Už teatrą, tarnaujantį žmonijai

2011-03-25 Menų faktūra

aA

1961 m. Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva buvo nuspręsta švęsti Tarptautinę teatro dieną. Šiandien ji minima visame pasaulyje. Teatro dienos tarptautinės žinios paskelbimas - tai viena iš pagrindinių Teatro dienos ceremonijos dalių. Joje  svarbios teatro asmenybės dalinasi  mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Pirmąją žinią 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė Jeanas Cocteau. Kasmet ją perskaito kitas teatro veikėjas. Šiemet garbė suteikta Ugandos aktorei, dramaturgei, režisierei Jessicai A. Kaahwai.

Šiandieninis mūsų susibūrimas puikiai atskleidžia didžiulę teatro galią telkti žmones ir tiesti tiltus tarp skirtingų bendruomenių.

Ar kada įsivaizdavote, kad teatras gali būti galingas įrankis, padedantis siekti taikos ir santarvės pasaulyje? Nors šiandien tarptautinė bendruomenė nuolat skiria didžiules pinigų sumas taikos misijoms ginkluotų konfliktų zonose, mažai kas susimąsto, kad teatras gali tapti puikia alternatyvia priemone, padedančia siekti permainų ir išspręsti konfliktus. Kaip motinos žemės piliečiai gali pasiekti visuotinę taiką, jei dirbama pasitelkiant netaikius, represinius metodus?

Teatras keičia žmogaus vidinį savęs suvokimą, atveria alternatyvų pasaulį individui ir bendruomenei, tuo pačiu subtiliai prasiskverbdamas į baimės ir įtarimų pančiojamą žmogaus sielą. Jis įprasmina kasdienybę ir išsklaido nežinomybę dėl ateities. Jis turi galios tiesiogiai išspręsti situacijas ir intrigas, į kurias papuolame kasdien. Savo visaapimančios prigimties dėka teatras mums leidžia peržengti klaidingų pažiūrų rėmus, kuriuos patys susikūrėme.

Teatras - tai platforma skleisti idėjas ir vertybes, kurios mums kolektyviai priimtinos ir dėl kurių esame pasiryžę kovoti.

Jei tikimės santarvės ateityje, turime pradėti jos siekti naudodami taikias priemones, kurios padėtų suprasti, gerbti ir pripažinti kiekvieno žmogaus įnašą į taikos palaikymo procesą pasaulyje. Teatras yra ta universali kalba, kuria galime siųsti taikos ir santarvės žinią.

Teatras geba paversti žmones aktyviais įvykių dalyviais, išlaisvina juos iš išankstinių nuostatų rėmų ir tuo būdu suteikia galimybę atgimti - priimti sprendimus vadovaujantis naujai atrasta tikrove ir žiniomis. Kad teatras klestėtų greta kitų meno formų, turime drąsiai žengti žingsnį į priekį ir paversti teatrą savo kasdienio gyvenimo dalimi, padedančia spręsti gyvybiškai svarbius konfliktus.

Ginkluotų konfliktų zonose ir skurdo bei ligų alinamose bendruomenėse teatras jau dabar atlieka socialinės transformacijos ir bendruomenių pertvarkos funkcijas. Daugėja sėkmingų pavyzdžių, kaip teatro pagalba pavyksta sutelkti žmones, ugdyti sąmoningumą ir suteikti pagalbą karo aukoms. Tokios kultūros platformos kaip Tarptautinis teatro institutas, kuris siekia „sustiprinti tautų taiką ir draugystę", jau vykdo savo veiklą.

Todėl negalime sau leisti tylėti - laikai, kuriais gyvename, mus įpareigoja skleisti žinią apie teatro galią ir neleisti ginklais bei bombomis disponuojančiai žmonijos daliai būti mūsų pasaulio taikos garantu. Kaip galima kovoti už taiką ir santarvę naudojant susvetimėjimo ginklus?

Tarptautinės teatro dienos proga primygtinai prašau jus pamąstyti apie šią perspektyvą ir naudoti teatrą kaip universalią priemonę dialogui, socialinėms permainoms bei reformoms skatinti. Kol Jungtinės tautos skiria milžiniškus pinigus taikos palaikymo misijoms visame pasaulyje ir daro tai su ginklu rankose, teatras iškyla kaip spontaniška, humaniška, kur kas pigesnė ir efektyvesnė alternatyva.

Galbūt teatras nėra vienintelis kelias į taiką, tačiau tai neabejotinai efektyvi priemonė, kurią privalome įtraukti į taikos palaikymo misijas visame pasaulyje.

 


Dr. Jessica A. Kaahwa  -  dramaturgė, aktorė, režisierė ir teatrologė, dėstanti Makerere universitete Ugandoje, dėsčiusi JAV. Ji yra gerai žinoma kovotoja už žmogaus teises, lyčių lygybę, rengusi kompanijas prieš ŽIV plitimą, pati sprendusi visuomenės konfliktus taikiu būdu, taip pat ir teatro priemonėmis. Teatro vadovėlių autorė, radijo laidų vedėja.

 

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.