Gruodį ir sausį pelnytai galima tituluoti teatro vaikams mėnesiais. Prieš Kalėdas - kasmetinės baletinės spragtukiados ir kiti repertuariniai maratonai. Po Naujųjų, kai suaugusiųjų repertuarą ištinka trumpas štilis, antrąją sausio mėnesio dekadą Menų spaustuvės erdves atveria tarptautinis teatro vaikams festivalis KITOKS.
Scenos menų kritikės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė kalbasi apie festivalinį ir repertuarinį teatrą vaikams. Apie jiems kuriamą šiuolaikinį cirką, dramą, operą, objektų teatrą ir kitus žanrus. Apie ne tik vaikams (o gal būtent kaip tik ne vaikams?) skirtą teatro visai šeimai fenomeną. Apie aktorių flirtą su publika, keiksmažodžių poveikį jauniesiems žiūrovams ir dar šį bei tą.
Rima Jūraitė: Matau aiškią tendenciją: apie spektaklius vaikams daugiausiai rašo teatro kritikai, kurie patys susilaukia vaikų ir tuomet keliauja per visų amžiaus grupių repertuarą, - šioje srityje turime didelių perspektyvų. Vis dėlto skaitau tik kai kuriuos tekstus - jie patenka į „laukiančių skaitinių“ lentyną, tačiau dažnai jų eilė taip ir neateina. Būna recenzijų, kurių negaliu neskaityti: pavyzdžiui, net trys autoriai rašė apie „Lėlės“ teatro „Pinokį“ ir kilo įspūdis, kad visi jie lankėsi skirtinguose spektakliuose. Tai intriguoja, įdomu palyginti, kaip įvairiai kolegos matė tą patį darbą. Dažniausiai man reikia preteksto, kad skaityčiau apie teatrą vaikams, tačiau visada pasidomiu festivaliu KITOKS, net jeigu būnu nemačiusi spektaklių; noriu sužinoti, kokie darbai kasmet atvežami į festivalį, tačiau tai ne visada pavyksta suprasti iš tekstų.
Aušra Kaminskaitė: Šiųmetės KITOKIO recenzijos (Dovilės Zavedskaitės ir Kamilės Žičkytės) buvo daugiausiai atpasakojamojo pobūdžio. Vadinasi, jeigu būtum nemačiusi festivalio, tau tokios recenzijos būtų aktualios ir naudingos.
R. J.: Išties tai labiau apžvalgos negu recenzijos. Labai išsami Dovilės Zavedskaitės apžvalga ir, beje, gražiai papasakota. Ypač apie spektaklį „Rankos“ - lyg būtų scenaristės tekstas, - čia justi jos kaip dramaturgės ranka.
A. K.: Ne visai suprantu, kokia prasmė išvardyti spektaklyje atliktus veiksmus. Vis dėlto tokios recenzijos turbūt atitinka festivalį. Esu išlepinta Gintarės Masteikaitės organizuotų „Naujojo Baltijos šokio“ ir „Naujojo cirko savaitgalio“, kuriuose išties jautiesi dalyvaujantis dideliame renginyje, o ne intensyviose užsienio spektaklių gastrolėse. Žiūrėdama KITOKĮ, pastebiu, kad spektakliai nėra tarpusavyje susiję, išskyrus tai, kad visi jie skirti vaikams.
R. J.: Kaip tik sakyčiau, kad šiemet matėme aiškias tendencijas: visuose spektakliuose (išskyrus „Lapkričio 20-ojoje“, kuris buvo skirtas dar ir visai kito amžiaus auditorijai) būta objektų teatro, jo buvo net ir naujojo cirko spektaklyje „Tvarkos diena“. Bet tai tikriausiai vienintelė programos jungtis, gal ji tėra atsitiktinė.
A. K.: Nesvarbu, ar šitaip susiklostė atsitiktinai - svarbiausia, kad jauti jungtį. Tik kas iš to, kad festivalyje daug objektų teatro?
R. J.: Galbūt atsižvelgiama į tai, kad objektų teatro Lietuvoje yra labai mažai.
A. K.: Teisybė, jo palyginti nedaug. Turime „Stalo teatrą“, kuris tuo užsiima jau seniai. Yra ir kitų kūrėjų, parengiančių vieną kitą objektų teatro spektaklį. Tačiau KITOKIAME visuomet rodyta nemažai šio žanro darbų. Šiandien tai džiugina, nes vaikai pratę laiką leisti prie ekranų: dabar viską gali įjungti ir prieš akis atsiveria netikėčiausi vaizdai, tuo tarpu objektų teatras puikiai lavina vaizduotę, rodydamas, kad pats gali sukurti kažką netikėto. Moko pamatyti gyvybę šaukšte, puodelyje, kaladėlėje. Beje, „Stalo teatro“ spektakliuose daug religinio turinio, kuris gali trikdyti. O festivalyje to nėra, čia objektų teatras yra tiesiog žaidimas.
R. J.: Kartu parodomos ir labai įvairios, kartais net nematytos technikos.
A. K.: Ir pritariu, kad festivalyje yra neryški jungtis. Be to, negalima neigti, kad KITOKS paskatino teatro vaikams idėjų proveržį Lietuvoje. Menininkai patyrė, kad vaikams galima kurti įdomiai.
Tačiau pereikime prie kito specifinio žanro - operos vaikams. Neseniai žiūrėjome spektaklį „Penki Merės stebuklai” (kompozitorė Raminta Šerkšnytė) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Festivalyje KITOKS nė nesitikėčiau sulaukti operos.
R. J.: Keista, nes opera vaikams, ypač kamerinėse erdvėse, gali būti nepaprastai paveiki. Žinoma, svarbu nepamiršti vaikų auditorijos, pasirinkti tinkamą trukmę bei išraiškos priemones. Ir, svarbiausia, būtina pasitelkti ne vien antraeilius ar trečiaeilius solistus, kurie nėra stipriai užimti teatre ir dėl to tradiciškai išdeleguojami į vaikišką repertuarą. Opera vaikams Lietuvoje visais laikais buvo apleistas žanras, tarsi jauniausiai publikai skirtoje operoje užtektų tik padainuoti, pavaidinti ir suręsti scenovaizdį iš dekoracijų sandėlyje sukauptų likučių. Bet tai keičiasi: šiandien ir LNOBT, ir Kauno bei Klaipėdos muzikiniai teatrai linkę investuoti į spektaklius vaikams.
Kodėl esu kamerinės operos vaikams šalininkė? Mano manymu, visose didžiosiose scenose egzistuoja ta pati problema. Štai ir LNOBT orkestro duobė atitolina sceną, kartu ir spektaklį, nuo žiūrovų salės. Mažam žmogui iš taip toli tikrai nelengva suvokti operą - dažnai vaikams tai yra dar ir labai netikėtas, neįprastas žanras. Todėl jiems labiau tinka kameriškesnės erdvės.
Kita vertus, opera gali būti labai įvairi, ne vien tradiciniu pavidalu. Pavyzdžiui, kadaise LIFE festivalyje rodytas britų kompanijos „Opera Circus“ spektaklis, kurį anuomet žiūrėjau būdama vos dešimties: nors nėmaž neprisimenu siužeto, tačiau iš klasikinės operos ištraukų, gyvos muzikos, judesio, plastikos ir pantomiminių elementų sukurtas šou paliko neišdildomų įspūdžių. Nors tai buvo anaiptol ne vaikams skirtas spektaklis.
Grįžtant prie „Penkių Merės stebuklų“, iš profesinės pusės mane pradžiugino tai, kad šiame pastatyme rado vietą ir tie dainininkai, kurie šį sezoną galbūt nėra pernelyg užimti kitais vaidmenimis. Visiškai puikų Saros Vamp vaidmenį sukūrė Inesa Linaburgytė: jai tiko ir charakterinis personažas, ir vokalo partija, netgi operoje dažnai kritikuojama vaidyba čia buvo puiki.
A. K.: Šį vaidmenį svarbu pateikti kaip šaržą, o šaržuoti operistams sekasi lengviau nei... kurti psichologines vaidmenų detales.
R. J.: Labai svarbu, kad šaržas nebuvo „perspaustas“ - tai dažnai nutinka suaugusiųjų operos repertuaro spektakliuose. Todėl vaikų repertuaro operos taip pat naudingos teatro kolektyvui.
Vis dėlto „Penkis Merės stebuklus“ man, jau suaugusiam žmogui, žiūrėti buvo sudėtinga. Nors puikiai žinau literatūrinį Merės Popins personažą, bet operos siužetas komplikuotas, apipintas šalutinėmis temomis, todėl nė nesugebėjau priskaičiuoti penkių stebuklų. Spektaklyje visko vyko tiek daug, kad ir suaugęs gali paklysti, bet galbūt intensyvi kaita kaip tik pritraukia vaikus. Tik, žinoma, aš jau nebegaliu vertinti iš vaiko perspektyvos. Be to, kaip jau minėjau, didelis atstumas nuo scenos neleidžia reaguoti „čia ir dabar“ ir todėl kilo įspūdis, kad vaikui žiūrėti operą yra rimtas darbas.
A. K.: Mane glumina, kai vaikai jiems skirtuose spektakliuose verčiami sėdėti ramiai. Manau, kad dažnai į spektaklį jie ateina kaip į įvykį: ne ramiai žiūrėti, bet pabūti. Todėl pritariu dėl didelės ir atribojančios LNOBT salės. Panaši situacija ir stebint spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Pavyzdžiui, „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) - puikus, gražus, jaudinantis spektaklis. Tačiau trikdo didelis atstumas, iš kurio vaikai turi sekti veiksmą scenoje: jie mato vaizdą, bet negali jaustis jo dalimi. Spektaklių vaikams rodymą didelėse scenose laikyčiau atgyvena.
R. J: Net jeigu to ir nesiekiama, tokioje salėje vis tiek jauti, kad teatrą vaikams pateikia kaip kažką labai rimto. Be to, čia ir tėvai jaučia pareigą tramdyti vaikus.
A. K.: Būtent. Vaikai tildomi, kad netrukdytų žiūrėti kitiems, neužstotų vaizdo ir pan. Klasikinė frazė: „Nurimk, nes kiti nemato per tavo spurdėjimą“ - bet gal ir nereikia matyti? Jei vaikai susidurtų su žaidimu, niekam nekliūtų, kad kažkas kažko nepamatė ar neišgirdo. Tokių problemų kur kas mažiau spektakliuose, kuriuos vadinu kelionėmis: Olgos Lapinos „Apie baimes“, Saulės Norkutės „Kaltūnas“, netgi Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“. Čia vaikai žaidžia, patiria. Ir niekas nieko nepraleidžia, nes vaikams suteikiama daugiau laiko susipažinti su pateikiama informacija.
R. J.: Tačiau akivaizdu, kad nuo tam tikro amžiaus vaikai yra visiškai pajėgūs nesikankindami išbūti ir tradicinį - savo vietą salėje turinčio žiūrovo - statusą. Štai klasikinio išplanavimo Vilniaus Mažojo teatro salė: ji - kamerinė, todėl žiūrėdami „Mamą katiną“ (rež. Evaldas Jaras) vaikai garsiai reagavo į veiksmą scenoje, taip pat reagavo ir aktoriai - jie mėtė replikas atgal. Tai sukūrė stiprų emocinį ryšį.
A. K.: Žavu, kad vaikai nėra ignoruojami. Pamenu save vaikystėje, o dabar matau ir iš šalies, kad vaikai teatre nuolat kalbasi su aktoriais: kartais klausia, kartais nurodo veikėjams, į kurią pusę jiems eiti ar kažko ieškoti. Labai svarbu, kad aktoriai pradeda suvokti vaikus esant salėje ir klausyti, ką jie kalba spektaklio metu. Dažniausiai spektaklis turi dramaturgiją, kurią būtina sekti - tada vaikai pradedami laikyti kvailiais: jie rėkia aktoriui, ką šis turi daryti, o jis apsimeta, kad jų negirdi. Tokiu atveju greičiau jau patys aktoriai save pristato kaip kvailius.
R. J.: Vaikams skirtuose spektakliuose dažnai siužetas pernelyg sureikšminamas: čia pavojinga užsižiopsoti, nes po to gali apskritai nebesupaisyti įvykių. Bet štai festivalyje KITOKS matėme naujojo cirko spektaklį, kuris atmeta siužetą kaip būtiną elementą perteikti istorijai. Spektaklyje „Tvarkos diena“ siužetą pakanka nujausti tik kaip „čia ir dabar“ kuriamo pasakojimo kryptį.
Naujasis cirkas Lietuvoje jau turi savo suaugusių gerbėjų ratą, tuo tarpu vaikams vis dar daugiausiai siūlomas tradicinis cirkas, kuriame pudelis priverstas minti dviratuką. Festivalis KITOKS pasiūlė retą galimybę vaikams susipažinti ir su kitokiu - ne šabloniškais triukais grįstu cirku.
A. K.: Kamilė Žičkytė savo tekste taip pat minėjo, kad Lietuvoje retai susiduriame su naujojo cirko spektakliais vaikams. Regis, nuolat kartodami, kad „Naujojo cirko savaitgalio“ spektakliai yra skirti ne vaikams - tuo jau įtikinome suaugusiuosius. Tačiau ilgą laiką (tradicija nutrūko 2017-aisiais) festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ beveik kasmet buvo atvežama po spektaklį, skirtą visai šeimai. Dažniausiai jie buvo rodomi Menų spaustuvės kieme - daugiausiai būta akrobatikos ir žongliravimo spektaklių. Stebiuosi, kad šis žanras sukelia tiek daug diskusijų dėl žiūrovų amžiaus: ilgą laiką griežtai manyta, kad cirkas yra pramoga tik vaikams, vėliau tai pradėta taip pat griežtai neigti...
Cirkas yra vienas universaliausių scenos meno žanrų. Jis, galima sakyti, tiesiogiai apeliuoja į žmogaus instinktus ir emocijas. Žinoma, yra spektaklių, kurie vaikams nebūtų įdomūs - tai konceptualūs, metaforų kupini darbai. Taip pat nė neverta kalbėti apie nuogą kūną ar kitus dalykus, kuriuos ne visi tėvai nori rodyti savo vaikams. „Tvarkos diena“ yra puikus pavyzdys, kai visiškai paprastomis priemonėmis ir stipria, tačiau nebūtinai išskirtine technika, galima sukurti mielą cirko spektaklį. Ir jau vien dėl to, kad tai - cirkas, spektaklis bus patrauklus, ypač jauniems žiūrovams.
Labai svarbu, kad tai - dažniausiai neverbalinę kalbą naudojantis menas. Kai yra labai daug teksto (operoje, dramos teatre), sunku išlaikyti dėmesį. Klasėje vaikai sunkiai išlaiko dėmesį 45 minutes. Kodėl tikimasi, kad teatre jie išbus susikaupę ilgiau, ypač, kai dažniausiai šalia nėra draugų, su kuriais galėtų šnektelėti? Tiesa, Paulius Tamolė „Teatro žurnalo“ anketoje užsiminė apie storytelling metodo pritaikymą spektakliuose vaikams, tačiau nesu mačiusi tokių pavyzdžių, tad negaliu įsivaizduoti, kaip tai veikia vaikus. Manau, kad tie spektakliai, kuriuose naudojama mažiau žodinės kalbos yra kur kas palankesni vaikams. Jie skatina sekti istoriją, nes juose ne taip aišku, kas vyksta - niekas neateina ir neįvardija.
R. J.: „Tvarkos diena“ - puikus pavyzdys, kaip teatras gimsta tarsi iš nieko. Užtenka to, kad esi pats. Šiame spektaklyje buvo daug nuostabos, grožio ir džiaugsmo. Cirko žanras labai dinamiškas, jame pageidaujama, kad žiūrovas reaguotų esamuoju momentu. Beje, visi festivalio KITOKS spektakliai, išskyrus „Lapkričio 20-ąją“, buvo be žodžių, tuo tarpu repertuariniame teatre vaikams vis dar dominuoja tekstas, o kartais tiesiog plepėjimas.
A. K.: Kalbant apie plepėjimą - pastaruoju metu vienas labiausiai teatre vaikams mane „nužudančių“ dalykų yra aktorių komentarai, skirti tėvams. Suprantu, kad pati esu tokio amžiaus žmogus, kuris jau turėtų džiaugtis suaugusiems pajuokinti skirtomis frazėmis, tačiau tai yra didelė kūrėjų atsakomybės problema.
R. J.: Tai tiesiog noras patikti visiems.
A. K.: Man nepriimtina, kai net ir geruose spektakliuose staiga išmeta juokelį, įrodantį, jog aktoriui (ar režisieriui?) asmeninis dėmesys svarbiau nei jo dėmesys tai publikai, kuriai ir skirtas spektaklis.
R. J.: Įtariu, taip vyksta dėl to, kad tėvai perka bilietus, o kūrėjams labai norisi su jais paflirtuoti.
A. K.: Vis dėlto tėvams reikia suprasti, kad pirmiausia jie veda į spektaklį vaikus. Žinoma, jei vaikams skirtas spektaklis - geras, tuomet jis turėtų patikti bet kokio amžiaus žmonėms.
R. J.: Ir mes tokį matėme.
A. K.: „Mama katinas“? Bet ten taip pat buvo paflirtavimų su tėvais. Nors šis spektaklis turbūt yra vienas sėkmės pavyzdžių: iki šiol girdėjau vien teigiamus tėvų ir vaikų atsiliepimus. Kažin, ar toks universalus spektaklis buvo ir šių metų KITOKIAME? Galbūt „Raudonas kamuolys“.
R. J.: Iš dalies sutikčiau, nes šiame spektaklyje skirtingus dalykus galėjo matyti ir vaikai, ir suaugę. „Raudonas kamuolys“ mažam vaikui galbūt tik pramoga, labiau įsimenanti žaisminga forma, tačiau kartu tai yra rimtas, pamąstymų sukeliantis spektaklis.
Yra ir dar viena žiūrovų amžiaus grupė, kuri išaugusi iš teatro vaikams repertuaro, bet galbūt dar nepasirengusi žiūrėti suaugusiųjų repertuaro spektaklius - tai paaugliai. Jiems skirtas teatras - retas reiškinys Lietuvoje. Pirmiausia apsibrėžkime, kad paaugliais vadinsime 12-18 metų žiūrovus. Liūdnai prisimenu, kaip mus, dvylikamečius, mokykloje vesdavo į lėlių teatro spektaklius, tinkamus perpus jaunesniems vaikams.
A. K: Mus taip pat! Tai yra problema, nes kai patenki į jaunesniems skirtą spektaklį, teatras ima atrodyti nuobodus.
R. J.: Arba kai priverčia žiūrėti spektaklį esperanto kalba... Tačiau pagaliau atsirado ir paaugliams aktualesnio teatro. Pavyzdžiui, „Atviras ratas“, regis, pakankamai tikslingai orientuojasi į paauglių auditoriją. Manau, kad vyresni nei 14 metų paaugliai galėtų sėkmingai žiūrėti „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklius: „Dalykus“ ir „Errorus“. Ypač pastarasis spektaklis tinkamas jaunimui: nors jame labai daug informacijos ir teksto - jis rečituojamas, populiariai pateikiama atsitiktinių mokslinių atradimų samprata. Manau, tai turėtų „kabinti“ paauglių auditoriją, be to, šiuose spektakliuose gausu hipsteriškų detalių, pasitelkiama jaunų žmonių kalba.
A. K.: Paminėjai labai reikšmingą aspektą. Paaugliai kur kas šilčiau reaguoja į spektaklius, kuriuose kalbama jų kalba. Taip galvojau ir svarstydama apie KITOKIAME rodytą spektaklį „Lapkričio 20-oji“, kuris bent ketvirtį amžiaus peržengusiems žmonėms pasirodė nuobodus, o paaugliai jį stebėjo atidžiai.
R. J.: „Lapkričio 20-oji“ buvo naujas dalykas mūsų teatro kontekste: pirma - iki šiol visiškai nenagrinėta tema, antra - tai dokumentinis teatras paaugliams, trečia - spektaklio kūrėjai jį skyrė labai siauro amžiaus tarpsnio (15-18 m.) žiūrovams. Kaip tu vertini šį spektaklį?
A. K.: Įdomu, kad kūrėjai pasitelkė išpuolį mokykloje įvykdžiusiojo portretą tam, jog paskatintų žmones kalbėti platesnėmis temomis: režisierė teigė, jog jai įdomiausi Sebastiano poelgio motyvai, juk daugybė kitų panašiai besijaučiančių paauglių nesiryžta tokiems veiksmams.
R. J.: Sebastiano mintys turėtų jaudinti, tačiau jo ilgi monologai man nesukėlė jokių emocijų.
A. K.: Taip, spektaklis išties prailgo. Bet juk jis skirtas jaunesnio amžiaus žiūrovams. Po spektaklio daugybė jaunų žmonių kalbėjo apie tai, kad viską suprato. Taigi, manau, kad svarbiausias „Lapkričio 20-osios“ tikslas - edukacija. Nesistebiu, kad daugybei žiūrovų, nepatenkančių į tikslines spektaklio auditorijos amžiaus ribas, buvo nuobodu - juk čia kalbama paauglių kalba. Vyresnieji galbūt jaučiasi šias problemas jau išaugę, o jaunuolio žodžiai jiems skamba banaliai.
Teatras paaugliams skiriasi nuo teatro suaugusiems: jiems jau suprantamos suaugusiųjų spektakliuose naudojamos išraiškos priemonės, bet kalbėjimo būdas ir temos dar turi būti kitokios. Lietuvoje teatro kūrėjai beveik nesidomi paaugliais. Turbūt tai visuotinis dėsnis: visais laikais buvo kalbama, kad paauglystė - sunkus laikotarpis, tad verčiau tiesiog palaukti, kol jis praeis. O kuriuos spektaklius suaugusiems įvardytumei kaip tinkamus paaugliams?
R. J.: Pirma mintis kilo apie tai, į kurį spektaklį mokyklos laikais būtų nutempta visa klasė - be jokios abejonės, tai Oskaro Koršunovo „Katedra“. Nemanau, kad tai labai tinkamas spektaklis paaugliams ir baigiamųjų klasių moksleiviams, bet mokiniai būna priversti žiūrėti arba pagal programinius kūrinius pastatytus spektaklius, arba tai, ką nori pamatyti klasės auklėtoja.
O aš paaugliams drąsiai siūlyčiau Rimo Tumino „Madagaskarą“ - jeigu šis spektaklis dar tebėra tokios pat kokybės, koks jis buvo bent jau prieš 10 metų. Anksčiau paaugliams patrauklios teatrinės pramogos nišą užpildydavo „Keistuolių teatro“ spektakliai: „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Brėmeno muzikantai“ ir kt. Menų spaustuvėje teberodomos Tado Montrimo „Ribos“ - šis spektaklis skirtas būtent paaugliams. Tikiu, kad vyresniuosius galima sudominti Gintaro Varno „Geto“ temomis.
A. K.: Taigi manai, kad paauglius verta vesti į spektaklius, kuriuose svarbi socialinė tematika.
R. J.: Mano paminėti spektakliai labai skirtingi. „Madagaskare“ yra puikaus humoro - jis pagaulus. Kita vertus, Tumino „Mistras“ - labai panašaus stiliaus pastatymas, bet jo temos vargu ar gali būti aktualios paaugliams. Bet kuriuo atveju, spektaklio temos ir režisieriaus kalba turi būti suprantama jaunam žiūrovui. Žinoma, ne mažiau svarbu ir pastatymo kokybė.
Tačiau užvis labiausiai mane glumina spektakliai, kurie, anot kūrėjų, skirti visai šeimai arba 9-99 metų žmonėms, bet tikriausiai netinkami 103 metų žiūrovui. Pirmiausia prisiminiau Kirsten Dehlholm „Brolius Liūtaširdžius“, skirtus visai šeimai ir rekomenduojamus nuo 7-erių. Tad kam iš tiesų skirtas šis spektaklis? Mano įsitikinimu - nei jauniems, nei vyresniems. Nors pastatymo atspirties šaltinis - Astridos Lindgren knyga - skirta vaikų auditorijai, bet spektaklyje pasigedau dinamikos, jis reikalauja gilintis į tekstą, o tai jau daugiau užduotis suaugusiems. Nors Liūtaširdžių tema įdomi, spektaklyje vaidina puikūs aktoriai.
A. K.: Teisybė - puikūs aktoriai, įpratę prie kitokios vaidybos ir kito repertuaro vaidmenų, nei pasiūlė spektaklio režisierė. Atrodo, kad aktoriams tarsi nepatogu vaidinti (galbūt taip buvo tik premjeros dieną), todėl ir žiūrėti - nelengva. Pritariu, kad „Broliams Liūtaširdžiams“ pristigo dinamikos. Anksčiau minėtoje „Lapkričio 20-ojoje“ taip pat nebuvo dinamikos, tačiau bandyta parodyti gyvo žmogaus portretą. O „Broliuose Liūtaširdžiuose“ dėmesys skiriamas estetikai, vizualiesiems efektams, bet ne žmogui.
R. J.: Tik ar nėra taip, kad kai nežinai, kam iš tiesų skiri spektaklį, jis staiga tampa neva tinkamas visai šeimai? Nepaisant to, kad „Mama Katinas“ taip pat esą skirtas paties įvairiausio amžiaus publikai, tačiau, kaip tu jau sakei, geras spektaklis iš tiesų patinka visiems. Nors akivaizdu, kad jis pirmiausia statytas vaikams.
Tuo tarpu festivalyje KITOKS rodyto „Tuščiagalvio“ kūrėjai labai tiksliai nurodė auditorijos amžių - jis skirtas 7-11 metų vaikams. Sakyčiau, šis spektaklis buvo labai antipedagogiškas (spektaklyje daroma visa, ką nuo mažens mums atkakliai draudė), gal todėl jis pašėlusiai patiko vaikams - tuo galėjome įsitikinti girdėdami jų reakcijas. Spektaklis edukatyvus, nes personažas Tuščiagalvis nepaliaujamai kuria vaikams puikiai atpažįstamas situacijas: juk kai matai kaktusą - būtinai patikrini jį pirštu, o jeigu kramtai gumą - tai jauti pareigą ją priklijuoti prie stalo. Pati puikiai prisimenu, kaip anuomet būdavo sunku atsispirti pagundai (tiesiog neįmanoma!) ir nenumesti saldainio popierėlio iš LNOBT balkono. Nors spektaklyje tarsi tvirtinama, kad šitaip elgtis yra labai šaunu, vaikai puikiai supranta, kad taip daryti nereikėtų.
A. K.: Dabar pagalvojau, kad tam tikra prasme tai buvo spektaklis vaikams su keiksmažodžiais.
R. J.: Visiškai necenzūrinis. Būtent todėl jis tikrai skirtas vaikams, o ne tėvams.
A. K.: Turbūt tikslingiausiai žiūrovų amžių nurodo teatro kūdikiams kūrėjai. Ar esi mačiusi tokių spektaklių?
R. J.: Galbūt pasirodys juokinga, bet vengiu lankytis kūdikiams skirtuose spektakliuose, nes turiu nemalonios patirties, kai juos tėvai atsigabena į suaugusiųjų spektaklius. Mane vis dar stebina, kai suaugę žmonės sugalvoja atsitempti vaikus net į „Naujosios operos akcijos“ festivalį: kaip ir reikėjo tikėtis, įpusėjus operai kūdikis garsiai ėmė reikšti savo „nuomonę“, bet tėvai nesiteikė kartu su juo palikti salės. Nesu neigiamai nusiteikusi prieš kūdikius, bet negaliu pateisinti tokio nesupratingų tėvų elgesio. Kol kas nesu suinteresuota kūdikiams skirtais spektakliais, teko matyti tik Birutės Banevičiūtės „Mozaiką“. Tačiau jeigu tėvai su mažyliais nori lankytis teatre - puiku, kad dabar jau yra specialiai jiems skirtų spektaklių.
A. K.: Lietuvoje kūdikių teatras stipriai žengia į priekį. Manau, kad svarbiausią vaidmenį atliko Birutės Banevičiūtės, Gintarės Masteikaitės ir visos „Dansemos“ darbai - jų kūryba sėkminga, spektakliai išvyksta gastrolių po visą pasaulį. Žmonės suvokė, kad teatras kūdikiams yra rimtas ir profesionalus menas, o ne darbas „iš reikalo“.
Teatras vaikams apskritai reikalauja papildomų profesinių žinių ir įpareigoja. Jei kurdamas suaugusiems gali pakankamai laisvai užsiimti saviraiška, menine veikla, tai statydamas spektaklius vaikams privalai atidžiau pagalvoti, kaip tikslinė publika sutiks tavo kūrybą.
