Vargas dėl proto, arba Kodėl kartais geriau būti neskaičius „Hamleto“

Ramunė Balevičiūtė 2014-05-22 Menų faktūra

aA

„Globe" teatro gastrolės - iš pirmo žvilgsnio nutrūktgalviška avantiūra pažymėti Shakespeare´o 450-ąsias gimimo metines pasauliniu turu - žadėjo kultūrinį nuotykį. Įsivaizdavau, kad medinę sceną jie susiręs Valdovų rūmų kieme, o mes, žiūrovai, stovėsime apsupę nedidelę scenos aikštelę iš trijų pusių, galėsime šnekučiuotis, užkandžiauti ir gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje.

Et, tas nelemtas lūkesčių horizontas! „Globe" vaidinimas vyko prabangioje Renesansinėje rūmų salėje, paskutinėms žiūrovų eilėms atsidūrus toli toli nuo scenos. Tiek to, pagalvojau, tuomet galima pabandyti įsivaizduoti, kaip „Karaliaus žmonės" vaidino rūmuose arba kokiame privačiame „Blackfriars".

Prieš pradedami vaidinimą, skirtingų tautybių aktoriai šnekučiavosi su kai kuriais žiūrovais, paskui, jau užlipę ant pakylos, pasisveikino lietuviškai. Entuziazmas be patetikos, užkrečianti klajojančių komediantų energija - puiku! Tačiau Vilnius - dar tik aštuntoji trupės stotelė. Norėčiau pamatyti 208-ąjį jų „Hamletą"...

Maždaug penktąją vaidinimo minutę atsitiko tai, kas turbūt blogiausio gali atsitikti tokiam vaidinimui: aktoriai visiškai „pamiršo" publiką iki intermedijos antrojo veiksmo pradžioje. Spektaklio režisierius Dominicas Dromgoolas interviu yra sakęs, kad jam nesvarbu, kas stebės jo „Hamletą" - kad ir pingvinai. Vilniškė publika iš tiesų priminė imperatoriškuosius pingvinus - visas tris su puse valandos klausėsi teksto oriai ir nebyliai.

Sukurti istorinę rekonstrukciją, panašu, nebuvo „Globe" tikslas (nors mano istorinei vaizduotei čia buvo ką veikti - bent jau pirmąjį spektaklio veiksmą, kol galutinai nenužudė nuobodulys). Tai koks tada jų tikslas? Papasakoti įdomią detektyvinę istoriją? Atkakliai bandžiau pritaikyti atsiribojimo efektą ir pabandyti įsivaizduoti, kad tekstą girdžiu pirmą kartą. Retkarčiais netgi pavykdavo! Aktoriai tam pernelyg netrukdė. Jie vaidino taip, kaip Polonijus pjesėje apibūdina Hamleto deklamaciją - „nuosaikiai ir su gera intonacija" („with good accent and good discretion").

Trumpai sakant, spektaklis šiek tiek primena XX amžiaus pradžios anglų teatro bandymus „susigrąžinti Shakespeare´ą", atsisakant vėlesnių epochų suformuotų pastatymo ir vaidybos kodų, nors ir nepretenduojant į istorinį autentiškumą. Kaip liudija istorija, anuomet tie bandymai patyrė fiasko. Panašu, kad fortūna nenusišypsojo ir šįkart. Bet galbūt vėlgi - nereikia ieškoti prasmių ten, kur jų nėra. Galbūt šis edukacinis-turistinis projektas „Aplink pasaulį su „Hamletu" per 730 dienų" sugalvotas tiesiog šiaip sau. For fun. Bet iššūkį patiems sau londoniečiai galėjo mesti ir rimtesnį. Tarkime, vaidinti miestų aikštėse ir savo klajones finansuoti tik iš suaukotų lėšų. Antarkditos jie, matyt, nepasiektų, bet savo, kaip kūrėjų, reputaciją gerokai pagerintų.

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.