Vasaris prasidėjo nuo norų kirsti bordiūrą. Gatvės eismo metafora talpi kaip ir tikra gatvė, ir „stovėti šalikelėje" galima abejose realybėse, tik metafora dvelkia pralaimėjimu, realybėje akivaizdūs ir neskubraus pasivaikščiojimo ar atsiribojusio žvilgsnio pliusai; greitis gražus XXI - nors greičiau praeito amžiaus - kontekste, skuba tampa nesolidaus nervingumo požymiu. Neskubant ir užtikrintai - šiuos žodžius idealiausiai įkūnija ne koks „Volvo", bet pirmiausia buldozeris. Šis transportas kažkodėl pats tinkamiausias, kai kalbame apie politiką: buldozeriniu principu stumiami įstatymai, jų „vairuotojai" tarsi ir nepaklūsta bendroms taisyklėms, ką bekalbėti apie šone stovinčius. Nebent gali apsimesti „ne prie ko".
xxx
Vasaris ir prasidėjo nuo noro kirsti tą bordiūro nužymėtą ribą. Į Menų spaustuvę su kultūros organizacijomis aptarti kai kurių klausimų buvo pakviesti Kultūros ministerijos kai kurių skyrių vadovai, ir esame dėkingi, kad buvome pamaloninti jų apsilankymu. Atėjo ir Seimo mokslo, švietimo ir kultūros komiteto narių, atstovai iš Prezidentūros. Žadėjome daugiau kalbėti apie viena, bet netyčia iškilo visiškai kita tema, ant kojų sukėlusi visus, - kaip staiga atsirado nauji lėšų skirstymo principai ir kaip staiga trigubai turėjęs padidėti Kultūros rėmimo fondas, laimei, nesumažėjo. Bet apie tai jau rašyta ir rodyta. Ar viską išgelbės formuojama Kultūros taryba ir kaip gelbės - kol kas neaišku.
Po tokio šoko žiniasklaidos šalikelėje liko klausimas, dėl kurio pirmiausia ir buvo sukviesti kultūros sferos žmonės (priešingai valdžios institucijų požiūriui, į tą sferą įtraukiu ir pačius valdžios atstovus, nes, mano nuomone, jie taip pat turėtų jai priklausyti ir veikti išvien). Deja, čia atskirtys ir prasideda. Ir jei kai kam tai atrodo „ne prie ko", visų tų smulkmenų vaisius skiname kasmet. Juk retas, įėjęs į kultūros įstaigą, susimąsto, kad joje kur kas dažniau užsiimama anaiptol ne kūrybiniais reikalais.
Nesolidžios smulkmenos yra KRF ataskaitos už įvykdytus projektus, prie kurių kultūros operatoriai, ypač nevyriausybininkai, dirbantys didesnėmis apsukomis ir su mažiau (geriausiu atveju - vienu) finansininkų, pluša bent pusę gruodžio. Esmė ne ta, kad reikia atsiskaityti - tai normalu. Esmė, kad reikalavimai ataskaitoms keičiasi, ir kartais - tik dėl (o dažniau - vien dėl) „žmogiškojo" KRF faktoriaus.
Vienas iš tokių aspektų - ataskaitų grafos, kuriose reikia surašyti visų čekių ir kvitų sąskaitų faktūrų datas, serijas ir numerius. Taip žmogus sėdi pusę dienos ir kopijuoja skaičiukus. Gali ir žmogiškai suklysti. Bet ne bėda, jei net ir viską kreivai parašys - vistiek tų langelių niekas netikrina, nes nepatikrinsi, kol pats neateisi į įstaigą, kur guli kvitai. Tad jei mes taip žaidžiame pasitikėjimą (kad operatoriai surašys teisingai), tai gal tiesiog pasitikėkime iki galo: jei iškils reikalas - ateikite, žiūrėkite, o kam dabar tas absurdiškas darbas? Juolab kad taupymo režimas seniausiai įjungtas, pinigai čia matuojami dešimtimis, šimtais, tik kartais tūkstančiais. Bet ne milijonais. Milijonus gali atsieiti - jei reikia ekonomikos augimo demagogijos - tuo metu niekaip negaminamas BVP.
O kur kas linksmiau atsitinka su ataskaitų grafa, kam lėšos panaudotos: nurodžius, kad renginiui buvo reikalingas kilimėlis kojoms valyti, gauni prižiūrinčio asmens klausimą - o kokiu tikslu? Tada patikslini, kad kilimėlis buvo pirktas ar užsakytas jo valymas „tikslu, kad kilimėlis būtų padėtas prie durų kojoms valyti". Tai tinka.
Taip staiga atsiranda anekdotinės (tik - juodojo humoro) situacijos: kai spektaklio dekoracijoms būna nupirktos trys pagalvės, atgal sulauki klausimo - „Vienos kaip rekvizito nepakako?" Supranti, kad Čechovas su savo „Trimis seserimis" niekaip nepraeitų pro tokią viešųjų pirkimų tarnybą, ir kūrėjas turėtų rinktis bent jau „Du veroniečius".
O visiškas dance macabre gimsta, kai šokio spektakliui nuperkama medicininių priemonių, jei netyčia nutiktų traumos. KRF atstovė reikalauja pagrindimo: „O buvo tų traumų?" Hm, kūrybiškai biurokratiškai mąstai, - gal galima būtų suluošinti porą šokėjų atbuline data?
Taip kiekviena pataisa reikalauja papildomo - ir visiškai nesuprantamo - pagrindimo, įtikinėjimo. Pasijunti besiteisinantis, kad žmonėms buvo parodytas spektaklis, kad jis garsus pasaulyje, kad juo žavėjosi ir mūsų žiūrovai. Bet ne, ataskaitos visiškai nereikalauja pagrįsti, kuo vienas ar kitas projektas buvo svarbūs, reikšmingi. Esmė - litai, tikslios sąmatos ir „sueinantys galai". Bet žmogiškumo ir sveiko proto „galai" čia niekaip nesueina, ir taip prieš Naujuosius kasmet vaidinamas improvizuotai nusistatytų taisyklių karnavalas, kur viena pusė nervinasi, bet įtarinėja, „gaudo", kaltina, žemina, o kita priversta teisintis, kam ji tą kūrinį rodė ir apskritai kodėl ji pati egzistuoja. Taip analogiškai, gerokai anksčiau, nepaisydama valstybės kontrolės išvadų, kuriose nurodyta, kad kūrinys gali būti finansuojamas iš kelių šaltinių, tik ne iš tų pačių eilučių (t.y. kad būtų paremtos skirtingos projekto dalys), ministerija nusprendė - to nebus. Nes sukurti vieningą kompiuterinę sistemą ar susikalbėti dviem kabinetams - neįmanoma. Ir tada kyla klausimas: kam dirba Kultūros ministerija? Kontrolės institucijoms, kurios net tiek nereikalauja, ar visuomenei?
Pasiteisinimai, kad europiniams projektams pildoma ataskaitų dar daugiau, prilygsta vergo filosofijai: kodėl taip siaurai mąstoma, juk galima pasilyginti ir su Šiaurės Korėja ar Iranu. O švedų ataskaitos apskritai užima vieną puslapį su laisvai surašytomis sumomis, nes ten pasitikima žmonėmis ir ataskaitos kuriamos visai kitu tikslu: sužinoti, kiek apskritai tokie projektai kainuoja ir kiek reikėtų skirti lėšų kitąmet. Nes jie seniai apskaičiavo: nepasitikėti ir smulkiausiai tikrinti tokias sumas seniai neapsimoka, nekalbant apie bendrą nuotaikų klimatą.
Stebėtiniausia, kad besibaigiant minėtam susitikimui ministerijos finansų skyriaus atstovė, pati kūrusi ataskaitų formas, staiga archimediškai sušuko „eureka": o tai gal galime ir apsieiti be to devinto punkto („išlaidų paskirtis")? Gal išmeskime jį? Taip, iš nuostabos suošė operatoriai, apie tai ir kalbame, juk ir prašome drauge tartis, kalbėtis, kad sutartume. Regis, vilties blyksnis dėl konsensuso nušvito. Iki kol ministerija grįžo pas save namo. Paskelbta kita ataskaitos forma liko tokia pati.
xxx
Po pragaro - į „Rojų". Tegul jis mus išgano, apšlaksto marių purslais, įsileidžia į savo šviesų tyrus, ir nebeskaičiuokime, kam reikėjo tiek taurių, puodelių, virvių ar karolių, kad tik visa tai būtų pateisinta ne ataskaitų lapuose, o mūsų atsiskaitymo valandą. Nuo to Nekrošiaus „Rojus" ir prasideda - nuo atsisveikinimo su užgyventa našta, mūsų indais, knygomis, kitais daiktais, mūsų pačių siluetais, pozomis, atminimais. Visa tai sudedama į muitininko Charono dėžes, ir žemės triukšmo jungą nusimetusios dvasios iškeliauja. O rakandai po kurio laiko patenka į muziejus, kur įgyja naują vertę, juos žiūri tie, kurie jų trokšta. Ateina Kūrėjas, sureguliuoja dangaus spindulius, apšviečia erdves... Ir čia mano tekstas nutrūksta. Tiksliau - man nutrūksta Nekrošiaus tekstas ir atsiduriu teatro gūdžiame miške. Juoba režisierius kuo toliau, tuo dažniau kuria spektaklius pateksčiui, tiesiog versdamas žodžius į pozas, veiksmus, suteikdamas jiems kokios metonimijos atspalvį. „Rojaus" mintinai neatsimindamas turiu atsiduoti bet kokiai įmanomai interpretacijai, plaukti paskui jas. Tačiau kai jų - galimi šimtai, nesidėlioja man šitas lego nė į vieną rišlesnę eilutę. Kas, kad regiu Pietą, kad girdžiu ilgesį, o „Pink Floydai" primena studentų vakarėlį, kuris susietas su Dante tik Rojaus paminėjimu („you think you can tell Heaven from Hell")... Iš scenos vaizdų man dėliojasi Čiurlionis, Sasnauskas (o tada jau teatro sferoje - ir „Madagaskaras"), gal ir Jūratė su Kastyčiu stingsta tarp bangų, bet ne Dantė su Beatriče. Finalinis šūksnis „Rojus yra!" nuskamba desperatiškai - tai kas tada buvo rodoma visą pusantros valandos? Daug sceninio šurmulio, maža preciziškumo, netrūksta simbolių triukšmo ir kai kur - kičo. Pykstu kaip koks beraštis, laikydamas rankose bilietą, bet neperskaitantis, į kokį spektaklį patekau. Belieka susitaikyti su realybe: Nekrošiaus planeta skrieja sava visata, kuri man niekaip neataidi manojoje, neatsišaukia už teatro erdvės; kurioje nėra su kuo susitapatinti, ką naujai permąstyti - nuo Dantės iki scenos kalbos, ir dėl ko džiaugtis. Nebent - kad buvai teatre. Bet ir tai nebūtinai šventė.
xxx
Išsimaudžius blyksčių jūroje (štai kur kai kam šiandieninis rojus!), kirtus fotografinę Letą (nes, matyt, ir fotografuoja, kad nepamirštų) atsiduri vasario 14-osios „Bolivude". Gyčio Ivanausko teatras pristatė pasaulinę (kodėl ir ne?) premjerą ne itin kokios atminties Ūkio banko arenoje (kam po bankroto priklausys šis klojimo teatras?). Sekama pasaka pritaikyta tiesiog šventei, nes joje net nėra pasakai privalomų bent kokių pasipriešinimo, išbandymo slenksčių: trys merginos išvyksta iš gimtosios Indijos, atsiduria lengvai nuspėjamuose pasaulio megapoliuose ir ten susiradusios vaikinus grįžta namo, kad visą antrą spektaklio dalį švęstų vestuves. Šis „Zitos ir GITos" teatras niekad ir nežadėjo kokių nors konfliktų ar nesusipratimų, visi čia gauna savo partiją įskaitant ir žiūrovus (aukščiau aprašytoji ceremonija, leidžianti išeiti į „Žmones").
Įdomesnė spektaklyje yra forma, iš kurios kompiuterių grafika išspaudžiama gan daug - ir didžiulis rekvizitinis stalas čia paverčiamas Niujorko parko suoleliu ar miegamojo lova, ir kilimų raštai juda gražių išmonių kryptimi, ir pamažu pripranti ir net perskaitai „indišką šriftą". Paveikslas, kuriuo visada virsta šios arenos scena, šįkart pasiteisina - iš toli mažiau kliūva šokėjų klaidos, o projekcijos ir apšvietimas kartais tikrai gražiai sulošia savo partijas. Kalbėti apie choreografiją - ypač iliustruojančią megapolių skubrų ritmą - prasmės lygiai tiek pat, kiek ir aptarti ją vasario 16-osios garbės sargybos ceremoniale. Bet čia svarbesnis dalykas regisi pats kičo interpretavimas.
Daugelyje GIT spektaklių jo netrūksta, o dabar jau galima kalbėti apie savotišką pažangą - kičo autoreferentiškumą, t.y. kai jis kuriamas tyčia, kad taip nurodytų bolivudinį kičą (ir normalu, kad didžiajai publikos daliai tai yra tiesiog gražu, tuo ji ir „paimama"). Tik ir šis meno stilius yra įnoringas, ir jei kičas nėra atliekamas tiksliai ir pagal jo taisykles, o kartais purvinai, klystant ar dengiant ironija negebėjimą žvelgti giliau - tada jis prilygsta kiniškai produkcijai ant Gariūnų stalo. Nebent kai kur jis susilieja su mūsų aktualijomis ar atpažįstamais scenos reginiais, - taip antrąja dalimi - vestuvių puota - Gytis Ivanauskas pateikia rimtą paraišką imtis „Lietuvos" ansamblio režisūros. Ar ansamblių vakaro dainų šventės. Juk kas pasakė, kad šventė yra blogai? Tik ne GIT.
xxx
Vokiečių kino dienose parodytas Huberto Siegerto filmas „Berlynas Babilonas" pateikia neįprastą statybų poeziją. 1996-2001 metais režisierius su operatoriais HD kameromis fiksavo didžiausią Europoje 10 dešimtmečio statybų aikštelę - kaip visos susivienijusios nacijos lėšomis buvo statoma naujoji Vokietijos sostinė. Potsdamo aikštė, Kanzler Eck, Reichstagas, Žydų muziejus, Imperatoriaus rūmai. Sprogdinami pastatai 1945-aisiais ir 1989-aisiais ir iki šiol nesibaigęs kai kurių vietų prikėlimas. Architektų pašnekesiai su projektų vystytojais (lietuviškai pavadintume - „plėtristais"), su miesto galvomis ir kanclerių kalbomis: kas laikoma senuoju Berlynu? Iki 1945-ųjų? O gal palikti ir pavyzdinį „VDR architektūros" kvartalą? Režisierius nerodo didesnių konfliktų, tiesiog atskleidžia įtampų tarp viešo ir privataus sektoriaus terpę su mega-projektais: parduokite 200 butų, ir pastatysime visuomeninės paskirties pastatą. Bet įdomiau, kai architektai kalba apie savo koncepcijas ir jas gina: Remas Koolhasas kvestionuoja Berlyno dogmą („Kokia ta dogma?" - klausia patys vokiečiai - „Užstatyti visą erdvės perimetrą"). Ir olandai, kaip jiems įprasta, iškelia savo ambasadą iš saugių Vakarų į augantį Rytų Mitte rajoną, atverdami aikštes. Aikštė, šviesa, erdvė - taip pat architektūra. Renzo Piano suprojektuoja pastatą taip, kad būdamas viduje, nesuabejotum, kad esi tame pastate, kurį ir matei iš išorės. Ir už poros kvartalų greta prašmatnaus Potsdamo Sony centro atidarymo - gyvenamojo namo pabaigtuvės, kurias švenčia paprasti statybininkai ir dar senieji namo šeimininkai, dabartiniai nuomotojai.
Čia viskas programiškai nesusvarbinama. Keletas akcentų, vieno „plėtristo" - kone Klausso Kinski - blizgantys batai ir skrybėlė, Reichstago pašventinimas ir šalia kanale besikapanojantis valtele statybininkas, fejerverkai, nufilmuoti rapidu. Tai ne didžioji Ruttmanno miesto simfonija, nors ji čia ir cituojama nufilmuotais planais iš važiuojaančio traukinio, bet naujojo miesto kilimas. Nemitologizuotas, bet atveriantis įtampų ir interesų erdves, pastatų tarpusavio dialogus, lydimas kiek paslaptingų urbanistinės muzikos strategų „Einstürnzende Neubauten" garsų. Išryškinma pati struktūra: prie kalbančiųjų nerašomi vardai, o tik „architektas", „vystytojas", „miesto kanclerė". Miestas kaip palimpsestas, finale pateikia išvadą Siegertas: Menų akademijos naujoji dalis turi inkorporuoti buvusį Alberto Speero miesto vystymo štabą. „Dieve, maniau kad į jį daugiau neįžengsiu", sako architektūros profesorius Günteris Behnischas, matęs miestą dar prieš Antrąjį pasaulinį.
Ar mūsų architektai taip pat grindžia savo koncepcijas? Galbūt. O ar taip rūpinamasi visuomene ir jos erdvėmis? Kažin, nes neužstatyta erdvė neneša tiesioginio pelno. O kiek „mūsiška" gali būti milžiniška statybų aikštelė su paliktu viduryje nemažu medžiu, aprėmintu tvorų, kad išliktų? Ir kiek, pagaliau, gali būti sutarimo, kad sostinę statytų visa šalis? Bet esama ir kitų, pažįstamų kadrų: Potsdamo aikštėje į kertinį pastato pamatą iškilmingai įmūrijama kapsulė su dokumentais, tos dienos laikraščiais ir kanclerių palaiminimais, o rytojaus dieną tas kampas (kuris pasirodo besąs viduryje aikštelės) išgriaunamas, o kapsulė užcementuojama kitoje vietoje - toje, kuri „netiko" prie iškilmių scenarijaus.
Hubertas Siegertas nekūrė filmo kaip faktinės ar aktualios dokumentikos, jis kūrė melancholišką statybos poeziją su užburiančiais pasivažinėjimais-pasiskraidymais po miestą. Bet jo burtai yra neįprasti, be rūkų ir sulėtintų kadrų: tai visiškas realizmas HD formatu. Broma, joje dar viena, ir dar viena, plytos, atidengiančios dešimtmečius užmūrytas duris, vėliau einama į namą įvijais laiptais. „Aš buvau Joschkes Fischerio laiptinėje", - ataidi uždusęs Rolando Rastausko „Berlinalijų" repas, bet vaizdai - anaiptol ne Remigijaus Treigio faktūros, nors sienoms faktūros netrūksta.
Finalas - titrai. Miesto autorių išviešinimas, ir pramaišiui su darbų vykdytojų ir statybininkų pavardėmis pamatome ir kanclerio Kohlio, ir minėtų Koolhaso, Piano pavardes. Šioje miesto statybų erdvėje visi lygūs, nepaisant batų blizgesio ir atlyginimų skirtumo. Bet ne Ein Volk. Ein Raum.
