Vaidui bastūnui, žingsniuojančiam šaligatviu: o man patinka verandos. Truputį panašu į teatro ložę, nes įeini ir atsiriboji, o matai daug ir plačiai. Be to, čia dar ir kiti kontekstai, visokios istorijos. Esi su savim ir su tais, kuriuos prisišauki. Kartais jų tiek daug, kaip Muminukų namuose, nes „kai visi sugužėjo į vidų, veranda buvo tokia pilnutėlė, kad net sienos išsilenkė" (Tove Jansson, „Muminuko tėčio memuarai").
Pamėgau daryti retrospektyvas pati sau: kompiuteris, Google, youtube, menininko pavardė - ir neriu. Iki begalybės. Tas menininkas gali teisėtai šaukti kaip Nastia Baronui „Dugne": tu minti manimi! Ką darysi, ir mintu, ir kartu su tavimi nuo realybės sprunku. Ar - į realybę? Pavyzdžiui, prieš pusę metų, kai dar kartą pamačiau Alvio Hermanio „Sonią", vaidintą Naujosios dramos akcijoje, nutariau artimiau pažinti apsakymo autorę Tatjaną Tolstają. Skaičiau jos kūrybą, interviu, įnikau į NTV laidų „Piktžodžiavimo mokykla" (Škola zloslovija) archyvą. Tiesiog kaip narkomanija apniko - prabanga šitaip bendrauti su laisvos raiškos asmenybe, erudite, kultūros aristokrate. Nesuprantu, kaip išnirau iš ten, nes visai nesinorėjo.
Kas po to? Liv Ullmann. Filmai, pokalbiai, jos knygų ištraukos, filmuoti interviu su ja, su Bergmanu, su režisieriumi Dheeraj Akolkaru, filmo „Liv & Ingmar" autoriumi. Kai priartėjo realus susitikimas - keliolika mūsų interviu minučių „Scanoramos" dėka - atrodė, kad žinau viską ir galiu parašyti nepasikalbėjusi. O, ne - juk tai, ką mačiau ekrane ar skaičiau, yra ne pati Liv Ullmann, tik jos interpretacija, kitų kūryba. Tikro asmeninio pokalbio niekas nepakeis. Pagaliau, net jeigu Liv Ullmann kalbėjo ir tai, ką žinojau - bet kitaip, konkrečiam klausytojui konkrečioje aplinkoje. Be to, jos šiluma, žavesys, išmintis... Ir užuomina, kad meną žmonės sukuria iš vienatvės, atsiskyrę ir užsidarę kaip Bergmanas savo saloje. Užsidaro nuo šio pasaulio ir kuria kitą, kuriame jie ne vieniši.
Tokiais atvejais apima jausmas, kad esi lyg Soliaryje, kur tavo mintys materializuojasi - menininkas, kuris tau toks svarbus, ir kuris atrodė taip toli ir aukštai, dabar atsirado greta. Galima pasikalbėti! Tą jausmą prisiminiau šeštadienį, klausydamasi Krystiano Lupos Nacionalinio mažojoje. Jaučiu, kad šitas režisierius - artimiausios retrospektyvos kryptis.
Vienas menininkas susimaterializavo metų pabaigoje, bet buvo per brangu pasiekti jį. Todėl tą gruodžio pirmadienio vakarą, kai Nacionalinio scenoje siautė „Snow Show" - po 170 lt už bilietą - nutariau „gūglinimu" prisiminti klouną Asisiaj, t.y. Viačeslavą Poluniną. Dar prie anos valdžios matydavau jį per televiziją, kurią tuomet vadino Centrine. Kiek jam dabar? Virš 60. Pamačiau ir „Snow Show" per youtube. Yra ir tų pačių, kažkada matytų Polunino skečų, dabar inkrustuotų į vaidinimą su partneriais. Pavydėjau tiems, kurie tą valandą linksminosi Nacionaliniame, svarsčiau ar labai smagu, kai visa publika iki amfiteatro viršaus apsigaubia nuo scenos tįstančiu „voratinkliu", kai klounai su savo ilgais plačianosiais batais lipa tolyn per kėdes, per savo žiūrovus, purškia ant jų vandenį, barsto „sniegu", iš kurio galima lipdyti gniūžtes ir mėtytis. Pamačiusi tą sniegą, ypač klouno ritamą didelį sniego kamuolį, net sprendžiau, ar čia Polunino „Maskaradas", ar Tumino „Snow Show". Vies tiek gražu, ypač kai kūriniai įkvepia kūrinius arba jų idėjos „kaba ore", kaip sako įkvėptieji menininkai.
Pasižiūrėjusi ir paskaičiusi Polunino interviu, žinau, ką jis mano apie priekaištus dėl senų numerių naujo pritaikymo („Ir netgi jus bara?!!" - Lijos Achedžakovos replika TV laidoje „Gyvenimo linija"). Pagal Poluniną, nėra senų numerių - jeigu tai, ką jis sugalvojo kokiais 1980-aisiais, šiuo metu vis dar veikia, vadinasi, numeris nėra „išsemtas", jis reikalingas. Net ir tas, kur Asisiaj kalba dviem pripučiamais telefonais - už moterį ir už vyrą. Daugiau nei trisdešimt metų žmonės juo džiaugiasi. Vienas Polunino interviu monologas - būtent apie tai, kaip nuo pirmų pasirodymo minučių reikia pajusti, kokia to vakaro publika, ko ji tikisi: emocijų, absurdo, sentimentų, elegantiško šalčio ar šilto meilumo - ir po kiek procentų ko. Kai „Snow Show" artėja į pabaigą, kai suaugę žiūrovai jau įsidūkę su klounais, sniegu, milžiniškais sviediniais ir kitais žaislais, Poluninas sako mėgstąs sėdėti ant scenos krašto ir žiūrėti į tą reginį: tada jis pajunta, kiek buvo atviras tiems žmonėms, ar atspėjo jų lūkesčius. Gražiai ir išmintingai pasakyta, bet interviu „retrospektyvos" dėka jau žinau, kad ypač šaunūs Polunino atsakymai - irgi gero amžiaus skečai. Bet gražu, tikrai gražu. Ir laimės jausmas kažkur šalia.
O dabar mano kompiuteryje prancūziškai dainuoja Henri Dès, ir su kiekviena daina vis daugiau žinau apie jį. Ir šypsausi, nes... Jo pavardė nukelia į 1969 metus: būdavo, gal ir tebebūna, dainų festivaliai Sopote, juos transliuodavo ta pati Centrinė televizija, visokių ten įspūdingų artistų padainuodavo, o 1969-ais į sceną įėjo šveicaras Henri Dès juodu kostiumu, nešinas gitara, užkėlė koją ant kėdės, kad būtų patogiau groti, ir sudainavo baladę „Maria Consuelo". Labai santūriai, bet taip smogė su ta daina, kad laimėjo pagrindinį prizą. Kitų dainininkų ar laureatų iš Sopoto festivalių neatsimenu. Jokių tolimesnių žinių ar gandų Henri Dès adresu nesklido, gastrolių ar transliacijų nebuvo. Tik žinojau, kad tuo metu gyveno Paryžiuje, nes taip jo karjerai patogiau. O prancūziškas vardas Anri nuo tada reiškė tai, kas pažadino ir liko nepažinta, nepasiekiama. Atrodė, užtektų tiktai atsirasti Paryžiuje, ir iškart susitiksi jį. Maždaug kaip „Išvarymo" Benui apie Freddie Mercury Londone: „Aš būčiau jį susiradęs".
Ir kažkodėl dabar, vieną vasario vakarą man prisireikė sužinoti, kaip susiklostė Henri Dès gyvenimas. Nes juk nesigirdi tas vardas. Vadinasi, ne Aznavouras, ne Gainsbourg´as, ne Adamo ir ne Joe Dassinas. Negi dingo ar tapo eiliniu didelėje šalyje? Neatspėjau: Henri Dès dainuoja vaikams. Daug metų. Pats rašo dainas, jų žodžius ir muziką. Štai toks elegantiško šansonjė posūkis. Ir svarbiausia, sėkmingas. Koncertuoja didelėse salėse ir mokyklose („Bienvenue, Henri Dès" - išrašyta ant klasės lentos), dainuoja per radiją, turi savo televizijos laidas, pagal jo dainas kuriami animaciniai klipai, jo įrašų tiražai milijoniniai, auksiniai, deimantiniai. Jis net parodijuojamas, o tai jau ypatingas pripažinimas. Bet, tiesą sakant, neužburia manęs nei tie tiražų auksai, nei deimantai, man svarbiau, koks yra pats artistas. Koks ir kaip.
Matau koncerto vaizdą Paryžiaus „Olympia" salėje: vaikų - kaip roko fiestoje, Henri Dès dainas jie moka, dainuoja kartu, ir mamos dainuoja, nieko raginti nereikia. Ko stebėtis, tuoj bus keturiasdešimt metų, kai jis kuria vaikams, ir turbūt šiandien koncertuose auga jo pirmų klausytojų anūkai. Jis tiek populiarus, kad jo vardu pavadinta lygiai 30 mokyklų Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Ten, kur vaikai šneka prancūziškai. Net Kanadoje žurnalistas, išsikvietęs Henri Dès į prancūzišką laidą, ilgai krato jam ranką dėkodamas, po to nesusilaiko ir ima kūkčioti artistui ant peties. Matyt augo su jo dainomis, gal ne su „Henri Dès TV" arba „Radio Henri Dès", bet gavo gerą dozę. O dabar, štai, Soliario efektas.
Nieko sau, ieškojau artisto - radau reiškinį? Gal nuo to reiškinio galima nusižiūrėti, kaip būti kitokiu teatru vaikams? Nes juk dainuoja ir bendrauja ne tiek pats Henri Dès, kiek jo sukurtas personažas. Didelis, geras, išmintingas. Šelmis toks su flegmatiška šypsena. Dėdė, kuris nepamiršo, kad buvo vaikas ir todėl su kitu vaiku lengvai pasiekia sąmokslą . Ir nereikia jam nei pasisaldinti, nei žaisti dvigubo žaidimo: atseit, vaikučiam pabiručiams - pasakėlės paviršius, o tėveliams paikeliams - riebiosios potekstės, idant nenuobodžiautų (amžina vaidinimų vaikams diagnozė). Kažkas rimto, patikimo esama Henri Dès dainose-žaidimuose. Kaip pakabinti tokio bendravimo idėją ore virš spektaklių vaikams?
Daina po dainos einu kartu ir suprantu, kaip atkakliai ir nestebuklingai visa tai atsirado. Juk į Paryžių dvidešimtmetis su gitara atidūmė kurti ne vaikams. Jis dainavo gatvėse, baruose, kol buvo pastebėtas ir siunčiamas į tarptautinius konkursus, kurių nepralošdavo (pergalė Sopote, ketvirta vieta 1970 metų Eurovizijoje). Nuo 1967 m. buvo leidžiamos Henri Dès dainų miniplokštelės, bet Paryžius ir likusi žmonija nelabai domėjosi. O mano „retrospektyva" nebūtų išsami be tų kelių plokštelių po keturias penkias visai mielas dainas. Lyriškąsias klausydama prisiminiau prancūzų šansono ir popso grandus, nes jų atšvaitų Henri Dès pradžioje esama, net bitlų epochą atpažinsi (jis ir pats sako, kad būdamas 25 metų, daugiausiai klausė „The Beatles"), o iš smagesnio ritmo - ir būsimas dainas vaikams gali nuspėti (kai žinai ateitį, esi labai gudrus).
Ne kiekvieną jauną menininką tėvystė nukreipia kūrybos vaikams linkme, o Henri Dès nuo 1977 metų surado žanrą, atitinkantį jo natūrą. Kaip Astrid Lindgren, Tove Jansson, Svenas Nordqvistas, kaip Violeta Palčinskaitė ar Kęstutis Kasparavičius. Ir čia jau žanrą imu vaizduotis visai kaip daiktą - drabužį ar namą: dėl jo neturi jaustis menkas ar juokingas, jis turi ne varžyti, o įkvėpti, sparnus auginti. Tada jis tikrai tavo. Švelnus ir sąmojingas Henri Dès pradėjo galbūt nuo jaukaus žaislinio namuko savo sūnui Pierrickui, vėliau ir dukrai Camillei su kuriais dainavo kartu. Dabar jo sukurtas jau visas žemynas, kuriame smagiai jaučiasi kelios kartos drauge dainuojančių vaikų. Ir 72 metų artistui ten vis dar yra vietos. Ir man, ir man.
1969 metų ribos: parodė ir užmiršk, nors žmogus kažkur pasaulyje gyvena ir dainuoja. 2013 metų beribiai šansai: įvairiausias kone visų metų dainas girdžiu ir netgi žinau, kad tuo laiku, kai klausausi per internetą ir naršau po jo gyvenimą, jis, realus, gyvas, dainuoja koncertą Šveicarijoje, nes tokia jo žinutė tviteryje. Jis ten praneša savo gastrolių maršrutus ir kitokias naujienas; pavyzdžiui, kad gegužės 23-iosios nuostabų vakarą praleis „tête à tête avec ma chérie", nes 48 metai, kaip jie vedę, liepos 1-ą lyja ir lyja, todėl jis siunčia linkėjimus su savo daina apie lietų, o gruodžio 26 sninga ir sninga. Galima netgi retweet. Pavyzdžiui: „Labas, Anri, nejaugi ir tu kuri iš vienatvės?"
2013 m. vasario 10 d.
