„Švęsiu gimtadienį tris dienas", - pareiškė mano draugė, ir užsisakė sodybą su pirtimi prie ežero. Pirmas vakaras, sako, bus su maža draugių kompanija, kitos dienos - su giminėmis, kolegomis, su draugėmis, kurios galės likti, nes noriu visus brangius žmones matyti prie stalo, o ne prie grabo.
Kvietimą dalyvauti išgirdau per savo gimimo dieną, kai sėdėjome verandoje šešiese, po to likome keturios. Tai nereiškia, kad turiu tik tris drauges ir porą artimųjų, ar kad kiti mane užmiršo. Draugų turiu gal, sakykime, triskart daugiau, brangių žmonių irgi netrūksta (trūksta, žinoma, kai noriu paskambinti ar padraugauti, o jie žvėriškai užimti), bet niekada neatėjo į galvą sukviesti juos prie bendro stalo, nes jie vienas kito nepažįsta. Aš, pavyzdžiui, nenorėčiau būti ten, kur beveik visų nepažįstu, ir dar jei reikėtų važiuoti gerokai toli. Čia jau būtų žiaurus performansas. Ir iš viso, sau brangius žmones trokštu matyti atskirai, nes kaip kitaip su kiekvienu normaliai pasišnekėčiau.
Tai sėdime mes keturiese ir neprieštaraujam kvietimui, o mintyse turime po milijoną pateisinamų priežasčių nedalyvauti. Bet sėdim, tauškiam. Viskas čia įprasta ir aišku, kaip kasmet: daug maloniausio kalbėjimosi. Man patinka, kai nėra jokių įvykių ir jaudulių, ypač šventinių. Rimtai galvojau, kad mano draugė turbūt išprotėjo. Kas jai yra?
...
Gavau „organiz.komiteto" (jos vaikų) kvietimą. Mėnuo apmąstymams: ar važiuoti, o nuvažiavus - kaip greit ir taktiškai išvažiuoti; arba kaip išsiugdyti pakantumą dideliam baliui, kaip ten ištirpti, virsti nematoma. Maždaug iki pirmo veiksmo pabaigos - kai nueis į pirtį. Tada laisva. Ir grįžti ne taip jau toli, tik 50 km. Jeigu mano draugė iš anksto ruošiasi, jeigu esu jos brangių žmonių sąraše, tai nenoriu atsidurti kituose sąrašuose, ir dar jos gimtadienio proga.
Išvakarėse draugė paskambino ir pasakė, kad jai pačiai, pasirodo, nėra kaip pasiekti gimtadienio sodybos, o dar krūvą daiktų ir maistų reikia nugabenti, tai vešiu ją aš, todėl prašom jau dabar atvažiuoti iki jos namų, ji su vaikais pakraus mano mašiną, o ryt mes pirmos nusigausim ir lauksim likusių.
Pradėjo jie nešti dėžes ir maišus. Krauna ir sako: šiandien mes jau nieko nebenorim, bet nėr kur dėtis, giminės ir artimieji jau kedenasi trijų parų piknikui.
...
Mes kaip ralistės vinguriavome nuo Trakų iki Semeliškių ir toliau iki nurodyto posūkio Ūbiškių link, o mašinoje dainavo nerūpestingi balsai iš šešto dešimtmečio („Whatever will be, will be - Que sera sera"). Ir nors gimtadienio sodyba vardu Vėžiakojis, tačiau numatytos trys paros klostėsi ūbiškai. Pati neaprėpiama sodyba įtaisyta pagal nacionalinę absurdo dramaturgiją, kurią šeimininkas vadina „mano stilius - kantri rustika, viskas lenkta ir kreiva". Pastatai į nieką nepanašūs, sumūryti ir sukalti jo rankomis iš skirtingų rąstų, lentų, pagalių, akmenų, šakų, faneros ir buvusių langų, iš kaži ko, kas pasipainiojo: akmenų menė, trobelė medyje, pirtis kaip kelių namų kokteilis su kaminu, panašiu į cigaretę, Robinzono namelis, pašiūrė ant plausto. Ir laikosi jau trečias dešimtmetis, ir žmonės važiuoja švęsti ir atostogauti. Kas nori komforto, susiranda kitur, nes čia patenki, sakytum, į girinio stichiją, bet girinis gerietis, savas. Jis aktorius, vaidinęs etnografiniame teatre, mes su juo net bendrų prisiminimų turime, ir kol jis taisė peršviečiamą terasos stogą ir kūreno pirtį, mes dalijomės iki soties.
O kur nakvoti, jeigu kartais... Girinio maloni ponia, irgi šimtą metų pažįstama, siūlo virš pirties - su kuo puotauji, su visais ir miegi. Nenori lipti čia, tada - trobelė medyje, arba atokiau - Robinzono... Arba štai, sako, galima ir ant plausto. Ten, žiūriu, faneros būdelė su čiužiniu ant dugno. Atskirumas joje - beveik privilegija, kai visos šeimos ir pavieniai svečiai miegos petys petin, jeigu naktį pataikys užlipti „kantri rustika" lentelėmis.
...
Suvažiavus visoms artimiausioms, tegu ir nepažįstamoms draugėms, prie vieno stalo mūsų buvo septynios. Sakykim, viena, dvi ar trys negalėjo. Būtų dešimt. Kas turi tiek? Kas turi daugiau? Mes visos rinktinės.
Priartėjus pirties performansui, gavome instrukcijas iš pagrindinės pirtininkės, nes viena iš septynių yra būtent tokia. Liepia sėdėti karštyje, kol nuo nosies nulašės devyni prakaito lašai. Tada susivynioti į paklodę ir eiti lėtai atvėsti. Ir vėl kaisti, ir vėl vėsti, iki begalybės. Tai ką, balius man jau baigtas. Pirties nepripažįstu, masinių ritualų irgi, ir šiaip jau naktis, ir tie penki žingsniai iki pirties atrodo neįveikiami, tamsu ir paklodės nesivežioju.
Pagrindinė pirtininkė ištiesė audeklą, į kurį susivyniojama, ir daugiau jokio teksto nebeištariau. Prakaito lašų niekas neskaičiavo. Nugarą kvepiančiom druskom trynė. Niekas nebeatsirinktų, kiek kartų kaitom, vėsom, ir nesiaiškinsim, kas maudėsi ežere tarp lelijų it velnio nuotakos, o kas žiūrėjo į jas ir nesvajojo sprukti namo už 50 km.
...
Neatsimenu, ką valgėm, gėrėm, apie ką šnekėjom už to vieno stalo. Bendrumo angelas atskrido ir liko, net kai vakaro herojė su vairuojančia drauge išvažiavo atsivežti vaikų iš kito pikniko.
Ir tada atėjo šuo. Nemažas, baltas, dailiai kudlotas. Išniro iš tamsos ir stovėjo nedrąsiai ties terasos slenksčiu. Visa damų simpatija, užuojauta, troškimas rūpintis silpnesniu susmigo į tą šunį. Ciucinai, vargšeli, ateik, kokios liūdnos akys, beveik apsiverkęs, mažutis... Kvietėm kvietėm, drąsinom drąsinom, siūlėm savo vaišes, ištiesusios po trupinį. Šuo palengva priartėjo, paėmė nuo stalo nemažą dėžę ir nuniro atgal į tamsą. Toks buvo pirmas šito performanso veiksmas, palikęs penkias apstulbusias ir rėkaujančias: „Rupūže! Grįžk! Atiduok!".
Toj baltoj dėžėj buvo svarbiausias šventės desertas - specialiai užsakytas Šimtalapis, saugiai įpakuotas, dar neatplėštas, nes pagrindinė diena bus rytoj. Ir tegu, sakėm, paspringsta jis mūsų auksiniu pyragu, pažiūrėsim į tą gyvulį rytoj, kai bus apsirijęs... O gal rasim ryt pyragą čia pat žolėj? O gal šuo specialiai išdresiruotas ir žino, ką daro? Bet kai grįš solenizantė, kaip mes jai pasakysim? Ir kuri sakys? Šitaip ėjo laikas, komizmui maišantis su laukimo siaubu. Antro veiksmo pabaiga.
Ataskaita apie įvykį nebuvo įspūdinga, reakcija irgi be efektų, praktiškai nėra ką pasakoti. Užtat rytą solenizantė kreipėsi į šeimininkus. Ta kalė, pasirodo, kaimynės, kiekviena naktį ji atrišama ir iškart lekia prie Vėžiakojo svečių, ir neša nuo stalų, tokia čia kasdienybė. Tada, siūlėm, prie pirties taisyklių - nerūkyti, negirtuokliauti, patiems nekūrenti, - reikia prirašyti dar vieną draudimą: balto kudloto šuns, kuris pasirodo naktį, neprisileisti. Šitaip išseko trečias veiksmas.
Epilogas. Dėžę su pyragu šeimininkai rado žolėje. Šimtalapis buvo truputį padrėkęs, truputį apkramtytas, bet tiko. Linkėjimas, kad tai būtų didžiausia šventės netektis, išsipildė.
...
Apie vidurdienį ėmė rinktis giminių ir kolegų srautas, ir jis atrodė begalinis. Jiems net užkabino korteles su vardais, kad žmonės atsirinktų. Išsikviečiau dar ir savo gimines bei artimuosius. Kai pasiilgsti žmonijos - sėdi ant terasos, kai nori prabangios vienatvės - visada yra plaustas, ežeras, žolė, miškas. Ir kiekvienoje minioje neišvengiamai atrasi vieną ar kitą, su kuriuo gali vystyti įprastus kamerinius pašnekesius. Trečią dieną mano šeima užsiminė, kad mums laikas važiuoti. Nesupratau, kur ir kodėl, nebeatsiminiau, kas aš tokia, ką veikiu ir dėl ko užvakar kentėjau.
Vėl mano mašinoje giedojo nerūpestingi šešto dešimtmečio balsai, kurių klausantis gyvenimas atrodo giedras giedras. Atsidūrusi savo įprastoje aplinkoje, paskambinau draugei ir pasakiau, kad juk mes ką tik išgyvenome tris dienas laimės. O tu atsimeni, kaip mes jautėmės išvakarėse?
Nerūpestingi balsai iš šešto dešimtmečio
