Rimas Driežis
Kaukių teatras šiandien priskiriamas lėlių teatrui, o šias atskiras rūšis jau tarpukaryje susiejo mūsų profesionalaus lėlių teatro pradininkas Stasys Ušinskas. Savo knygoje „Lėlių ir kaukių teatras" jis, tarp kita ko, siūlė atgaivinti senovines Užgavėnių tradicijas „vartojant pasigamintas kaukes mokyklose". Taip jaunoji karta buvo skatinama pažvelgti į tradiciją kūrybiškai. Naujovių į kalendorinių švenčių papročius įnešdavo ir liaudies menininkai. Žemaičių muziejuje „Alka" saugoma XX a. pradžios autorinė Užgavėnių kaukių kolekcija pasižymi netikėtais personažais ir savita drožybos maniera.
Šių kaukių autorius Kazys Varnelis (1871 - 1945) buvo savamokslis Alsėdžių miestelio (Plungės r.) meistras (beje, garsiojo tapytojo Kazio Varnelio tėvas). Savo apylinkėje jis atlikdavo staliaus darbus, dažydavo bažnyčias ir droždavo dievukus. Dievdirbystei būdingos santūresnės medžio faktūros bei griežtesnė detalių atranka pastebimos ir Varnelio drožtose kaukėse, todėl jo kūriniai išsiskiria iš gausios lietuviškų kaukių panoramos. Išlikę Alsėdžių persirengėlių nuotraukos liudija, jog personažų atributai (ugninis Angelo kardas, Laiko kirvukas, Giltinės dalgis), kostiumai ir jų detalės (Velnio ir Angelo sparnai, Stražniko aksesuarai) kartu su kaukėmis sudarė stilingą ansamblį ir tapo itin ryškiu lietuviško liaudies teatro pavyzdžiu.
Varnelio kaukes aprašęs „Alkos" muziejaus mokslinis bendradarbis Vitas Valatka („Žemaičių žemės tyrinėjimai" II knyga, RKIC, 2006, p.33-40) atkreipė dėmesį į šios kolekcijos novatoriškumą, nes be tradicinių personažų (Velnias, Giltinė, Daktaras, Stražnikas) joje yra ir pačių komplekto sumanytojų išgalvoti veikėjai (Laikas, Angelas, Aptiekorius). Šio kaukių ansamblio iniciatoriumi buvo Kazio Varnelio pusbrolis Domininkas Varnelis. Jis irgi gyveno Alsėdžiuose ir su dviem kaimynais turėjo kaukių komplektą, kurį sudarė Ožio, Žydo ir Velnio kaukės. 1921 metais prieš Užgavėnes susirinkę karnavalo dalyviai išsikalbėjo, jog vaikščiojant su Ožiu esą daug nepatogumų. Geriau būtų, jeigu visi persirengėliai vaidintų „žmogiškus" personažus. Taip buvo sumanyta septynių kaukių grupė ir numatyta vaikštynių „dramaturgija".
Vaidinimą pradėdavo Stražnikas, liaudyje vadintas Žandaru. Pasibeldęs į duris jis vienas įeidavo į trobą ir ten prašydavo šeimininko, kad priimtų „daktarus". Gavę leidimą, visi persirengėliai sugužėdavo į vidų. Pirmas eidavo Daktaras. Pasisveikindavo, čia pat susirasdavo „sergantįjį" ir pradėdavo su juo kalbą. Nustatęs ligą, rašydavo receptą ir prašydavo užmokesčio už vizitą. Maždaug tuo metu savo vaidinimą pradėdavo Laikas. Atsivertęs „Gyvenimo knygą", jis susirasdavo „ligonio" gyvenimo aprašymą ir, kirveliu vedžiodamas eilutes, perskaitydavo, kad „ligonis" jau turįs mirti. Aptiekorius siūlydavo pirkti vaistų, aiškindavo jų galią ir garantuodavo, kad „ligonis" pasveiks. Giltinė tvirtindavo, kad jokie vaistai jau nebegali padėti ir kalbėdama pustydavo dalgį. Tada į pokalbį įsikišdavo Angelas ir Velnias. Angelas aiškindavo pomirtinio gyvenimo laimę, rodydavo savo ugniniu kalaviju į dangų ir siūlydavo rojų. Velnias, priešingai, šokinėdamas apie „ligonį", piršdavo jam pragaro linksmybes. Pagaliau Angelas ir Velnias pradėdavo varžytis dėl „mirštančiojo" sielos ir imdavo jį tampyti. Su išgaląstu dalgiu prisiartindavo Giltinė ir tardavo paskutinįjį žodį, kad dar „ligonis" galįs nuo jos išsipirkti arba degtine, arba pinigais, arba blynais. „Ligonis" sutikdavo mokėti išpirką - puslitį ar visą litą įkišdavo į Velnio nešiojamą skardinę. Pamatęs, kad išpirka atiduota, Stražnikas visus persirengėlius išvydavo lauk, atsiprašydavo už nemalonumus ir pats išeidavo. Lauke Velnias bėgiodavo kiek toliau nuo grupės, krėsdavo išdaigas, maišydavosi žioplių minioje, o Stražnikas vaikydavo tuos, kurie mėgino užkabinėti persirengėlius ir saugojo visą grupę. Priėjus kitą trobą, viskas prasidėdavo nuo pradžių.
„Uždaro rato" ar „pasakos be galo" principu konstruojamas vaikštynių scenarijus buvo būdingas visų Lietuvos regionų Užgavėnėms. Atskirų scenelių veiksmingumas ir žaismė priklausė nuo konfliktu grįsto kaukių suporavimo (pvz. Angelas-Velnias) ir persirengėlių sugebėjimo improvizuoti įtraukiant į veiksmą aplankytus žmones. Šiandien Užgavėnių tradicija persikelia į miestus, bet milžiniškoje minioje atsidūrusi šventė atrodo lyg sutrikusi, lyg dar ieškanti kaip prisitaikyti. Miestuose dažniausiai apsiribojama tik veidą dengiančių kaukių demonstravimu užmirštant ir kostiumą, ir vaidybinę personažų gyvybę. Be šių komponentų šventė atrodo nepilna, o tradicija vėsta. XX a. pradžios Alsėdžių gyventojai koregavo Užgavėnes nepažeisdami šventės visumos, todėl jų kūrybinė iniciatyva šiandien atrodo kaip tradicijos tąsa. Iš jų galėtų pasimokyti ir XXI a. miestiečiai, nes dabarties Užgavėnėms dar trūksta alsėdiškių sugebėjimo derinti laiko išsaugotus elementus su naujovėmis.
