Lietuvos kultūros elitas sunerimęs dėl meno kritiko profesijos neįvertinimo. Didelių kompetencijų ir gebos patraukliai valdyti plunksną reikalaujantis darbas apmokestinamas itin skurdžiai. Situacija iš esmės nesikeičia jau ilgus metus, nepaisant augančių atlyginimų kitose srityse. „Didesnei apžvalgai paprastai sugaištami 2-3 vakarai, savaitė ar net daugiau, nes dažniausiai kritikai dirba kur nors kitur ir rašyti gali tik po darbo valandų. Ir kokį už tai jie gauna atlygį?“ - LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ retoriškai klausia Lietuvos teatro ir kino kritikas, Scenos meno kritikų asociacijos valdybos narys Vaidas Jauniškis.
Scenos meno kritikų asociacija, kartu su Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcija, Lietuvos muzikų sąjunga ir Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija išplatino kreipimąsi į žiniasklaidos redakcijas ir joms finansavimą skiriančias bei už jį atsakingas institucijas, norėdamos atkreipti dėmesį į meno kritiko profesiją ir reikalaudamos pokyčių - daugiau pagarbos bei visapusiško įvertinimo.
Su pareiškimo tekstu galima susipažinti čia.
Sudėtinga situacija egzistuoja, kaip rašome pareiškime, daugelį metų. Kyla klausimas, kodėl būtent dabar meno kritikai apie tai nusprendė kalbėti viešai? Pasak V. Jauniškio, žmonės kada nors neapsikentę subręsta.
„Kalbėdami apie save, apie kritiko vaidmenį, svarbą visuomenei, mes kalbame ir atkreipiame dėmesį į finansinę situaciją pačių leidinių, o taip pat valstybės požiūrį į kultūrą, kultūros refleksiją. Kentėme, kentėme ir supratome, kad toliau tokia situacija tęstis nebegali, - įsitikinęs V. Jauniškis. - Kritikai visgi jaučia savo darbo misiją: rašyti, šviesti, reflektuoti kultūrą.“
Pašnekovo teigimu, profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai.
„Tai elementaraus raštingumo problema. Žmonės, skaitydami reklaminius tekstus apie spektaklį ar koncertą, kuris, kaip yra tikinama, bus nuostabus ir geras, užkimba ant viešųjų ryšių triukų ir staiga ima juos painioti su recenzijomis. Tada žmonės, išėję iš tokio koncerto ar spektaklio, nusivilia ir eilinį kartą reikalauja populiaraus žodžio: „O kas gi pasakys, kad karalius nuogas?“ Viskas taip susipainiojo, kad tos recenzijos ar kultūros refleksija yra būtinos, ir jų turi būti kur kas daugiau, kad mes galėtume šviesti, galėtume ginčytis su viešaisiais ryšiais“, - įsitikinęs V. Jauniškis.
Vis dažniau yra kalbama apie pačios kritikos nebuvimą. Recenzijos, atsiliepimai per aptakūs, neva mūsų kultūrinis laukas per mažas, visi vieni kitus pažįsta ir dėl kritiškesnio atsiliepimo bijoma susipykti.
Scenos meno kritikų asociacijos valdybos narys neabejoja, kritikos yra įvairios: vieni bijo, kiti nesibaimina savo žodžio. „Jeigu rašai apie spektaklį, dažniausiai 2 kartus į jį tenka nueiti. Jei ne blitz recenzija, kurios reikia jau kitą dieną, paprastai yra sugaištami 2-3 vakarai, savaitė ar net daugiau didžiulei apžvalgai, nes dažniausiai kritikai dirba kažkur kitur ir rašyti gali tik po darbo dienos“, - nelengvą kritiko darbą komentuoja V. Jauniškis.
Jo teigimu, meno kritikų gaunami honorarai yra tiesiog nepadorūs. Už recenziją kritikai gauna vos 20-30 eurų. „Ir kokį jie gauna už tai atlygį? Išties nepadorūs ir juokingi honorarai. Labai liūdna dėl to, - nusivylimo neslėpė meno kritikas. -„Tie 20-30 eurų ar 50, jei už didelį straipsnį, ir „malonumas“ su visais susipykti, nesisveikinti gatvėje... Tuomet rašoma, bandant „nesipykti“, arba išvis nustojama rašyti, užleidžiant vietą studentui, kuriam tie 20 eurų yra geri pinigai. Tačiau tada teisūs tų leidinių skaitytojai, kurie pyksta dėl paviršutiniškos kritikos. O ko galima norėti iš studento, kuris dar pats mokosi rašyti?“.
Parengė Vismantas Žuklevičius
