„Globe" teatro gastrolės - iš pirmo žvilgsnio nutrūktgalviška avantiūra pažymėti Shakespeare´o 450-ąsias gimimo metines pasauliniu turu - žadėjo kultūrinį nuotykį. Įsivaizdavau, kad medinę sceną jie susiręs Valdovų rūmų kieme, o mes, žiūrovai, stovėsime apsupę nedidelę scenos aikštelę iš trijų pusių, galėsime šnekučiuotis, užkandžiauti ir gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje.
Et, tas nelemtas lūkesčių horizontas! „Globe" vaidinimas vyko prabangioje Renesansinėje rūmų salėje, paskutinėms žiūrovų eilėms atsidūrus toli toli nuo scenos. Tiek to, pagalvojau, tuomet galima pabandyti įsivaizduoti, kaip „Karaliaus žmonės" vaidino rūmuose arba kokiame privačiame „Blackfriars".
Prieš pradedami vaidinimą, skirtingų tautybių aktoriai šnekučiavosi su kai kuriais žiūrovais, paskui, jau užlipę ant pakylos, pasisveikino lietuviškai. Entuziazmas be patetikos, užkrečianti klajojančių komediantų energija - puiku! Tačiau Vilnius - dar tik aštuntoji trupės stotelė. Norėčiau pamatyti 208-ąjį jų „Hamletą"...
Maždaug penktąją vaidinimo minutę atsitiko tai, kas turbūt blogiausio gali atsitikti tokiam vaidinimui: aktoriai visiškai „pamiršo" publiką iki intermedijos antrojo veiksmo pradžioje. Spektaklio režisierius Dominicas Dromgoolas interviu yra sakęs, kad jam nesvarbu, kas stebės jo „Hamletą" - kad ir pingvinai. Vilniškė publika iš tiesų priminė imperatoriškuosius pingvinus - visas tris su puse valandos klausėsi teksto oriai ir nebyliai.
Sukurti istorinę rekonstrukciją, panašu, nebuvo „Globe" tikslas (nors mano istorinei vaizduotei čia buvo ką veikti - bent jau pirmąjį spektaklio veiksmą, kol galutinai nenužudė nuobodulys). Tai koks tada jų tikslas? Papasakoti įdomią detektyvinę istoriją? Atkakliai bandžiau pritaikyti atsiribojimo efektą ir pabandyti įsivaizduoti, kad tekstą girdžiu pirmą kartą. Retkarčiais netgi pavykdavo! Aktoriai tam pernelyg netrukdė. Jie vaidino taip, kaip Polonijus pjesėje apibūdina Hamleto deklamaciją - „nuosaikiai ir su gera intonacija" („with good accent and good discretion").
Trumpai sakant, spektaklis šiek tiek primena XX amžiaus pradžios anglų teatro bandymus „susigrąžinti Shakespeare´ą", atsisakant vėlesnių epochų suformuotų pastatymo ir vaidybos kodų, nors ir nepretenduojant į istorinį autentiškumą. Kaip liudija istorija, anuomet tie bandymai patyrė fiasko. Panašu, kad fortūna nenusišypsojo ir šįkart. Bet galbūt vėlgi - nereikia ieškoti prasmių ten, kur jų nėra. Galbūt šis edukacinis-turistinis projektas „Aplink pasaulį su „Hamletu" per 730 dienų" sugalvotas tiesiog šiaip sau. For fun. Bet iššūkį patiems sau londoniečiai galėjo mesti ir rimtesnį. Tarkime, vaidinti miestų aikštėse ir savo klajones finansuoti tik iš suaukotų lėšų. Antarkditos jie, matyt, nepasiektų, bet savo, kaip kūrėjų, reputaciją gerokai pagerintų.
