Faktai ir datos
Penkiolikti metai spalio mėnesį į teatro temą – pokalbiuose, žiniose – įsiterpia Varėna, Dalios Tamulevičiūtės vardas, profesionalių teatrų festivalis ir džiaugsmingi teatrų, gavusių apdovanojimus, pranešimai: mes laimėjom. Laimi iš tikrųjų visi – ir vaidinantys, ir žiūrintys. Tai didžiausias profesionalaus meno renginys regione, sutraukiantis į Varėną ir kitų miestų žiūrovus, nes ištisą mėnesį Varėnos Kultūros centre galima matyti naujus spektaklius, festivalio konkursui atvežamus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus teatrų (būna ir iš Šiaulių, bet ne šiemet). Dešimt spektaklių suaugusiesiems, penki vaikams – rengėjų patirtis parodė, kad tiek yra optimalu. Programa pradedama rugsėjo 30-ąją – Tamulevičiūtės gimimo dieną, ir trunka iki spalio pabaigos.
Festivalis apdovanoja ne vien geriausius iš dalyvavusiųjų programoje, bet ir žiūri į ateitį: skelbia konkursą naujam spektakliui pagal lietuvių autorių kūrinius sukurti. Festivalyje ne tik apdovanojami geriausieji iš dalyvavusiųjų programoje, bet ir žiūrima į ateitį: Kultūros ministerija ir Varėnos rajono savivaldybė kasmet skelbia Dalios Tamulevičiūtės konkursą naujam spektakliui pagal lietuvių autorių kūrinius, teatrai parengia eskizus, kuriuos birželį parodo Varėnoje, o prizas – 20 275 Eur spektaklio pastatymui – įteikiamas rugsėjo 30-ąją per festivalio atidarymą. Šiemet premija įteikta „Meno ir mokslo laboratorijos“ parodytam Nauberto Jasinsko eskizui „Chroma“, po metų „Chroma“ bus pirmasis Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio spektaklis.
Pirmasis šiemečio festivalio spektaklis buvo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas Augusto Gornatkevičiaus „Sibiro haiku“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, o ši parašyta pagal Jurgos Vilės knygą – pernai būtent Gornatkevičiaus eskizas laimėjo premiją spektakliui kurti.
Kalbant apie festivalio Varėnoje – Dalios Tamulevičiūtės gimtinėje – pradžią 2010 metais, kai režisierei ir pedagogei būtų sukakę 70, minimas jos išugdytas aktorius Remigijus Vilkaitis, anuomet buvęs kultūros ministru. Tačiau ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis laikysis ir bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas patiems Varėnos žmonėms, neabejingiems kultūrai. Ir tiems, kas atsakingi už kultūrinį gyvenimą Varėnoje, už paties festivalio sklandumą.
Festivalio žiūrovai renka savo laureatą. Šių metų žiūrovų prizas atiteko Birutės Mar spektakliui „Mąstanti barakų širdis“.
Kitus laureatus renka vertinimo komisija, ji sudaroma iš rengėjų ir profesionalų, kasmet jos sudėtis keičiasi. Įtraukiamas ir Dalios Tamulevičiūtės giminės atstovas (paprastai tai būna istorijos mokytojas Eugenijus Guntulionis iš Alytaus). Komisijai antrus metus vadovavo Dalios Tamulevičiūtės mokinys, lėlininkas Petras Mendeika, kilęs iš Dzūkijos. Rinkdamos laureatus, greta Varėnos kultūros centro direktorės Jurgitos Keršienės ir savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Laimos Denutienės, šį rudenį prisijungė teatro kritikės Rūta Oginskaitė ir Rimgailė Renevytė.
Rūta: Ir būtinai reikia pasakyti, kad Varėnoje svarstant festivalio laureatus neteko sumažinti kriterijų idant rastume, ką nominuoti ir apdovanoti 12-oje kategorijų.
Rimgailė: Ir kad sprendimai buvo pasiekti bendru komisijos narių sutarimu, o ne pagal dviejų teatro kritikių skonį ir diktatą.
Jausmas Varėnoje per festivalį
Rūta: Ten jauku. Susipažįsti su Kultūros centro direktore Jurgita Keršiene, su festivalio visų reikalų tvarkytoja Judita Ikasaliene, ir iškart supranti, kad tai teatro žmonės, kad Varėnos festivalis gerose rankose. Ne vien rengėjams, bet ir miesto valdžiai jis rūpi. Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė ne formaliai įtraukiama į festivalio vertinimo komisiją, jai teatras įdomus, darbas komisijoje – gera galimybė pažinti festivalio reikalus iš vidaus.
Vien iš to, kaip miestas paruoštas festivaliui, matosi, kad Varėna juo didžiuojasi. Didelis festivalio stendas plente prie posūkio į Varėną, skydai pristatantys repertuarą mieste, vėliavos su festivalio simbolika prie Kultūros centro. Šiemet Dalios Tamulevičiūtės atminimui priešais Kultūros centrą pasodintas ne šiaip medis, bet obelis, nes festivalio rengėjai žino, kad režisierė mėgusi obuolius. Obuolys yra ir festivalio simbolis, obuolio formos suvenyras teikiamas vaidinusioms trupėms. Dalios Tamulevičiūtės vardas jos gimtinėje skamba, jos asmenybė ir kūryba nepamirštama. Tamulevičiūtę primena ir kasmet rengiami susitikimai su jos mokiniais, jų kūrybos vakarai.
Rimgailė: Net Vilniaus geležinkelio stotyje mačiau Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio Varėnoje plakatą. Varėnos Kultūros centre nuolat jutau šventinę namų atmosferą. Draugišką ir paprastą. Manau, tai priklauso ir nuo festivalio šeimininkų požiūrio į tai, ką jie daro, ir ateina iš pačios Tamulevičiūtės asmenybės – negalėtum festivalio, skirto jai, daryti nejaukaus, šalto, komerciško. Tą šiltą santykį jaučia ir žiūrovai, ir atvykstantys teatrai. Visi jaučiasi rūpimi. Mane tai maloniai nustebino – kad yra dar tokių vietų, ypač su teatru susijusių. Festivalis turi stuburą, kurį Tamulevičiūtė perdavė savo mokiniams.
Apdovanojimai ir motyvai
Rūta: Būna festivaliuose toks kūrinys, toks ryškus lyderis, nuo kurio tarsi nušvinta visa programa. Varėnoje šiemet tai buvo „Vasaros diena“, suvaidinta Klaipėdos jaunimo teatro. Jau buvo parodytas ir Nacionalinio Kauno dramos teatro hitas „Kai mes būsim jauni“, ir originalus miuziklas iš Alytaus „Baltaragio malūnas“, ir kamerinis, scenoje ne tik vaidinamas, bet ir žiūrimas Senojo teatro spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“, bet iškart tapo aišku, kad „Vasaros diena“, kone kabaretinis Sławomiro Mrožeko pjesės sumanymas, aktorių vaidyba, jų muzikalumas yra verti daugumos nominacijų. Ir Paulius Pinigis apdovanotas kaip geriausias festivalio režisierius, debiutuojantis aktorius Aurimas Bareikis – geriausias festivalio pagrindinio vaidmens kūrėjas, o visi spektaklio aktoriai pripažinti perspektyviausia trupe. 12-tą sezoną dirbantį teatrą nustebinome, nominavę jį kaip perspektyviausią (lyg būtų kokie pradedantieji), bet jie taip dirba – lyg būtų labai jauni, pradedantys, ieškantys. Tokie ir yra.
Rimgailė: Ansambliškumas yra šio teatro stiprybė: trupė gali labai organiškai veikti, kurti ne tik dramos personažus, bet ir jo dalis – kaip šiuo atveju, kai trys pjesės veikėjai scenoje įgijo po tris antrininkus, dvasias ar angelus sargus. Klaipėdos jaunimo teatro aktorių mokytojas Valentinas Masalskis yra padaręs didžiulį darbą ir jį tebedaro, be to, jo ir mokiniai, dirbantys teatre, vieni kitus moko. Juk Paulius Pinigis, pavyzdžiui, yra ir Masalskio mokinys, ir trupės režisierius, pasiekęs brandą, ir pedagogas ateinantiems aktoriams.
„Vasaros diena“, pelniusi penkias nominacijas, iš jų – tris prizus, galima sakyti, išsprendė festivalio apdovanojimų struktūrą, išryškino, kur yra kitų trupių stipriosios vietos: „Baltaragio malūne“ – Martyno Bialobžeskio muzika, „Kai mes būsim jauni“ – Daivos Čepauskaitės dramaturgija ir pats Aleksandro Špilevojaus režisuotas spektaklis, pripažintas festivalio geriausiuoju, o „Dviejų Korėjų susijungime“ – nominuotas Jelenos Juščenko vaidmuo. Dalios Tamulevičiūtės festivalio prizai nėra kažkokie antrieji „Scenos kryžiai“ ar jų alternatyva, bet tai rimti, svarūs apdovanojimai, o ne mandagi padėka už tai, kad teatrai buvo tokie malonūs ir atvažiavo. Jeigu esi apdovanotas šiame festivalyje, vadinasi, esi pastebėtas kaip stipriausias greta kitų stiprių.
Rūta: Alytaus miesto teatre režisierė Milda Mičiulytė kūrė muzikinį spektaklį „Baltaragio malūnas“ kartu su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu, choreografu Mariumi Pinigiu ir scenografu Artūru Šimoniu. Režisierė pati rašė inscenizaciją pagal Kazio Borutos romaną, turėdama aiškią viziją – parodyti, kaip žmonės patys savo piktais požiūriais ir poelgiais formuoja kerštingus demonus, nuo kurių patys ir kenčia. Alytaus trupės aktoriai nėra nei dainininkai, nei šokėjai, tačiau šis konkretus muzikinis spektaklis – jų jėgoms. Didelės pagarbos vertas Alytaus teatro pasiryžimas „Baltaragio malūnui“ sukviesti visus reikalingus profesionalus, o ne kaip nors suktis be jų.
Rimgailė: „Baltaragio malūne“ dainuojantys ir šokantys aktoriai padaro tiek, kiek leidžia jų galimybės ir daugiau, nes viskas profesionaliai tiksliai pritaikyta būtent šiai trupei. Tame spektaklyje tiek judesio, kad kartais atrodė, jog jis neišsitenka Varėnos kultūros centro scenoje ir jį norėjosi žiūrėti iš toliau, matyti bendrą vaizdą, ne vien aktorius iš arti. Bet pastebėjau ir tai, ką matau daugelyje jaunų režisierių spektaklių – keliolika pabaigų. Ar tai nemokėjimas apsispręsti, prisiimti atsakomybę už konkretų finalą? Gal tai kartos bruožas – vesti ir pamiršti į ką vedi?
Erdvės ir kiti kriterijai
Rimgailė: Spektaklio „Šuo ir beždžionė“ nebuvau mačiusi Vilniuje. Žiūrėdama didelėje Varėnos kultūros centro salėje įsivaizdavau, kaip gerai estų režisieriaus Priito Pedajaso spektaklis atrodo mažoje OKT erdvėje, kaip veikia Eglės Mikulionytės Beždžionė, už kurios vaidmenį aktorę apdovanojome, ir Karolio Norvilo Šuo, už kurį aktorių nominavome dviejose kategorijose. Komisijos nariai nesiginčijo ir dėl prizo scenografei Aleksandrai Jacovskytei už tikslius kostiumus. Tačiau erdvės dydis turi įtakos spektakliui, tai labiausiai jautėsi tą vakarą Varėnoje. „Šuo ir beždžionė“ negali būti vaidinamas ant scenos pakylos, per atstumą nuo žiūrovų, jam reikia bendros erdvės su žiūrovais. Per tą spektaklį turi kilti nesaugumo jausmas, nes aktoriai vaidina gyvūnus, kurių elgesys nenuspėjamas. Vaidinant netinkamoje erdvėje, nepaisant spektaklio kaip gyvo organizmo poreikių, galima jį numarinti, kaip tai nutiko su Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“, iš kamerinės OKT erdvės patekusia į sceną ir vaidinamą didelei salei.
Rūta: Kadangi kalbame apie vaidinimus Varėnoje, svarbu, kad kviečiant kamerinius spektaklius kaip „Šuo ir beždžionė“ arba Aldonos Vilutytės monospektaklį „Bėgūnė“, režisuotą Jono Kuprevičiaus, mieste būtų surastos mažesnės erdvės vaidinimams. Net ir festivalio žiūrovams būtų įdomiau paieškoti spektaklių kitose Varėnos erdvėse. Juk viena retesnių patirčių buvo Senojo teatro spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“, kur žiūrovai sėdi scenoje aplink čia pat vaidinančius aktorius, nes tas spektaklis režisierės Monikos Klimaitės taip žiūrėti ir sukurtas. Reikia turėti omeny, kad rengėjai nemoka honorarų festivalio dalyviams, teatrai užsidirba tiek, kiek bilietų parduodama į jų atvežamus spektaklius. Senasis teatras su „Dviejų Korėjų susijungimu“, skirtu minimaliai publikai, pardavė mažiausiai bilietų, bet padarė ypatingą įspūdį patekusiems į vaidinimą scenoje. Be to, ir parodė Varėnos teatro festivalio rengėjams, kad būna įvairių erdvių vaidinimams ir kaip svarbu rasti tinkamą vietą spektakliui.
Rimgailė: Erdvės dydis turi reikšmės ir vaikiškiems spektakliams. Bet tai, ką mes matėme Varėnoje, kažin, ar čia erdvės, ar labiau prasmės klausimas.
Rūta: Spektakliai vaikams buvo silpniausias festivalio segmentas, nors gražu buvo matyti, kaip kaskart iš visų pusių į Kultūros centrą eina būriai vaikų, vedami mokytojų ar tėvų. Salė prisipildydavo, o ką tie vaikai gavo? Ypač – sėdėjusieji toliau ir toliausiai? Ypač – jei tai chaotiškas spektaklis be kontakto su žiūrinčiaisiais. Tokių, deja, buvo Varėnos festivalyje. Bet ar ne keblu tai, kad festivalis ne pats atsirenka dalyvius savo programai, jis priima tuos, kurie pasisiūlo atvažiuoti. Čia jau kalbame ne vien apie vaikiškus spektaklius, bet ir visą programą. Pasiūla didelė, norinčiųjų netrūksta, bet festivalio Varėnoje rengėjai turi tik porą abstrakčių kriterijų: kad teatras būtų profesionalus, o spektaklis – praeito ar užpraeito sezono premjera.
Rimgailė: Visi veiksniai svarbūs, o atranka tiesiog būtina. Žiūrovai, kurie ateina į festivalį, turi matyti rengėjų atrinktus spektaklius, o ne tik tuos, kurie tuo metu gali atvažiuoti ir kurių dekoracijos telpa Varėnos scenoje.
Šiek tiek keistenybių vaikams
Rūta: Vaidinti spektaklius keliems šimtams vaikų – visiška atgyvena. Galbūt tai kažkiek pasiteisino, kai Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras su aktore Vitalija Mockevičiūte rodė-grojo spektaklį-koncertą „Skambantys skaičiai“ pagal Daivos Čepauskaitės scenarijų ir Antano Kučinsko parinktą bei parašytą muziką. Tai buvo aktorės, vaidinančios Matematikos mokytoją, ir orkestro muzikinių replikų dialogas apie tai, kiek muzikoje esama skaičių. Smagi edukacinė valanda, per kurią kontaktas su publika priklauso nuo aktorės asmeninio žavesio ir nevaržomos plastikos. Ji rėžia kalbas, šokinėja ir šoka, šokdindama orkestrą ir klausytojus, yra drąsinanti partnerė artistiškam dirigentui Tadui Šileikai. Tačiau kur jos Matematikė taip skuba, kodėl uždususi? Gal kad aktorei pačiai vienai tenka spręsti ir savo vaidmens, ir viso pasirodymo ritmą? Kaip šio darbo režisierė minima Birutė Mar, tačiau tiek daug judesio reikalaujančiam reginiui būtų pravertęs ir choreografas.
Daug gyvos muzikos girdėjosi Alytaus miesto teatro spektaklyje „Voro vestuvės“, kurį sumanė dainuojanti ir rašanti aktorė Andra Kavaliauskaitė. Sumanė tauriai, pagerbdama ir dzūkų tarmę, ir atidumą gamtai, ir pastebėdama, kaip vienišas vaikas pasiilgsta nuolat dirbančio tėvo. Spektaklis vizualus, jame vaidina ir dainuoja aktoriai, kurių kostiumai kiekviename epizode vis kažkuo kinta, scenoje įtaisytas ekranas su animacija, tame ekrane – ekranėlis su dokumentiniu įrašu, o dar voro vestuvės, paukščių balsų įrašai, dzūkų kalbos pamokėlės… Ir galų gale apie ką visa tai? Ko klausyti, į ką žiūrėti, kai ir begėdžio voro, ir vienišo vaiko istorijos klojasi viena ant kitos, o scenos veiksmas – ant pasakojimo ekrane.
Rimgailė: Svarbu ir kuriai auditorijai skiriamas spektaklis. Šiemet vaikams ir jaunimui skirto spektaklio kategorijoje apdovanojome „Tą keistą nutikimą šuniui naktį“ iš Juozo Miltinio dramos teatro, nors režisierius Agnius Jankevičius, atsiimdamas prizą sakė, kad jaunimas neateina į tą spektaklį. Ar tai ne teatro komunikacijos problema? Juk spektaklių paaugliams ir apie paauglius yra žiauriai mažai, gerų yra dar mažiau. Toks spektaklis turi pasiekti savo auditoriją. Teatras gastroliuoja su „Tuo keistu nutikimu šuniui naktį“, vaidino jį Vilniuje, vaidino Varėnoje, tačiau paaugliai Varėnoje ėjo į „Baltaragio malūną“. Panevėžio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ netgi atrodo pastatytas iš paauglio perspektyvos, jo veikėjai tipizuoti, išdidintos jų komiškosios savybės. Paaugliai, pamatę tokį vaizdą scenoje, galbūt norėtų grįžti į teatrą, nes tame spektaklyje – jų problemos, papasakotos jų kalba.
Rūta: Buvo ir Keistuolių teatras, branginantis savo paveldą, sukurtą daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Jie parodė Aido Giniočio „Joną Kareivį“, pirmą kartą pastatytą 1993 metais, o 2023 metai atnaujintą su jauniausia teatro karta, kuri atrodo įkliuvusi į pirmųjų „keistuolių“ paveldą kaip į galbūt malonią (?) baudžiavą.
Rimgailė: Keistas fenomenas. Teatras, kuriantis savo kopijas. Suprantu pirmuosius Keistuolius, kurie įkūrė ir sukūrė tą teatrą, juo gyvena ir tebedainuoja tas pačias dainas trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Jie turi publiką, publikai su jais faina ir viskas yra gerai. Bet kam į tai traukti jaunus talentingus aktorius, kuriems tai nėra jų laiko, jų atmosferos dalykai? Net jeigu pirmųjų Keistuolių kūryba jauniesiems yra autoritetas, tų autoritetų manieros kartojimas apriboja jaunųjų potencialą. Keistuolių teatro spektakliai panašūs vieni į kitus, raiška panaši. Režisierių ten ne vienas, visi panašiai dirba, nes tokia galbūt jų pajauta. Bet jaunų aktorių pajauta visai kitokia. Jie gyvena karo nuojautos ir kitų negandų metu, o Keistuolių teatrui vis taip pat linksma kaip prieš trisdešimt metų. Ar jaunieji tiki ta linksmybe, kurią skleidžia nuo Keistuolių scenos, ar skleidžia, nes tai jų darbas? Toks klausimas man kyla. Aišku, kad jaunieji nori dirbti, bet šitaip jie apriboja savo asmeninį augimą. Apmaudu. Norėčiau neužmiršti Keistuolių teatro, neišbraukti jų iš savo interesų sąrašo. Bet skaitydama visų teatrų repertuarus, domėdamasi, kas kokią premjerą ruošiasi parodyti Keistuolių teatre, vis jaučiuosi mačiusi tą spektaklį vakar, užvakar, pernai ir užpernai, nors premjera – tik rytoj.
Važinėjimas į Varėną iš Vilniaus
Rimgailė: Išvažiuoji į Varėną apie 14.44 val., nes jeigu vėliau, nebespėtum į spektaklį 18 valandai. Autobusas būna tuštesnis, o traukinys mažiukas, jis pilnas keleivių, žmonės važiuoja į savo pakeleivingas stoteles. Ruduo, kažkas sėdi su grybais, saulė šviečia, smagu. Atvyksti likus beveik valandai iki spektaklio, gali ramiai pasivaikščioti, išgerti kavos ir ateiti į Kultūros centrą. Man patiko važiuoti traukiniu į festivalį. Juk tai įvykis – važiuoti į festivalio spektaklį ir nieko daugiau neveikti, o tik žiūrėti pro vagono langą ar paskaityti knygą. Tai man atima pusę dienos, betgi važiuoju į spektaklį. Kelionės buvo festivalio nuotaikos dalis, kai leidi sau neskubėti – o ne kaip Vilniuje, kur turi kelias minutes užkąsti ir lėkti į spektaklį.
Grįžti iš Varėnos traukiniu po spektaklio nebeišeina, nėra tomis valandomis traukinio. Grįždavau kartu su teatralais. Puikios kelionės, nes visi dalijasi įspūdžiais apie festivalį, apie spektaklį ir apie žiūrovus. Bet, žinoma, norėtųsi, kad viešasis transportas būtų labiau pritaikytas prie festivalio vyksmo.
Rūta: Tai jau iš fantazijų srities. Bet fantazuokime toliau. Mielai būčiau likusi nakvoti ar kelias festivalio dienas pagyventi Varėnoje. Tačiau kur? Viešbučio nėra, o festivalio išnuomotas butas, kurį tektų dalytis su kitais nakvotojais, netraukė. Tai ne kaprizas, o elementaraus komforto stoka. Galime galvoti ir apie tai, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalis Varėnoje – visos Lietuvos festivalis, į kurį galima būtų atkeliauti, tarkime, savaitgaliui ir pamatyti tris keturis spektaklius, atvežtus iš įvairių Lietuvos miestų, – ir visada iškils nakvynės klausimas. Nepasirinksi savaitgalio Varėnos festivalyje, jeigu kas vakarą teks parvažiuoti maždaug šimtą kilometrų namo.
Galvoju ir apie Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio laikyseną, žinios apie save skleidimą. Kai artėja „Sirenos“ ar „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje, „Auros“ šokio festivalis ar „ConTempo“ Kaune, „TheATRIUM“ ar „PLArTFORMA“ Klaipėdoje, iš pranešimų spaudai mes žinome, kas juose bus įdomaus, dėl ko vertėtų mesti viską ir važiuoti žiūrėti. Ir yra keliaujančių į jų programas, nedaug, bet yra. Žinoma, tai yra tarptautiniai festivaliai ir jei nenukeliausi į Klaipėdą ar Kauną, liksi nematęs kažko nuostabaus, ko daugiau tiesiog nepamatysi Lietuvoje. Į Varėną suvažiuoja tik Lietuvos teatrai, teoriškai jų spektaklius gali matyti kada panorėjęs, praktiškai reikėtų pavažinėti įvairiomis kryptimis, kad pamatytum. Visos Lietuvos profesionalių teatrų festivalis Varėnoje iš tiesų yra visos Lietuvos žiūrovams, ne vien Dzūkijai. Bet ar patogu ten nuvykti?
Rimgailė: Turėtų būti visai natūralu, kad žmogus, visai ne teatro kritikas, o kurio nors spektaklio, režisieriaus ar aktoriaus gerbėjas važiuoja iš Vilniaus į Varėną pamatyti spektaklio, vaidinamo Klaipėdos ar Šiaulių teatrų. Nes Varėna arčiau. Nes visas spalis – Tamulevičiūtės mėnuo, ir Varėnoje teatro žiūrovui įdomu.
Rūta: Dar vienas noras – specialus apdovanojimas. Jau esantis prizas, skirtas spektakliui pagal lietuvių autorių kūrinius pastatyti, yra puikus, bet tai apdovanojimas „šalia“ festivalio. Svajoju apie specialųjį festivalio prizą, pavadintą Dalios Tamulevičiūtės vardu ir teikiamą festivalyje vaidinusiam aktoriui – būtent aktoriui, nes gerų vaidmenų visada būna daugiau nei apdovanojimų. Tai būtų prizas, primenantis Dalios Tamulevičiūtės skleistus principus.
Rimgailė: Festivalis tikrai turi jėgos ne tik puoselėti, bet kurti naujas tradicijas.
Užrašė Rūta Oginskaitė
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
