Iš pokalbių su draugais ir pažįstamais jau kelintą rudenį ryškėja dėsnis, kad vasara ar net apskritai atostogos jau nėra išvažiavimo kažkur laikas: viskas pasiekiama, visos salos panašios viena į kitą, kaip rašė Odisėjas Telemachui per Brodskį, ir girtis gali nebent jei tikrai pietavai gyvo ryklio gerklėje. Visa kita - neturistinės vietos, nepasiekiami kraštai - užims dvi minutes mandagaus paklausymo, ir neduok Dieve atversi savo telefone kolekciją „Aš XXX saloje“. Rumšiškės per Užgavėnes nelyginamai įdomiau. Nes žiniasklaida taip subanalino bet kokias patirtis, kad šiandien jaučiamės stipriai persivalgę uždraustų vaisių. Nes puolėme prie stalo be jokių įrankių ir servetėlių.
Tas minėtas dėsnis - tai, kad vasara yra knygų skaitymo metas. Nusistovi kažkoks naujas sezoninis ritmas: atrodo, kad visą nuo vasaros likusį laiką žmonės rėmintų save į kompiuterį, kino, scenos ekraną, į dalykinę informaciją, ir staiga - atostogos! Romaaanas (tiesiogine prasme, ne flirto)! Poezijaaa (irgi tiesiogine, ne saulėlydžio Didžiajame Kanjone)!
Be abejo, visi skaitome (bent tie, kurie šį tekstą skaito), kas kada, kiek minučių atlieka nuo darbų, bėgimo, ligų, mokymosi-visą-gyvenimą, parduotuvių, remontų ir kt. Bet atostogos - tai laikas, kai ekranas išsiplečia, nustumdamas dalykus bent mėnesiui į šoną, windows´ai prasiveria, rėmai plačiaformuojasi į visą tavo akiplotį, garsai išauga iki kurtinamos mūšos ar spengiančios tylos, o kambario langai, pridurtų Borisas Vianas, išeina į kiemą ir kartais negrįžta. Atsiveria erdvė atverstai knygai, kai puslapis tampa pagrindiniu dėmesio objektu šalia žavių vaikystės Kombrė bažnyčių ar tiesiog jūros peizažo, kai sakinys, pradžioje vis pertraukiamas inercijos ir išsisukinėjimo (o kas šiandien internete rašoma? Ko dar nepadariau? gal dar kavos pasidaryti?... ), pamažu nusistovi, nustoja būti blaškomas informacijos maniako vėjo, ir pamažu ir ryte, ir dieną pajėgi ne tik skaityti, bet ir laukti, kada vėl atsiversi (atversi save knygai), nes įdomu ne tik tai, kas rašoma, bet traukia pats skonėjimosi žodžiu procesas, pati ramybės būsena... Net jei knyga nėra tokia vertinga, ir supranti, kad geresnių buvo ir bus, - vistiek išsiprievartauji, užlieji tekstą savo įžvalgomis ir pakeli jo skaitymą iki gurmaniško malonumo. Nebekeli jam reikalavimo būti tobulu, nes žinai - tobula jau buvo, kažin ar dar bus. „Lėta eiga“, liepia Klaipėdos molas keliaujantiems į Neriją, todėl palengva persijungi, kasdien vis daugiau, ir nebe keli puslapiai prieš miegą, kuriuos kitąnakt prieš miegą reikės pasikartoti, nes jau vakar skaitydamas sapnavai, šiandien irgi, rytoj tikriausiai. Dar iš įsibėgėjimo pagalvodavai, kodėl šitai skaityti tau turėtų būti naudinga, nes nieko bendro su bet kuo, kuo tu ir kas tau, - o po to nebe, džiaugiesi, kad ne apie, kad būtent nieko bendro, kad niekur artimiau neinama, tik tolstama, ir nebematoma žemė signalizuoja, kad jau atviroje jūroje, ir jokių panikos priepuolių, atvirkščiai.
***
Per jūrą vandenyną į miestą didžiuliais laivais plaukia emigrantai. Kartais pasigirsta užnemunės šnekta, kartais - neidentifikuotos vietos prasčioko burbtelėjimas (vertėjas Povilas Gasiulis darbuojasi puikiai). Sulig jų plaukimu pro Elio salą išnyra „Krikštatėvio“, kitų epopėjų kadrai. Johno Dos Passos „Manhatano stotis“ (Baltos lankos, 2012) būtent sufleruoja kino vaizdus, net patį kinematografo montažo gimimą: trumpos scenelės tarsi plytos stato Niujorko dangoraižius, uostus, perkėlas, tiesia tramvajų linijas, brėžia tik aukštyn šaunančio kapitalo kreives. Tik aukštyn ir dar aukščiau, - akivaizdi pirmykščio kapitalizmo kritika, tačiau ji nėra naivi, apsieinama be raudonų vėliavų ir idealistiškos atsvaros jaunuolių meilės lizdeliuose, ji pernelyg realistinė, didmiestis statomas ne ant legendų, ir šuoliai nuo Bruklino tilto - ne žynių aukos dievams. Siužeto (keliolikos siužetų) linijos įtraukia ir nutrūksta, po to sunku jas sumegzti, per tiek naujų prisiminti senas, kaip vyriškiams veikėjams - atminty išblėsusias pažįstamas, o ir jie ne tiek skiriasi, kažkas teisingai pastebėjo, kone visų jų vardai prasideda Dž... Bet trumpos siužetų atkarpos yra vieno didelio audinio, Niujorko miesto drobės, siūlai, ir jos yra ne apie karjerų kalnelius, o apie suknistą vandens, šalto metalo ir žmonių gyvenimo, tiksliau - manymosi nuotaiką.
Ir nors rašytojas sakė, kad „Manhatano stoties“ stilių veikė Sergejaus Eizenšteino kūryba, galai nesueina arba jis tai sakė post factum, galbūt jau po lankymosi Sovietų Rusijoje 1928 m.: nes „Šarvuotis „Potiomkinas“ ekranuose pasirodė paskutinėmis gruodžio dienomis, t.y. tais pačiais metais, kada ir buvo išspausdinta „Manhatano stotis“ - 1925. Įtikinamesnis paties Eizenšteino prisipažinimas, kad jo montažui įtaką darė Jameso Joyce´o „Ulisas“, - šis pasirodė 1922 m. (žinoma, jeigu režisierius tikrai spėjo jį perskaityti-paskaityti, nes jau po metų pats rašė apie „atrakcionų montažą“).
Bet tai biografų ir tyrinėtojų „biznis“. Žvelgiant iš atstumo vis akivaizdesnis ryškėja literatūros pirmumas, kad ir kiek kalbėtume apie vaizdų atakas kitose XX a. pradžios menų sferose: automatinis rašymas, sąmonės srautas, vaizdų sudėtingi montažai - visi jie pirmiausia pasirodė žodžio pavidalu, tapdami nuorodomis ir netgi instrukcijomis kitų sričių kūrėjams. Juk Joyce´o „Ulise“ aprašomos gatvių scenelės, kurias stebi Leopoldas Blūmas, ir skaitytojo žvilgsnis keliauja paskui jį kaip gero operatoriaus kamera. „Manhatano stoties“ trumpi epizodai kelia asociacijas su įvairiais filmais, ir visi jie - amerikiečių. Ne dėl siužeto, bet dėl epopėjinio užmojo, kuriamo ne plačiais panoraminiais vaizdais, o kamerinėmis šeimos ar kelių žmonių susitikimų-išsiskyrimų scenelėmis, pateikiamomis trūkčiojančia forma, poliakalėmis stuksenančia miesto simfoniją. XX a. pradžios „City Life“. Pirmiausia - Roberto Altmano kino („Trumpi epizodai“, Short Cuts), Coppolos „Krikštatėvio“, „Cotton Club“, vėlesnių Paulo Thomaso Andersono „Magnolijos“, Paulo Haggiso „Avarijos“. Įspūdis, kad klodamas Niujorko pamatus Johnas Dos Passos išliejo betoną ir kur kas didesnei erdvei nei tik literatūra, sukurdamas ir ryškią socialiai aktyvaus kinematografo dalį. Spėju, kad režisieriai jo knygas skaitė.
***
Kas sudaro mūsų identitetą? Mitologija, atsakė Herkus Kunčius, anksčiau aprašęs „Lietuvį Vilniuje“, neseniai - „Dervišą Kaune“ (Kultūros barai, 2011 ir 2015). Dviejų romanų skirtumas - iš esmės tik geografija ir jos atminties (atmintinos) vietos. Kaune - Žaliakalnis, „Nemuno“ aludaris (ir aš ten buvau, alų midų...), nauji rajonai - ir jokia ne „Tulpė“ / „Konradas“, ne „Metropolis“, ne Muzikinis / Valstybės. Kaip ir Vilniuje - ne „štraliai“, ne Pohulianka, ne Bernardinai. Todėl mitologija - tik teoriškai, o tikrasis mūsų identiteto pamatas - iš ano amžiaus 8-9 dešimtmečių, dvasiškai ir dvasingai nesiekiantis toliau brežnevizmo. O jame gražiai, nelyg Ezopo kalba teatro scenoje, itin dirbtinai skamba rašytiniai įrantai smegenyse apie lietuvių išskirtinę misiją, tautą, jos papročius irgi nuodėmes. Abejais romanais Kunčius tiksliai pastebi ir detalizuoja nesuprantamai keistą lietuvių (ir apskritai visos Lietuvos populiacijos) troškimą dangopi, transcendentijopi: kažkas turi ateiti, kas mus išvaduotų - ne tiek nuo žemiškų, kiek nuo politinių aljansų. Taip Kauno moteriškes (ir kokias - nuo vykdomojo komiteto pirmininko žmonų iki kitų partijos narių meilužių!) smagiomis zikrų apeigomis gelbsti „dervišai“ Mirza ir Abajus; Vilniaus rajono savivaldybė užrašo visą kraštą Kristui; ieškoma kitokių vietininkų iš dangaus ar iš praeities. Įdomiausia, kad ta trykštanti rašytojo fantazija yra tikri faktai - fantazuotos gal tik orgijų detalės, bet kas galėtų ir išdrįstų jas paneigti? Belieka retoriškai klausti, kas gi įšovė į mūsų smegenis ar po oda torpedą su Mesijaus laukimo eliksyru, ergo, užtaisė mums programinį tingumą ir pesimizmą, kad „nieko nepadarysime“? Kunčius „Dervišu Kaune“ prikelia anuomet šiurpiai skambėjusį kriminalą tam, kad pats, kaip šamanas, jį atkerėtų nuo to epochos marazmo ir to įvykio kraupumo, paversdamas viską Rabelais stiliaus šėlsmu (including puikų epizodą su Putino sukalimu „Nemuno“ bare). Kaune jis - puikus antropologas, gražiomis mikro-buities detalėmis primenantis, kaip mes visi tada „darbavomės Lietuvai“. „Lietuvis Vilniuje“ skamba anapusiškiau, pranašiškiau, čia apsireiškimo (t.y. praeities šlovės) laukimas tampa esme; bet turbūt smagiausia yra tiems skaitantiems, kurie buvo kažkur netoli to identiteto šaknų, kur štraliai buvo „Afrikos“, bendrauta prie „Vaivos“, ilsėtasi Vasaroje, - ir ačiū Herkui už iš atminties prikeltą dėdę Semą!
Šie romanai man regisi kaip smagūs pokštai; jie nėra literatūros aukštumos (nebent nusileisime į praeities žemumas, kai aprašomas būdas senovės lietuvių), tačiau jie turi tą magišką atkerėjimo galią: įvardinti, vadinasi, atsikratyti. Gal ir transcendencijų. Rašytojas netyčia pats tampa šamanu, dervišu, ir patenkina ištroškusius.
***
Michelio Houllebecqo „Žemėlapis ir teritorija“ (Kitos knygos, 2013) - XXI a. simuliakrinė realybė, kurioje „žemėlapiai eina pirma“ (Baudrillard), identitetas tampa įmanomas perimti (liūdname prancūziškosios civilizacijos finale kinai idealiai kopijuoja vyną ir tradicijas), o knygos autoriaus mirtis nėra tik ironiškas ar literatūrinis žaidimas. Houllebecqas ne tik išsiropščia iš postmodernaus kiauto, jo kuriamo menininko Džedo konceptualizmai be jokios pašaipos visiškai tinkami ne tik Venecijos bienalėms (nekalbant apie mūsų šmc-ą), bet ir numatomai tolesnei meno raidai. Galėtume jo meną pavadinti katastrofiniu ar atvirkščiai - gamtos, nes nuotraukose detaliai fiksuojama, kaip įvairias kompiuterių plokštes sugraužia, paslepia vanduo, augmenija, oras. Kaip po mūsų nebelieka mūsų, o Houllebecko - net pirmiau už knygos pabaigą. Romano lengvas stilius ir aprašomi aukštosios klasės vakarėliai (kuriuose Beigbederis atrodo kaip Grigaitis) yra apgaulingi, grasinantys nurašyti kūrinį į oro uostų knygynus ir degalines greta „Michelin“ žemėlapių. Bet jame, priešingai nei ankstesniuose - sumaniai sustrūkturuotame ir jau nebegrindžiamame sąskaitomis su realiais tėvais ar praeitimi, - rašytojas arčiausiai savo filosofijos ir meno bei mirties sampratų. Ir jei mirtis paverčiama menu (nes ji industrija tapo seniai), šis menas nėra įpareigojantis - tiesiog persijungiama į detektyvą kaip žemesnį žanrą tam, kad finalas įtikinamai virstų liūdna filosofinė koda.
Kad ir kiek būtų post-post-modernus, Houllebeckas grįžta į Renesansą ir dar anksčiau: „Grožio klausimas tapyboje yra antraeilis, mat didieji praeities meistrai būdavo tokiais pripažįstami, jei palikdavo savąją pasaulio viziją - nuoseklią ir novatorišką vienu metu, tai reiškia, kad (...) jie visąlaik tapydavo ta pačia maniera (...); kad tąja jų asmenine maniera anksčiau niekas nesinaudojo“ (p.27 - vertė Dainius Gintalas). Lyg pats bandydamas įrodyti naujo šiandien įmanomumą, rašytojas Džedui sukuria ir naujovišką kūrinį, ir jo kūrimo manierą. Toliau gali būti tik sunkiau, - ne kurti dar kitą, naują (jį taip pat pajėgia įgyvendinti), bet matyti ir to prasmę ar - beprasmiškumą. Tad grįžta jau prie Viduramžių, dzenbudizmo ar paskirų meno istorijos atvejų: „...būti menininku, jo požiūriu, pirmiausia reiškia būti paklusniam. Tai yra paklusti mįslingiems, nenuspėjamiems ženklams, kuriuos, nieko geriau nesant bei neatsiduodant religiniam tikėjimui, turėtume vertinti kaip intuicijos proveržius; (...) Tie ženklai gali priversti menininką sunaikinti savo kūrinį, netgi ištisą eilę kūrinių, tam, kad jis pasuktų visiškai nauju keliu, o kartais eitų nežinia kur, neturėdamas jokio aiškesnio orientyro nei vilties dėl kūrybinės veiklos tąsos. Dėl to, vien dėl to menininko dalia gali būti laikoma sunkia.“ (p.79-80).
Ar mūsų menininkų dalia - vien dėl to - sunki?
***
Vienintelė vasarinė lektūra, susijusi konkrečiai su teatru, buvo nekrologas skrendant iš taško E į tašką V (nes koks skirtumas?). Britų „The Telegraph“ pranešė apie Bertolto Brechto dukters aktorės Barbaros Brecht-Schall mirtį rugsėjo 10 d.. Jai buvo 84. „... ko gero, žinomiausia pasaulyje literatūros paveldėtoja, rykštė režisieriams, aktoriams, scenografams, kurie, jos nuomone, ne taip statė jos tėvo pjeses, kaip Papa būtų norėjęs“. Graži pradžia, pamanai, bet toliau gražiau nebus. Nes iš tiesų - jos reikalavimai buvo ne vien saugoti literatūrinį Brechto žodį popieriuje, bet ir scenoje: išstūmusi iš „Berliner Ensemble“ direktorių Ruth Berghaus, Brechto nuolatinio bendradarbio Paulio Dessau žmoną, ji neleido jokių inovacijų šiame teatre (kaip Wagnerio žmona Cosima, sulygina laikraštis), ir teatras, niekad nėjęs prieš VDR ideologiją, dar labiau sukairėjo. Pati disponuodama ir tėvo sąskaita Šveicarijos banke, ir valdžios malonėmis, vykdavo į užsienį, prisipirkdavo brangaus antikvaro ir leisdavo su Honekeriu ir Co vakarus savo „bolševikiniame salone“. 1996 m. dėl jos reikalavimų iš teatro išėjo tuometinis direktorius, vienas iškiliausių vokiečių aktorių Martinas Wuttke (genialiai suvaidinęs Arturą Ui Heinerio Müllerio pastatyme). Naujausias Brechto dukters „kūrinys“ - šių metų vasarį sustabdytas bene geriausias, anot kritikų, Franko Castorfo „Baalo“ rodymas Miuncheno Kammerspiele. Dabar iškyla viltis - gal jį vėl bus įmanoma rodyti? Jos „rankas“ patyrėme ir Lietuvoje: savaitgalį Kaune buvo rodoma „Vargšų opera“, nes dėl dukros intervencijų iškilo problemų statyti Brechto ir Weillio „Trijų grašių operą“.
„Pastaraisiais metais sutiktieji Barbarą Brecht-Schall prisimins kaip mielą ekscentrikę, kurios tikrosios aistros buvo kepti pyragaičius, kolekcionuoti antikvarines sages ir žiūrėti vis kartojamas „Žvaigždžių kelio“ serijas“. Tai šilčiausias sakinys per visą nekrologą. Pasirodo, šis žanras taip pat kinta, nebūtinai atitikdamas taikomąjį pobūdį: nebūtina palaidotąjį iškart siųsti į Rojų. Lieka žemiškoji istorija ir jokios transcendencijos. Literatūra be nuolaidų.
