Audrius Musteikis
Ilgą amžių nugyvenęs teatro istorikas Vytautas Maknys buvo vadinamas žmogumi-archyvu.
Remdamasis savo sukaupta itin gausia medžiaga jis pirmasis parašė Lietuvos teatro istoriją. Jaunesnėms teatro tyrinėtojų kartoms V.Maknys buvo atsidavusio dideliam tikslui žmogaus pavyzdys. Jis nuosekliai vykdė išsikeltą uždavinį. Didžiąją įgyvendinto sumanymo dalį atrandame 1972 ir 1979 metais „Minties" leidyklos per vargus išleistuose „Lietuvių teatro raidos bruožų" I ir II tomuose.
Dabar V.Maknio (1907-2003) atminimas pagerbtas Raštų dvitomiu. Pirmame tome spausdinama V.Maknio monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis", pasirodžiusi 1936 metais, taip pat 1992 metais išleistas darbas „Vingiuotais kultūros takais". Antrame - abi „Lietuvių teatro raidos bruožų" dalys. Raštų sudarytojo Aleksandro Guobio teigimu, daugelis Lietuvos teatrologų yra vienaip ar kitaip pasinaudoję šio žmogaus darbais.
Mokyčiausias apylinkėje
Dzūkas (gimęs Balkūnų kaime, Alytaus rajone) V.Maknys teatro paragavo dar ankstyvoje jaunystėje, kada mėgstamiausia jaunuomenės kultūrinės veiklos forma buvo lietuviškieji vakarai. „Mano tėviškėje 1917-1922 m. buvo surengta keliasdešimt tokių vakarų, kiekvieną kartą vis nauja programa: vaidinimas, deklamacijos, dainos bei įvairios kitokios pramogos ir, žinoma, pabaigoje šokiai, - rašė jis knygoje „Vingiuotais kultūros takais". - Vaidinimų repertuaras buvo labai įvairus: nuo „Blindos", „Amerikos pirtyje", „Ponų ir mužikų" iki „Trijų mylimų", „Apsiriko", „Mūsų gerojo". Tie vakarai vykdavo išgriovus sieną ir sujungus du kambarius įsikūrusioje mūsų namuose mokykloje. Man teko aktyviai prisidėti prie jų rengimo bei atlikimo: tekdavo ir vaidinti, ir... net „režisuoti", o svarbiausia - parūpinti repertuarą, nes tada aš buvau vienas „mokyčiausių" savo apylinkėje".
Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, V.Maknys lankė garsųjį profesoriaus Balio Sruogos teatro seminarą. Šis dėstytojas ne vieną studentą įtraukė į medžiagos lietuvių teatro istorijai rinkimą. Tada V.Maknys nė nemanė, kad tą medžiagą kaupti jam teks visą gyvenimą - dar šešis dešimtmečius. B.Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas entuziastingam studentui pasiūlė rašyti diplominį darbą apie G.Landsbergį-Žemkalnį. Vėliau papildytas jis buvo išleistas atskira knyga.
1939 metų spalio 28 dieną su Lietuvos rinktine karininkas V.Maknys įžygiavo į Vilnių. „Tai buvo didelės įtampos ir džiugių laimėjimų metai: kova dėl lietuvių kalbos, visuomeninių institucijų, bažnyčios, kultūrinių organizacijų. Kiekvienas dirbo, ką tik galėjo, ką įstengė, kur suskubo", - vėliau prisiminė jis.
Likimas pasišaipė
Sovietmečiu V.Maknys pakliuvo sovietinės sistemos tarnų nemalonėn: buvo atleistas iš darbo Pedagoginiame institute „kaip netinkamas aukštosios mokyklos darbui". Taip pat ir iš Grožinės literatūros leidyklos, kur vyriausiajam redaktoriui Jurgiui Tornau pritariant, buvo pradėjęs rengti lietuvių teatro istorijos metmenis. Didžiulės apimties veikalui rašyti buvo suburta autorių grupė: Zenonas Slaviūnas, Juras Šaltenis, Jonas Umbrasas, Aliodija Ruzgaitė. „Deja, likimas pasišaipė iš mūsų gerų sumanymų", - vėliau konstatavo V.Maknys.
Dėstydamas Konservatorijoje atkaklusis autorius parengė išsamų lietuvių teatro istorijos kursą nuo liaudies teatro iki dabartinių laikų (1570-1970). Juodraštinio jo varianto buvo apie pustrečio tūkstančio puslapių. Tačiau norėdamas jį išleisti V.Maknys susidūrė su „nenumatytomis ir neįveikiamomis" kliūtimis. Leidyba buvo dešimtmečius vilkinama, o antrasis „Lietuvių teatro raidos bruožų" tomas cenzūros braukomas. Pasak teatrologės, Lietuvos literatūros ir meno archyvo (LLMA) darbuotojos E.Kaulakytės, tvarkančios V.Maknio fondą, autorius sumanė pateikti leidyklai 1880 puslapių rankraštį. Kai kas parašyta gyviau ir vaizdingiau nei vėliau pasirodė knygoje, kai kas negailestingai trumpinta ir nusausinta, pranyko V.Maknio-teatrologo žvilgsnis, spektaklių, vaidmenų vertinimas ir jo pagrindimas anuometine kritika.
Titaniškus darbus nudirbęs V.Maknys buvo kuklus ir paprastas žmogus. 1992 metais jis rašė: „Ir kai peržvelgi savo gyvenimą, susumuoji nuveiktus darbus, palygini juos su ankstesnių kartų žygdarbiais, laimėjimais, kažkaip graudu darosi, kad mūsų palikimas nei kiekybe, nei kokybe neatitinka į jį įdėto triūso. Juk dirbta daug, nesikratyta darbų, netinginiauta." Ir santūriai pridūrė: „Tiesa, daug ką kliudėme ir patys savo pavydu, intrigomis, pagalių kaišiojimu." Nesukonkretino - jam buvo nepriimtinas teatro pasaulyje įprastas kerštavimas ar sąskaitų suvedinėjimas.
Vidurdienio kava
V.Maknio milžiniško archyvo pagrindinį fondą sudaro apie 60 tūkst. eksponatų, šiuo metu esančių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM). Didžiuliai pluoštai dokumentų saugomi LLMA, bibliotekų rankraštynuose. Pasak LTMKM darbuotojos Vilmos Janeliauskienės, kad parašytų teatro istoriją, V.Makniui teko peržiūrėti daugybę įvairiausių leidinių, laikraščių, žurnalų, kalbėtis su teatro darbuotojais, ieškoti medžiagos bibliotekose, rankraštynuose, archyvuose, skaityti pagalbinę literatūrą. Teatrologas rinko Lietuvos teatrų programas ir afišas, fotografijas, įvairiausius dokumentus. Kaupė viską, kas galėtų paliudyti ir patvirtinti įvykius ir procesus, vykusius Lietuvos teatre. Dokumentus, kurių originalų negalėdavo įsigyti, V.Maknys perfotografuodavo, konspektuodavo, darydavo nuorašus ir kopijas. Visą surinktą medžiagą teatrologas saugojo savo archyve, kurį 2001 metų rudenį padovanojo LTMKM. Jau anksčiau muziejui jis buvo perleidęs penkių tūkstančių knygų biblioteką. Ateityje šiame muziejuje planuojama įrengti memorialinį V.Maknio kambarį.
Smalsaudami, kaip apsikrovęs kalnais medžiagos gyvena teatrologijos patriarchas, pas V.Maknį užsukdavo ir žurnalistai. Beje, paskutinį savo interviu 2001 metais jis yra davęs „Lietuvos žinioms". Daug kas buvo girdėjęs apie tradicinį V.Maknio kavagėrį: dvyliktą valandą jis nutraukdavo darbus ir gerdavo kavą su sumuštiniais. „Ateik pas mane dvyliktą kavos", - tradiciškai kviesdavo svečius teatrologas. Ši tradicija „paveldėta" iš dėdės Antano Žmuidzinavičiaus namų. Garsusis tapytojas buvo V.Maknio motinos brolis. Studijuodamas Kaune būsimasis teatrologas gyveno pas dėdę (dabar tame name Velnių muziejus). A.Žmuidzinavičiaus autoritetas padėjo tuo, kad jaunam studentui, besidominčiam teatru, atsiverdavo ne vieno garbaus teatralo namų durys.
Moralinis autoritetas
Raštų sudarytojas A.Guobys teigia, kad su neigiamu požiūriu ir trukdžiais nuolat susidurdavęs V.Maknys nenusimindavo, nesiskųsdavo - niekas jo neišmušdavo iš vėžių, nesutrukdydavo dirbti toliau. Ir A.Guobiui, ir E.Kaulakytei įstrigo teatrologo geranoriškumas ir pagalba: savo žiniomis ir sukaupta medžiaga jis dalijosi su visais, kas tik domėjosi, konsultavo visus, kas kreipdavosi: „Išgirdęs klausi0mą jis tuoj į savo lentynas." Pasak A.Guobio, nesvarbu, ar klausiantysis į V.Maknį žvelgė nusiteikęs draugiškai ar priešiškai.
LŽ kalbinta literatūrologė Petronėlė Česnulevičiūtė prisimena: „V.Maknys nuo 1945-1946 metų buvo mano dėstytojas Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus valstybinio dramos teatro studijoje. Dramatiškais pokario metais jis buvo ne tik mūsų mokytojas, bet ir vyresnysis draugas, patarėjas ir globėjas, didelis moralinis autoritetas, kuriuo mes tikėjome ir pasitikėjome. Toks jis išliko visą gyvenimą: artimas, visiškai nesavanaudiškas, dosniai visiems dalijęs savo žinias, gyvenimo patirtį, didžiulę biblioteką ir savo darbo rezultatus. Man jis - dar ir dzūkas, baigęs Alytaus gimnaziją, kurią daug vėliau baigiau ir aš, mūsų šeimoje laukiamas žmogus, užsukdavęs pas mus į Antakalnio gatvę „pailsėti" ir išgerti arbatos po darbų savo sode, su mūsų mama pasikalbėti apie senus laikus, su manimi - aptarti savo ir mano darbų bei rūpesčių. Prieš kokius 30 metų esu gavusi vertingų jo dovanų: prieškario metų „Židinio", „Vairo", „Akademiko", „Naujosios Romuvos" komplektų. Turiu ir paskutiniąją jo paties knygą „Teatro dirvonai" jau tik drebančia ranka pasirašytu vardu ir pavarde."
P.Česnulevičiūtės nuomone, didžiulė V.Maknio darbų vertybė ta, kad ir jo veikaluose, ir sukauptoje medžiagoje yra aibė nuorodų į dar netyrinėtus, mažai žinomus dalykus, dėmesio vertas temas ir problemas. „Teatrologams čia - neišsemiamos galimybės, - sakė ji. - Vaizdžiai tariant, V.Maknys atvėrė mūsų teatro istorijos spintą ir pabandė sudėlioti, suklasifikuoti joje suverstą, sugrūstą medžiagą - kad į ją gilintųsi darbus tęsiantys tyrinėtojai."
Nepadaryta daug
Rengiant Raštus spaudai, iš pradžių manyta paskelbti „Lietuvių teatro raidos bruožus" tokius, kokius juos leidyklai pateikė autorius. Archyve pradėjus sklaidyti rankraščius, paaiškėjo, kad yra daug jų variantų. Nuspręsta šį darbą atidėti ateičiai. O jeigu niekas jo nesiims? „Visko gali būti, - atsidūsta A.Guobys. - Dar labai daug kas nepadaryta. Štai Mokslų akademijos bibliotekoje guli labai įdomios Juro Šaltenio lietuvių teatro istorijos rankraštis. Autorius - tragiško likimo žmogus. Beje, tas rankraštis po karo buvo dingęs. Visi mūsų sovietiniai teatrologai yra gražiai jį pervertę, pasinaudoję, kuo reikia net nenurodydami šaltinio."
Ištrauka iš knygos
Kai aš 1957 m. Sąjunginiame teatrologų suvažiavime prasitariau apie lietuvių senąjį teatrą, kilo audra: protestavo ukrainiečiai, kai kurie baltarusiai, o ir tarp lietuvių atsirado nemažai prieštaraujančių. Teatras svetimomis kalbomis esąs ne mūsų, lietuviškųjų vakarų sąjūdis - mėgėjiška saviveikla, o lietuvių teatrą reikia pradėti nuo Kapsuko. Labai atsargiai bei kritiškai vertinti buržuazinį teatrą - tai buvo ir lietuvių oficiali nuomonė. Po 1950 m. įvykusio Sąjunginio teatrologų suvažiavimo pareikalauta dėstyti sovietinių tautų teatro istoriją teatro mokyklose. Šiuo tikslu reikėjo sudaryti nacionalinio teatro istorijos programas ir parašyti rusų kalba išsamesnes apybraižas. Mane pasikvietęs to meto Meno reikalų valdybos viršininkas Liozinas kaip tik išdėstė tokią apžvalgą ir man pasiūlė porą mėnesių: tai esąs visai pakankamas laikas lietuvių teatro istorijai parašyti - kokia, girdi, ten istorija... Kitiems tai atrodė tarptautinės nacionalinės politikos reikalas, ir nereikią kaišioti pirštų į žarijas. Gerai, kad mane parėmė baltarusių prof. Nefiodas, pradėjęs baltarusių teatro istoriją nuo vilniškio Buinickio (1910 m.). Jis atvirai man pareiškė: „Imk tu tuos kunigaikščius..." Ginčas nutilo tik tada, kai mane parėmė TMI (GITIS) Sovietinių tautų teatro istorijos katedros vedėjas prof. dr. G.Gojanas.
V.Maknys. Vingiuotais kultūros takais. V., 1992
