Savaitgalį Druskininkuose pasibaigęs antrąsyk vykęs tarptautinis teatro festivalis „Vasara" vėl sukėlė nemažai kalbų. Buvo pasigirdę balsų ir apie propagandinę jo prigimtį.
„Spektaklis gali būti atvežtas nors ir iš pragaro. Jis gali būti režisuotas net ir paties šėtono. Svarbiausia, kad tai būtų geras teatras", - „Lietuvos rytui" kalbėjo 30 metų teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
- Ar pritartumėte pasipiktinimui, kad, palyginti su praėjusiais metais, kiek spalvingesnė tapusi „Vasaros" programa buvo pripildyta nekokybiškų rusiškų spektaklių?
- Programos pagrindą sudarė rytų slavų kraštų spektakliai, ir tikrai ne patys geriausi. Žinoma, jeigu neskaičiuotume vieno J.Vachtangovo teatro spektaklio. Nors ir jis, kiek teko domėtis, šio teatro repertuare nėra svarbiausias.
Dabartinį J.Vachtangovo teatro veidą formuoja Rimo Tumino spektakliai, kurių Druskininkų festivalyje nebuvo. Tai taip pat keista. Jie galėjo kilstelėti kokybinę festivalio kartelę.
Lyginant su kitais teatro festivaliais, kuriuose stengiuosi apsilankyti, „Vasaros" programa nei praėjusiais, nei šiais metais nebuvo įdomi, neintrigavo, atrodė lyg sudurstyta iš atsitiktinių spektaklių.
- Atrodo, kad šio festivalio programa sudaroma atsižvelgiant į kurorto ritmą, vyraujančią tautybę, kalbą?
- Be abejo. Tai grynai komerciniai tikslai, susiję su sanatorijų klientų iš Rytų aptarnavimu. Iš šalies festivalis atrodo taip: Druskininkuose lyg kokioje nors saloje rusakalbei publikai rusų kalba rodomi daugiausia rusiški spektakliai.
Viskas lyg ir gerai, tik nemanau, kad tuomet jį vertėtų vadinti tarptautiniu. Be to, nežinau, kiek šis renginys domina vietinę druskininkiečių publiką. Spektakliai neverčiami į lietuvių kalbą, o bilietų kainos - didokos, ypač turint galvoje spektaklių kokybę.
- Koks buvo šiųmečio festivalio lygis estetine prasme?
- Programa man pasirodė silpna. Apie tai kalbėjo ir festivalio žiuri komisijos nariai, sunkiai radę didžiojo prizo laureatą. Vilčių tarsi teikė Permės teatro spektaklis "Luošys iš Inišmano". Bet kažin ar jis iš tų spektaklių, kuriais drąsiai galima grįsti viso festivalio kokybę.
Festivalyje gana teigiamai buvo įvertintas Krokuvos teatro „Ludowy" spektaklis pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Pegi Pikit mato Dievo veidą". Lenkijoje šis spektaklis - silpnas vidutiniokas, o Druskininkuose jis tapo vienu lyderių. Nežinau, ar festivaliui verta tuo didžiuotis.
Kita vertus, šiemet, atrodo, buvo problemų dėl pačios programos sudarymo. Apie tai kalbėjo ir festivalio vadovas R.Tuminas.
Šiuo požiūriu man labai gaila žmonių, kurie į šį festivalį investavo pinigus. Net ir kukliomis sąlygomis jie savo darbą atliko atsakingai - viskas vyko sklandžiai, renginio aura tarsi ir buvo sukurta, festivalio svečiais pasirūpinta.
Vis dėlto rėmėjai neturėtų nė akimirkos jaustis nesmagiai dėl to, kad vienas ar kitas spektaklis pasirodė esąs prasto lygio. O tokių akimirkų buvo.
Manyčiau, vertėtų pagalvoti, ar dabartinė festivalio meno taryba yra pakankamai kompetetinga, kad galėtų atlikti tokį atsakingą ir sunkų darbą kaip festivalio meninės programos sudarymas.
Tarp vidutiniškų profesionalių teatrų, kurie pranešimuose spaudai buvo nekukliai įvardyti kaip „pasaulinio lygio", pasitaikė ir tokių kolektyvų, apie kuriuos nebuvo girdėję net ir Druskininkuose viešėję išmintingi, patyrę šalies teatro profesionalai.
- Kol kas jausmas toks, kad festivalis „Vasara" turi potencialą. Jis galėtų tapti į poilsiautojus orientuotu aukštesnio lygio renginiu, turinčiu savo specifiką, žiūrovų mėgstamą pramoginį atspalvį. Tam reikia tik geresnės programos, ar ne?
- Pirmiausia, nuostabu, kad Lietuvoje yra jaunų žmonių, norinčių ir galinčių remti teatro festivalį. Tai sveikintina, nes bene visi mūsų festivaliai yra išlaikomi valstybės. Šis festivalis kol kas išsiverčia be paramos iš valstybės.
Kalbant apie spektaklių lygį vertėtų nepamiršti, kas yra festivalis. Tai - rinktinis reginys, į kurio programą turi patekti tik geriausi ar kiek įmanoma geresni kolektyvai, o ne šiaip paprasti saviveiklininkai.
Visi suprantame, kad gero spektaklio neapibrėžia jo biudžetas. Būdamas Druskininkuose prisiminiau puikų pavyzdį - Rolando Atkočiūno spektaklį „Vėjas topolių viršūnėse".
Šis nedaug rodytas nedidelio biudžeto vaidinimas tiesiog privalėjo būti pakviestas į šį festivalį. Juk tai pasakojimas apie tris senus žmones, ieškančius gyvenimo prasmės, kurie paskutines gyvenimo dienas iš esmės leidžia labai panašioje sanatorijoje kaip Druskininkuose.
Kodėl toks spektaklis nepateko į programą? Juk net jo premjera įvyko Vilniaus mažajame teatre, kuris yra artimas festivalio partneris.
Prizai skirti ir rusams, ir lietuviams
* Druskininkuose vykusio R.Tumino festivalio „Vasara" didysis prizas įteiktas Permės teatro „Prie tilto" ir režisieriaus Sergejaus Fedotovo spektakliui „Luošys iš Inišmano".
* Žiūrovų simpatijų prizas buvo skirtas Eglei Kižaitei ir spektaklio „Atleisk jiems - jie nežino, ką daro" kūrybinei grupei.
* Specialusis žiuri prizas įteiktas Klaipėdos jaunimo teatrui ir režisieriui Valentinui Masalskiui už spektaklį „Batų istorijos".
* Už scenoje pademonstruotą profesionalumą ir aktorinę drąsą apdovanota Rusijos artistė Julija Rutberg.
