Papasakosiu sceną, kurią stebėjau pirmadienį per festivalio „Kitoks teatras vaikams" vaidinimą „Menų spaustuvėje".
Pypliukas lyg niekur nieko vaikštinėjo baltu taku. Jis dar tokio amžiaus, kai nesupranta, jog mama jį atnešė į teatrą, o baltasis takas, kuriuo jis vaikšto, yra scena. Jam čia įdomu. Tokių pypliukų aplink baltąjį taką buvo prisėdę pilna. Juk spektaklis - vaikams nuo 1 iki 5 metų.
Tradicinis lietuvės mamos refleksas teatre - tramdyti savo vaiką. Tildyti, drausti. Refleksas suveikė, mama patraukė vaiką nuo scenos. Tas rėkė, išsiveržė ir nurimo tik vėl atsidūręs ten, kur jam patinka.
O kaip su tuo vaikeliu elgsis artistai? Gal šito festivalio dalyviai kitokie? Gal nepatrauks vaiko, kuriam gera jų sukurtoje erdvėje?
Tai buvo lenkų trupės „Atofri" spektaklis „Ponas Sati". Viena artistė išlindo iš už pianino. Kita buvo įsivyniojusi į šiugždantį baltą popierių. Iš lėto prasidėjo jų šokis, pantomima, žaidimas. Vaikas stebėjo jas apkerėtas. O artistės pačios vaidino vaikus ir tikro vaiko „nematė". Net užkliuvo už jo besisukiodamos. Pakėlė, įdavė mamai.
Vaikas rėkt. Mama su juo eit lauk iš salės. O kai vienas vaikas rėkia, ir kiti užsiveda. Artistės kūrė savo menus lyg niekur nieko.
Tie menai: šiugždinti popierių, braukti per atviras pianino stygas, baltų popierių krūvoje rasti raudonas popierines kepures, o už pianino - geltonus popierinius laivelius ir mėlyną lėktuvėlį, ridenti viena kitai raudoną barškantį kamuolį, mėtytis popierių skiautėmis. Kad tik mažyliams būtų į ką žiūrėti 40 minučių.
Rėksniukas, nors ir patrauktas nuo veiksmo vietos, niekur nedingo. Nutilo tik tada, kai vėl užlipo ant balto tako ir vėl kaip apkerėtas žiūrėjo į dvi ten žaidžiančias tetas. Tos begėdės ir vėl jį nukėlė, įdavė mamai. Žmogus protestavo kiek išgali. Ir taip gal keturis kartus.
Tas vaikas buvo papildomas spektaklio siužetas, egzaminas, kurio „Atofri" neišlaikė. Juk tos abi mielos šokėjos kuria vaikams, o kai vaikas atsiranda šalia, jis kažkodėl tampa spektaklio kliūtimi. Jis gi neįėjo į klasikinio baleto didelę sceną, kur būtų tikra katastrofa, jei pasivaikščiotų greta solistų sukinių ar suardytų kordebaleto sinchroną.
Savo „Poną Sati" artistės žaidžia kamerinėje erdvėje, vaikai sėdi susispietę abipus baltojo tako, ir tikrai tas mažylis nebuvo pirmas, kuris „įlipo" į spektaklį. Manau, gero teatro vaikams kūrėjai sugebėtų bent pastebėti vaiką ir pabendrautų su juo, o ne mechaniškai patrauktų. Gi „Pono Sati" kūrėjos vaikus pastebi tik baigusios savo žaidimus. Tada jau leidžia ir vaikams pažaisti su jų kūrybos skiautėmis.
Nekalbu apie visus atvejus, kai spektaklio metu staiga pratrūksta vaiko verksmas. Pavasarį, per „Naujojo Baltijos šokio" festivalį vaikų verksmai, pasigirdę salėje, tikrai trukdė ir šokėjams, ir žiūrovams. Ir kas per tėvai, kurie kankina vaikus teatru, visai ne jiems skirtu!
Bet šią savaitę festivalis laukia būtent vaikų. Reikalingas, išsiilgtas festivalis. Tik po pirmosios jo dienos pasidarė smalsu, kiek atvažiuos į jį trupių, kurios mokės bendrauti su vaikais, netikėtai įsipynusiais į veiksmą.
