Mėnesiai painiojasi, karštį pakeitė darbo vėsa, atsigręžus atgal grindiniai susipina, kerta vienas kitą, vyniojasi nuo Vilniaus iki Poznanės, pereina į seną Latvijos bruką ir nuostabų Kuldigos parką, grįžta į Lietuvą ir šakojasi miško takeliais, kol galiausiai parvedė paklydusius kakta atsitrenkti į sezono staktą.
Visgi šalia įvairių patirčių ir geografinių atradimų mūsų kultūrai svarbiausias šios vasaros grindinys buvo - tebelieka - Gedimino prospekto. Nuo Arkikatedros iki Lukiškių. Nuo susirėmimų pirmojoje stotelėje dėl vietos antrojoje. Arba - nuo disputų Basanavičiaus g. 5 - dėl privatizuojamo vaizdo Lukiškėse. Galima būtų steigti judėjimą „Occupy Look-iškės!". Ne taip jau seniai buvęs visišku priemiesčiu ir moraliniu miesto pakraščiu - nes svetimos politikos centru - šis žemės sklypas mūsų sąmonėje tampa pasaulėžiūrų mūšio erdve.
***
„Specialistas!" - Gintaro Varno „Hedoje Gabler" (1998) šis žodis Jūratės Onaitytės lūpose skambėjo itin paniekinamai. Kaip siauro mąstymo ir niekam nereikalingų darbų (tokį Hedos vyras Tesmanas ir rašė) tyrinėtojo epitetas. Vėlesnė epocha nepriklausomos Hedos maištą tik sutvirtino - šūkiai apie kūrybiškumą ir mokymąsi visą gyvenimą (analogiški Lenino „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis") mus prievartauja šioje epochoje būti takius, be stabdžių, bet su poza, neprisirišusius prie vienos srities, šalies, minties, o nerimstančius keliauti, kirsti sienas (o taip, dar keletas priesakų -„crossing boarders", „artists mobility"). Visa tai greta atvirumo siekių iš esmės skelbia paviršutiniškumo ir neatsakomybės diktatą, kuris ir reiškia privalomą visiems būseną ir viziją „siekti inovatyvaus modernumo" (regis, panašiai rašė Tesmano priešininkas Eilertas Liovborgas - „apie kultūrinį ateities progresą"). Bet drauge tai ugdo neribojamą pakantumą, kurį turi į kairę ir dešinę seikėti tiems, kas - ne galvoja kitaip, bet apskritai ne itin galvoja. Kam akimirkos retorika svarbesnė už bet kokias pasekmes, savęs paties teigimas - už bet kokias tiesas. Ir specialistai čia atsiduria toje pat vietoje, kaip ir Tesmanas, palikti vieniši dėlioti savo rankraščius.
„Позор врагам империализма!" (Gėda imperializmo priešams!) - Brežnevo epochoje buvo kalbama, kad transparantas su tokiu užrašu kabojo prie įvažiavimo į Maskvą. Tegul tai ir tautosaka, bet labai įtikinanti: iš garsių ir itin populiarių žodžių buvo kuriami lozungai ir jau nebesigilinta į junginių prasmę. Sudėjo tuo metu labai populiarius ir į Šaltojo karo priešininką nukreiptus Imperializmą, Gėdą ir Priešus, ir gavo tai, kad „Gėda - mums!".
Analogiškai vasarą nuskambėjo Lietuvos Vyro Nr.1 ir grupės Katalikų Bažnyčios atstovų kreipimasis „apginti laisvės kovų krauju aplaistytos Lukiškių aikštės garbę" ir neleisti eitynėms „Už lygybę" jos išniekinti. Neginčiju besipriešinusių sovietiniam režimui žmonių nuopelnų ir gerbiu jų ryžtą, o drauge (pagal drugelio sparnų plazdenimo teoriją) - esu dėkingas ir jiems už dabartinę mūsų laisvę. Bet pareiškime jie tarsi skelbia: kovojome ne dėl visų! Suprantu, kad greta Lukiškių aikštės jie kentėjo, buvo kankinami ar vežami toli toli. Bet klausimas kyla dėl pačios prasmės: nuo kada ta aikštė tapo tokia svarbia, o kai kurie sakė ir - šventa? Man žodžiai „kunigas" ir „Lukiškių aikštė" niekaip neskamba kaip sinonimai ar semantiškai artimi, juoba kad ir patys protestavusieji pusę savo gyvenimo ten matė Lenino skulptūrą, t.y. tai, prieš ką jie kovojo. O aikštė, galutinai suformuota tik 1951 m., ir tapo „centrine" vien todėl, kad joje buvo pastatytas Leninas (nebent lietuviai patriotai svarbia laikytų dar ten stovėjusią Pilsudskio statulą). Iki tol - caro kariuomenės pratybų vieta, priemiesčio turgus aikštė, kurioje ir korė 1863 m. sukilėlius dėl to, kad buvo turgaus. Čia buvo ir Šliomos Gurvičiaus cirko palapinė, ir rodomas kinas). Vartau preciziškai parengtą Stanislovo Žvirgždo „XX a. Lietuvos fotografijos antologiją" ir randu patvirtinimą: 1900 m. Stanisławo Filibert´o Fleury užfiksuotą Lukiškių aikštę.
Bet atmintis selektyvi, ir tai, kas atsitiko su tavimi, natūraliai tampa svarbiausia. Kiek pavojaus čia nenukeliauti iki narcisizmo? Todėl čia mažiausiai reikia istorijos specialistų, nes šiandien dėl aikštės verda šventa kova - o šventumui diagnozės trukdo, šventumu gali tik tikėti. Šiandien aikštės privatizacija vykdoma simboliškai, tačiau šie ir keis aikštės „priklausomybę": ar seniau patvirtintame Rolando Paleko projekte danga - paradinis grindinys ar brukas - leis vaikščioti aikšte damoms su kulniukais ir net važinėti dviračiais ar riedučiais? Ar grubūs akmenys bus nesvetingi norintiems tiesiog pereiti per ją, ir tada, vadinasi, vieta bus prisimenama tik per svarbias šventes, o likusiomis dienomis - apeinama, „nematoma", kaip anais laikais?
Lukiškių aikštės ateitis, bandyta spręsti paminklo konkursu, išsyk tapo komplikuota. Ne tik todėl, kad konkursas buvo formuluojamas kaip „Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo", bet ir todėl, kad tų kovotojų yra keletas grupių, ir vieni nori joje nori matyti savo kančių atspindį, t.y. prikelti atmintį; kiti, prieštaraudami Žaliojo tilto skulptūroms, atvirkščiai, nori ją preparuoti, t.y. paneigti istoriją; treti ragina išrinktą paminklą pataisyti (kas netinka?), bet greta sukurti kovų ir aukų atminties memorialą, t.y. šalia jau esamą dviejų paminklų erdvę (Genocido muziejaus siena ir memorialas Aukų gatvėje) išplėsti iki totalaus nekropolio. Ką besakyti apie nupiepusį visuomenės balselį, norintį čia fontanų ir žolės... Balsų - kaip turguje. Tad kodėl negrąžinus aikštei turgaus funkcijos? Bent jau simbolinės, t.y. bandyti sukurti bendrą erdvę, tokią, kaip saliamoniškai nusprendė su Žaliojo tilto skulptūromis: statulos liko, bet su deramais istorijos akcentais.
Regis, kaip tik tai ir derino išrinktasis „Tautos dvasios" skrydis. Metafora, idealiai suderinta Teatro šaliai - kas ką norės, tą įžvelgs. Būtent. Todėl su specialistais stoja į kovą plačiau regintieji, „takių" profesijų žmonės. Pernai buvusi performansų meistre Vilija Aleknaitė-Abramikienė, persikvalifikavusi į skulptūros menotyrininkę, laimėjusį projektą radijo laidoje sulygina su dantų krapštuku. Taip ji ne tik pademonstruoja žvilgsnio platumą, bet ir iš esmės performansiškai nusispjauna į ekspertų komisijos darbą. Kas, kad jie mokslus metų metus krimto, kad skulptūros, miesto erdvių teorijose ir praktikose dantis pravalgė - ateina žmonės su „nauju mąstymu" ir padaro tvarką. Kažkaip labai panašiai kaip rusų valstiečiai Žiemos rūmuose. Ir jei ne vien tik menotyrininkei Abramikienei, bet ir Kęstučiui Masiuliui iškyla noras turėti bet kokio stiliaus, bet aiškiai kovas už laisvę atspindinčią iliustraciją, tai visgi klausimas apie stilių čia yra esminis. Nes šio paminklo paradoksas tas, kad ne turinys, bet paminklo stilius pasakys, ar kokiu Vyčiu neprikelsime Lenino. Nebent paguoda bus tokia, kad grįšime prie tarpukario Lietuvos meno sampratų ir, kaip konkurse, tiesiog „švelniai pakoreguosime" kokią idėją iš kaunietiškojo Vinco Grybo paminklo Vytauto Didžiojo imperijai. Galima bus girtis, kad turgaus aikštėje pastatytas atrakcionas „Laiko mašina".
***
Miestas yra ta erdvė, kurioje itin kompaktiškai tenka suderinti daugelio ir be galo įvairių miestiečių įnorius, pageidavimus, pareiškimus ir rasti visiems kažkokią vietą. Iš tiesų jame turėtų jaukiau jaustis ne tik aktyviausieji, bet ir tie, kurie mažiau už kitus rėkia (paprastai jie gerokai protingesni, bet šiam laikui nepadoriai kuklūs), nes ir jie turi egzistuoti ir nesijausti apspjaudyti diktatoriškų užmojų. Grindinys tarp Arkikatedros ir Lukiškių aikštės tampa pagrindiniu, miesto galvoms keliančiu klausimą iš esmės: ar Vilnius yra miestas? Ir jos į tai ryžtingai atsako: ne. Nes kas kelintą savaitgalį po bet kokios mugės ir sostinės dienų priedanga čia pasklinda šutintų kopūstų kvapas, suklesti jomarkas, o liaudis, kiek atsigavusi po krizinės žiemos, negali sustoti ryti, gerti, pirkti, vėl ryti... Nesvarbu prekių ženklai, muzikos grupės, vardai - viskas visada taip pat, keletas kitokių prekystalių nieko nekeičia. Akivaizdžiausia kaimo invazija į miestą arba, pasinaudojus ta pačia laiko mašina - prisimenama valstietiška daugumos miesto gyventojų kilmė. Jei tebemadingi „ekologiniai turgeliai" natūraliai rado savo vietą kvartaluose, skveruose, tai per tokias šventes jiems (tebeekologiniams?) užtveriama visa centrinė gatvė. Tik miestas kitais atvejais bando būti moderniu, keisti transporto schemas, netgi atverti XIX a. stiliaus sodą.
Iš tiesų Bernardinų sodas man regisi vienintelis beveik be priekaištų (visada jų rasime, kad ir dėl blausoko apšvietimo sode ir visiškos tamsos einant prie Pilies kalno) ir realiai įgyvendintas mero Artūro Zuoko (kaip galiausiai atsakingojo) projektas miestiečiams: visi kiti garsūs žodžiai tebūdavo akcijos, pasibaigiančios su paskutiniu jas reklamuojančios frazės žodžiu. (Neminiu transporto pertvarkos, nes šalia neabejotinai pozityvių dalykų baigta dar sunku būtų ją pavadinti). Čia vis dėlto buvo pasistengta, netgi ne diktatoriškai pasikalbėta su specialistais (juk buvo siūlymų atkurti ir renesansinį muliažą) ir pritaikyta miesto žmonėms su jų įpročiais ir pasiūlymais: pažaisti šachmatais, pasimokyti petankės, pasivaikščioti, nuo skirtingai sustatytų skirtingų suoliukų žvelgti skirtingomis kryptimis (!!! - tai tikrai reta). Pasijusti - beveik Europos parke didžiąja prasme: kaip erdvėje, kur suteikiamos sąlygos kiekvienam ar bent jau atsižvelgiama į skirtingas nuomones, galimus pomėgius, kur žmonių masė pripažįstama ne viena kryptimi judančiomis individualybėmis. Kurios gali elgtis laisvai, rinktis poilsio zonas ir netgi individualias kėdes, o kitais metais- tikėsimės - ir nedraudžiamai sėdėti ant žolės. Ir jau todėl: čia neturėtų iš garsiakalbių skambėti visiems viena muzika, pačiu principu primenanti Spalio revoliucijų patosą - čia turėtų būti tyla, kurioje kiekvienas kuria savą garsinį foną.
***
Į sezoną atsimuši kakta. Tiksliau, jis tau žiebia savo durimis, t.y. reklaminiais kvietimais. Mes, mums, pas mus. Vieninteliai, nepakartojami, šokiruojantys. To iki mūsų nebuvo, po mūsų irgi nebus.
Deja. Kai „Nematomus monstrus" pristatinėja fotosesija tarp skerdienos gabalų, gali tai vertinti kaip neabejotinai drąsų ir išradingą žingsnį, jei ne kokia Marina Abramovič su savo venecijietiška sesija, už kurią gavo „Aukso liūtą", dieną naktį skutinėjusi karvių kaulus. Tokios spektaklio reklamos kūrėjus galima traktuoti kaip nematančius monstrus arba - bandančius tai nuslėpti, bet šiame, susiaurintame iki performansų srities pasaulyje jau yra taip, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia ar bent jau garbės nedaro. O kai parašoma, kad „Kovos klubas" tapo vienu didžiausių praėjusio Lietuvos teatro sezono hitų, - sutinku, tik pamiršta pridurti, kam: patiems aktoriams. Nes joks vietinis „Los Angeles Timesas" ar „Seven Days of Art" to nepaskelbė hitu, o asmeninis „My Own FB" su 300 draugų ir nė vieno priešo nėra rodiklis. Ir čia ne vienas „No Theatre" toks, taip - įžūliau ar ne taip įžūliai - giriasi beveik visi. Suprantu, kad yra toks žanras - savireklama, kur viskas leidžiama, kur režisieriai perrašinėja istoriją pagal save ir parduoda savigarbą už 30 galbūt nupirksimų bilietėlių. Bet narcisizmo apraiškos yra asmeninis jų reikalas. Pavojingiau tai, kad gebelsiškai dešimtkart pakartotas melas netaptų tiesa, t.y. kad būsimieji teatro istorikai atrinktų bent tai, kas kalba. Idant neateitume į „No History" epochą.
O su šia atsiskleidžia ir kita problema - kad tas savireklamos žanras visiškai merdi, t.y. jis pasižymi serijiniu tų pačių šablonų naudojimu. O kadangi reklamos specialistai keičiasi itin greitai, ir kaskart naujieji „jauni ir paslaugūs" mano, kad išranda dviratį, - jiems palengvinimui siūlau šabloną, sukompiliuotą iš kasmet pasirodančių pranešimų bei jų tendencijų. Tereikia įrašyti reikalingus vardus:
Vakar (praėjusią savaitę, data ... ) gausiai susirinkusiems žurnalistams geležinkelio stotyje (apgriuvusioje gamykloje ar kultūrnamyje, sąvartyne, teatro dekoracijų ceche, rūbinėje, Valdovų rūmų san.mazge, konservų fabrike - priklausomai, kokia pjesė, kas teigiama - arba ir visai nepriklausomai, svarbu - ne logiškai įprastoje erdvėje) buvo pristatytas intriguojantis trupės ..... sezonas. Kaip visada išradingas ir šokiruojantis ... teatras šįmet netikėtai nusprendė žiūrovus atakuoti kultiniais ir legendiniais vardais ir kūriniais. Jau prieš pirmojo spektaklio ... premjerą buvo sulaukta aibės klausimų, ar tikrai jaunoji scenos (ir TV, šokių maratono, vakarėlių...) žvaigždė ... atliks pagrindinį vaidmenį. Šią daug slepiančią intrigą kūrėjai nusprendė palaikyti iki pačios premjeros vakaro, nes šiandien - pats kūrybinių ieškojimų ir atradimų įkarštis.
Mistiškoji (kultinė, šokiruojanti, trendinė) ... pjesė šįmet atgis neįprastoje aplinkoje. „Visada norėjau pastatyti šio drąsiai laužančio senas teatro formas dramaturgo (Čechovo, Shakespeare´o, Becketto, Žemaitės, Grušo...) pjesę, bet tik sutapus kelioms aplinkybėms ir atradus tokią vietą (joje atostogavome vasarą su draugais, virš jos skridau oro balionu, atsidūriau joje naktį po vakarėlio, karvės ar virgulės užrodė...) pagalvojau - kodėl ir ne?"- atviravo spektaklio paslaptimis režisierius ....
Pirmųjų atėjusių į spektaklį laukia staigmena - jie galės po teatrą pasivažinėti drauge su spektaklio veikėjais riedučiais ir taip pakelti adrenalino kiekį kraujyje. O teatras ta proga pirmuosius 100 nusipirkusių bilietus pavaišins naujuoju energetiniu gėrimu „Bučkiss" (kava „Juodoji mamba", alus „Cool-toora" ir t.t.), kaip tik „subalansuotu" su pjesės veikėjų aistromis ir intrigomis.
Ir t.t. ir pan. Daugiau ar mažiau nevykusiai, kur menkiausiai pristatoma pati pjesė ar dramaturgas, festivalis ir jo spektakliai ir bent kiek „atskleidžiamas paslapties šydas", žmogiškai vadinamas edukacija ar švietimu, žiūrovų parengimu susitikti su kūriniu. Svarbiau - tuščiai paleisti į orą fejerverkinius šūkius su nuliniu informacijos kiekiu. Tai normalu: pirmai versijai reikia smegenų ir jas nešiojančių specialistų. Antrai - šablono, nuknisto nuo vestuvių planuotojų stalo.
***
Prieš keletą savaičių „Radio Svoboda" nagrinėjo bohemos fenomeną - ar ji išnyko jau visuose žemės kampeliuose, ar mutavo į kažką nauja, kokie buvo ir lieka esminiai jos požymiai. Buvo galima žavėtis kalbančiųjų mąstymu, išmanymu, absoliučiai laisvu ir kone „absentišku" plaukiojimu po kultūros ir visuomenės salas. Ties pabaiga leidėjas Aleksandras Ivanovas pareiškė, kad biblijinis Jobas yra tipiškas bohemiškas vaikinas, nes visko atsisako, kai Dievas jį apšviečia, kad pasaulis - ne tik jam, bet ir gyvūnams, augalams. „Ir Jobas suprato: taip, tai stipru! Ir Jobas susitaiko su savo objektyviu bohemiškumu, nors nenorėjo būti bohema, norėjo būti buržua. Bet kada Dievas jam viską paaiškino ir parodė, jis sako: taip, ok, aš tikriausiai..."
Tokia traktuotė - štai čia tai būtų „piaras" Nekrošiaus „Jobo istorijai"!
