Rugpjūčio 19-24 dienomis Vilniuje įvyko keturioliktoji Vasaros šokio mokykla (VŠM) - didžiausias Lietuvoje profesionalių šokio dirbtuvių renginys, kurį organizuoja Lietuvos šokio informacijos centras. Nuo pirmadienio iki šeštadienio specialiai į Lietuvą pakviesti dėstytojai vedė baleto, džiazo, šiuolaikinio šokio pamokas, axis syllabus sistemos įvadą ir Kūno valdymo laboratoriją. Į seminarus Menų spaustuvėje susirinko beveik 100 įvairaus amžiaus ir skirtingos patirties žmonių. Vieni dalyviai į profesionalią sceną žengia pirmuosius žingsnius, kiti jau patys veda savo šokio užsiėmimus. Kelių iš jų paprašiau papasakoti apie pasirinktas pamokas bei pasidalinti savo mintimis apie šį retą, bet, regis, pačių dalyvių labai laukiamą renginį.
Pamokos atrasti kūną
Giedrė Subotinaitė, šokėja, dirbanti su Anželika Cholina, Birute Banevičiūte, Vyčiu Jankausku, Aira Naginevičiūte ir kitais Lietuvos choreografais: „Anksčiau rinkdavausi dvi-tris, o šiemet - tik šiuolaikinio šokio technikos pamoką. Samiro Calixto seminare buvo akcentuojama, kaip judėti tarsi plaukti, stengtis kuo mažiau naudoti raumenų energijos, kad judesiai jungtųsi vienas po kito ir išgautume ištisinį, nenutrūkstamą judėjimą. Iš pradžių darėme trumpesnius junginius, vėliau juos jungėme į ilgesnius ir gavome mini-kompozicijas".
Liza Baliasnaja, šiuolaikinio šokio studentė ArtEZ meno institute Olandijoje, Arnheme, šią vasarą gavusi stipendiją studijuoti Briuselio šokio mokykloje P.A.R.T.S.: „Axis syllabus - niekada nebuvau apie tai girdėjusi. Tai kitoks požiūris į judėjimą, buvo nuostabi paskaita! Sistema paremta anatomijos, kinestetikos ir biomechanikos pagrindais, jos tikslas - kad šokėjai šoktų kuo ilgiau. Čia svarbu taisyklingai „įeiti" į tam tikras pozicijas; reikia atrasti, kaip teisingai naudoti tam tikrą energijos kiekį, kur ją nukreipti. Kai įsigilini į mokslinę-teorinę dalį, atrandi daug galimybių, choreografinių sprendimų, gali sukurti plaukiantį, nesibaigiantį judėjimą. Žiūrint į kitus šokėjus gimsta iliuzija, kad judesys atsiranda beveik be pastangų. Bet taip yra dėl to, kad šokantis žino savo kūną - kur daugiau jėgos įdėti, kur mažiau, ir tuomet atsiranda harmonija. Axis syllabus sistema sukuria harmoningą judėjimą.
Per metus Olandijoje reikėjo save priversti atsikratyti senų baleto įpročių: ten buvo mokoma sveiko, kūno nežalojančio baleto, t. y. baleto šiuolaikinio šokio šokėjui. Bruce´o Michelsono pamokos man patiko, nes jis mokė klasikinių formų, bet liko šiuolaikinio šokio kontekste. Jis neapsiribojo judesiais ir pastabomis, turėjo ką papasakoti iš savo paties tyrimų, darytų šokėjo karjeros ar pedagogo laikotarpiais. Jis rėmėsi šokio ir meno istorija, žmogaus fiziologijos žiniomis, todėl visą laiką būti pamokose buvo įdomu: kodėl darome judesius būtent šitaip, iš kur tie judesiai kilę. Taip iš mechaniško rankų kilnojimo baletas man tapo malonumu. Bruce´as taip pat akcentavo, kad šokant reikia naudoti kuo mažiau energijos. Sakydavo: „Ilsėkitės, nedribkit!". Tai taip pat prisidėjo prie šokio malonumo - nereikėjo įsitempus tirtėti".
Goda Žukauskaitė, vaidinanti Rusų dramos teatro spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta", šiemet įstojusi į LMTA Airos Naginevičiūtės šokio kursą: „2011 metais VŠM dalyvavau intensyviau, lankiau keturias pamokas - baletą, džiazą, šiuolaikinį ir hiphopą. Man tai buvo pirmoji Vasaros šokio mokykla, ji paliko didžiulį įspūdį: pravėrė akis, atskleidė, kad yra labai daug judėjimo galimybių. Šiemet pasirinkau tik dvi pamokas, nes turėjau repetuoti teatre.
Šiemet palietėme ir žemę, ir orą. Axis syllabus labiau susijęs su savo kūno tyrinėjimu, gilinimusi į save. Šia sistema reikėtų daugiau pasidomėti. Dėstytojas labai šiltas, kiekvieną pamoką pradėdavome nuo vardų ritualo. Po to jis pristatydavo naują teoriją ir, tai, ką jis sakė, bandydavome pajusti savo kūnu. Dažnai dirbdavome poromis, masažuodavome arba stebėdavome šokantį partnerį, kad matytume jo kūno valdymo klaidas."
Tex Hobijn, šiuolaikinio šokio studentė iš ArtEZ meno instituto: „Lankiau baletą, šiuolaikinį šokį, axis syllabus ir Kūno valdymo kūrybinę laboratoriją. Pastarosiose dviejose patyriau naują požiūrį į šokį / scenos meną. Įvadas į axis syllabus paskatino susimąstyti, kaip kitaip galiu panaudoti savo kūną: mažiau raumenų jėgos, daugiau natūralaus kūno centro ir tikslumo laiko atžvilgiu. Įdomu, kad tai yra technika, kurią įsisavinti gali kiekvienas, nors ir reikia daug dirbti. Kūrybinė laboratorija mane supažindino su įrankiais, leidžiančiais scenoje sukurti tam tikros formos kūną arba tam tikrą būseną scenoje. Tai neabejotinai panaudosiu tolimesnėje savo karjeroje."
Andrius Pulkauninkas, šokėjas ir choreografas, VU Kinetinio teatro režisierius: „Kūno valdymo kūrybinę laboratoriją vedęs Cosminas Manolescu yra labai laisvas. Jam svarbiau perteikti ne tiek savo judėjimo idėją, kiek bendrinius savo filosofijos principus. Tai buvo geras pasirinkimas daugiau patirties turinčiam žmogui. Ką mes ten darėme, man nebuvo nauja, bet Cosminas žinomas taisykles naudoja žavingai. Žmonėms, kurie neturėjo patirties, buvo susikaustę, norėjo pažinti savo kūno galimybes, Cosminas atskleidė vidinę filosofiją."
Marija Baranauskaitė, šokėja, šiemet baigusi LMTA, Airos Naginevičiūtės kursą: „Cosminas buvo labai atviras, nieko mums neprimetinėjo ir leido rinktis, ką norime daryti, vis klausdavo, kaip mes jaučiamės. Manau, viskas, kas vyko šioje laboratorijoje, kilo iš pačios grupės narių, o jis paskatino tai išbandyti. Kūno valdymo laboratorija kai kuriems buvo didelis iššūkis, nes joje buvo daug lytiškumo. Dalyviams buvo sunku tai priimti, bet tai sukėlė daug minčių, reikėjo kažką savyje perlaužti. Kai dalyvavau viename seminare Vienos „ImPulsTanz, ten dėstytoja-performerė antrą dieną nusimovė kelnaites, užsidėjo jas ant galvos ir lakstė nuogu užpakaliu. Darėme fotosesijas, mokytojos pozavo apsinuoginusios, bet mums nebekildavo jokių prieštaringų minčių. Žmonės, kuriems rodėme nuotraukas, taip pat į tai nereguodavo kaip į kažką ypatingo. O lietuviai tokie išsigandę, juos tai labai šokiruoja. Trečią ar ketvirtą dieną persirengę valandai ėjome į miestą poromis - vienas lydėjo kitą, užsimerkusį. Nuėjome į bažnyčią, „McDonald´s", buvome kitose kavinėse, ėjome gatvėmis. Galbūt dėl kostiumo ir dėl partnerio pasijutau labai laisva. Bet sulaukėme labai daug žmonių reakcijų: ką jūs čia veikiate, ar čia jums žaidimų aikštelė? Mus iškart labai neigiamai vertino."
Rima Narbuntaitė, vadybininkė, šiemet baigusi LMTA teatro vadybos studijas: „Cosmino užsiėmimai yra apie mus. Apie kiekvieną iš mūsų. Juk turime kūną, jausmus, emocijas ir tam tikrą pasaulio suvokimą. Daug dirbome kontaktinės improvizacijos pagrindais, nagrinėdami kūną kaip objektą, iš to kylančias emocijas, taip pat netikėtumo ir kūniškumo faktorius. Užsiėmimuose ne tik su judėjome, bet ir atvirai bendravome, kalbėjome, dalinomės tuo, ką jaučiame, ką turėtume daryti kitaip, kuria kryptimi turėtume eiti. Kūno valdymo laboratorija - tam tikra kryptis performansų ir tarpdisciplininių projektų link."
Tendencijos, kritika, pagyros
Giedrė Subotinaitė:„Anksčiau čia susirinkdavo mūsų šiuolaikinio šokio profesionalų branduolys. Vėliau kasmet, nors labai palengva, VŠM pasipildydavo dalyviais iš šokio studijų bei savamoksliais šokėjais. Bet jau trečius metus iš eilės yra labai daug naujų, į profesionalią sceną žengiančių šokėjų iš šokio studijų, mokymosi įstaigų, žmonės atvyksta iš kitų miestų. Šokėjų kontingentas plečiasi. Anksčiau visi buvome pažįstami, dabar iš tų senbuvių likome vienas kitas. Tarpusavyje stebimės ir džiaugiamės, kad yra daug norinčių šokti šiuolaikinį šokį.
VŠM keičiasi pamokos. Seniau turėjome džiazą, baletą, o dabar daugiau pamokų, susijusių su kūno tyrinėjimais: joga, pilatesas, pernai - šokio kineziologija, šiemet - axis syllabus. Aiškiai judama prie sąmoningo kūno tyrinėjimo, kalbama ir apie traumas. Pasirodo, vien šokti neužtenka, šokėjams, kaip ir sportininkams, apie savo kūną reikia žinoti viską."
Liza Baliasnaja: „VŠM yra daug jaunų, bet labai užsidegusių šokėjų. Ir tai gražu. Europoje galima pamatyti daug išlepusių žmonių, nes ten tokiuose seminaruose galima dalyvauti kiekvieną savaitę. Lietuvoje kitaip - šokėjams tokie seminarai yra gyvenimo šventė. Jie jauni ir nepatyrę, bet jų motyvacija pamokas sustiprina emociškai ir energetiškai.
Šiuolaikinio šokio pamoka galėjo būti sudėtingesnė techniškai, joje pasigedau daugiau iššūkių. Iš kitos pusės - Samiras dėstė nuostabiai. Jis perfekcionistas, akcentavo detales ir tobulumą. Nors išmokome nedaug - kombinacijų buvo mažai ir jos gana trumpos, - bet įsisavinome judesio kokybę. Rodos, tai ir buvo pagrindinis mokytojo tikslas. Galiu pasidžiaugti, kad mokytojų lygis yra aukštas. Nežinau, kokiu būdu Lietuvos šokio informacijos centras sugebėjo pakviesti tokius mokytojus! Gaila, kad tarp mokytojų ir mokinių buvo neatitikimų - sakyčiau, kad A lygis turėtų būti skirtas profesionaliems šokėjams arba tiems, kurie dar mokosi universitete. Anksčiau buvo labai daug profesionalų, bet dabar jų beveik nėra."
Tex Hobijn:„Esu dalyvavusi „ImPulsTanz" Vienoje ir HJS šokio mokyklose Amsterdame. Palyginimui galiu pasakyti, kad VŠM mokytojai buvo aukšto lygio, bet A lygio studentai - per jauni ir nepatyrę. Man labai patiko VŠM atmosfera - šilta ir miela, lyg nedidelėje šeimoje. Niekad nesu tokios patyrusi. Čia - daug erdvės dirbti su savimi, savo iniciatyva, savo paties noru."
Andrius Pulkauninkas: „Dabartinė VŠM savo dvasia truputį išdvėsusi. Daug žmonių, salės per mažos tokiam kiekiui, rimtos atrankos nėra. Tokios mokyklos, tarkime, Lenkijoje, tokiam kiekiui žmonių ima sporto salę. Galbūt, jei VŠM neapsiribotų Menų spaustuve ir paieškotų kitų erdvių, galėtų pasiūlyti daugiau mokytojų. Lyginant su Lenkija čia mažesnis technikų pasirinkimas - siūlomos tos pačiõs technikos atšakos: baletas, džiazas, šiuolaikinis šokis. Kad padarytum pamoką su M.K.Čiurlionio mokyklos moksleiviais, nereikia organizuoti VŠM. O čia juk galėtų būti ir kontaktinė improvizacija, partneriavimas, lenkiškoji Liminskio technika, buto, joga, kapoeira, afrošokis... Lietuva turi savo formatą ir šito formato laikosi. Šiemet į VŠM atvyko tik keli užsieniečiai. Jei būtų didesnė pamokų pasiūla, gal ir užsieniečių būtų daugiau. Juolab, kad pagal užsienio dirbtuvių kainas, VŠM yra pigi."
Marija Baranauskaitė: „Šiuolaikinio šokio A lygis pasirodė keistas: jame buvo daug jaunų žmonių ir, man rodos, jame technika nebuvo A lygio. Nebent pradinio A lygio. Galbūt tik taip atrodo, nes Vasaros šokio mokykloje nebuvau porą metų. Nebuvo šokio profesionalų, jaučiausi, lyg dalyvaučiau jaunimo stovykloje, tarsi tai būtų „Dansema". Bet džiaugiuosi, kad VŠM atsirado šiek tiek užsieniečių. Vaikinas iš Dominikos Respublikos, taip pat olandė - jie suteikia nors kiek kitokio požiūrio. Žinoma, uždarumas išlieka - užsieniečiai bendrauja tarpusavyje, lietuviai taip pat. Bet norėčiau, kad VŠM kosmopolitiškėtų ir kuo labiau atsivertų kitiems kraštams."
Rima Narbuntaitė: „Lygindama su ankstesnių metų VŠM, galiu išskirti Kūno valdymo kūrybinę laboratoriją kaip tam tikrą šokio / judesio mokyklos augimo etapą, kur akcentuojama ne tik technika ir choreografija, bet randama vietos bei laiko performatyvumo, emocijų ir naujos raiškos paieškai. Norėtųsi, jog tokio pobūdžio kūrybinės laboratorijos vyktų ir kitose VŠM. Taip pat programoje galėtų atsirasti ir kitų technikų, tarkime buto arba gaga. Galbūt vertėtų pagalvoti ir apie programos išdėstymą per porą savaičių, nes dažniausiai norisi dalyvauti daugelyje dirbtuvių, tik kūnas tiek nepajėgia. Vis dėlto didžiausias VŠM trūkumas - ji vyksta kartą per metus."
