Audra be technikos stebuklų
 |
| Prosperas - aktorius Povilas Budrys |
Tuščioje Mažojo teatro scenoje – tik kalėjimo durys ir sumedėję stagarai tolumoje (scenografas – Youlianas Tabakovas). Nematomas kalinys trenkia į užrakintas duris, pro kurias praslenka kalėjimo sargas su šluota. Tokią Williamo Shakespeare´o „Audros“ įžangą Mažojo teatro scenoje sumanė režisierius iš Švedijos Etienne´as Glaseris.
Ir tik tada įsisiautėja audra. Toji pati, kurią sukėlė Prospero (Povilas Budrys) magija. Tai jo kerštas nenaudėliams, kadaise iš jo atėmusiems Milano kunigaikštystę, o jį patį išplukdžiusiems į pražūtį. Visa E.Glaserio spektaklio audra – tik aktorių vaidybos rezultatas. Jokių techninių teatro efektų.
Efektais būtų galima pavadinti nebent kai kurių personažų traktuotes. Oro dvasia Arielis (Larisa Kalpokaitė) – tetulė plačiu sijonu ir su skara. Išsigimėliu vadinamas keikūnas Kalibanas (Leonardas Pobedonoscevas) – pusnuogis vaikinas su pimpalu iki kelių.
Kodėl jie tokie, galima suprasti nagrinėjant patį spektaklį. Bet galima paklausti ir paties režisieriaus, iš kur atsirado tokie įvaizdžiai – kalėjimo durų, sijonuoto Arielio ar pimpaluoto išsigimėlio, anot spektaklio herojų. Kodėl tas pats artistas vaidina ir kalėjimo prižiūrėtoją, ir sijonuotą padarą, turbūt aišku.
Kalėjimas kaip įkvėpimo versmė
„Spektaklio sumanymas man kilo po to, kai apsilankiau Genocido aukų muziejuje“, – paslaptingai sakė E.Glaseris per spaudos konferenciją, neišduodamas, koks tas sumanymas. Po „Audros“ peržiūros su režisieriumi kalbėtis ėjome į butą, kurį jis nuomojosi, kol repetavo. Mūsų kelias „Vilniaus vartų“ daugiaaukščių link suko pro Lukiškių kalėjimą. „Pareidavau kaskart kitu keliu. Jų nuo teatro mano namų link yra net keletas, bet šis man įdomiausias. Vis galvoju: kaip ten viduje? Keistas dalykas – bažnyčia už kalėjimo tvoros“.
 |
| Neapolio karalius Alonzas - aktorius Arvydas Dapšys |
Režisieriaus butas buvo devintajame aukšte. Sterilus kaip kosminis laivas. Su gražiu vaizdu į Žvėryną ir grynu oru naktį, kai sustoja mašinų eismas. „Viskas gerai ir patogu, tačiau aš jausdavausi čia vienišas. Vienišumo jausmas būdingas daugumai žmonių. Esi lyg įkalintas“. Kaip Prosperas savo saloje? „Būtent!“
Trys realybės ir jų tiesos
Ar „Audros“ įžanga su kalėjimo durimis reiškia, kad viskas, ką matome spektaklyje, yra įkalinto žmogaus – Prospero – fantazijos? Kodėl tada spektaklio finale nebegrįžtama prie kalėjimo ir prižiūrėtojo? Prosperas lieka su savo sumanyta kompanija ir kreipiasi į žiūrovus, kad šie plojimais leistų jiems baigti spektaklį.
Režisieriaus nuomone, „Audroje“ W.Shakespeare´as supynė kelias realybes: gyvenimo, pasakos ir teatro. Jos neišskiriamos ir kiekviena padeda suprasti kitą. „O finale neslepiame, kad mes anaiptol ne pasakų personažai ar Milano kunigaikščiai ir Neapolio karaliai – mes artistai ir visą tą keršto ir susitaikymo istoriją suvaidinome. Sakote, Prosperas lieka su kompanija? Man rodos, žmogus visada lieka su savo svajonėmis. Net kai yra vienas ir uždarytas“.
Vaiko ir motinos santykiai
Kalibanas, E.Glaserio nuomone, yra įžeistas vaikas. „Pabrėžiu – šitas keikūnas, raganos palikuonis yra vaikas. Jį Prosperas kurį laiką augino kartu su savo dukra, po to pavertė vergu. Juk Kalibano seksualumas laukinis, tai erzina ir baugina Prosperą. Laukinė prigimtis per gyvulišką seksualumą, tai mes pabrėžiame. Tokį Kalibaną Prosperas privertė sau tarnauti. O juk tai vaikas“.
Kodėl oro dvasia Arielis tapo teta su plačiausiu sijonu ir galvą apsirišusi skara? Ji primena mamą, auklę, senelę, sekančią pasakas. „Taip ir yra!“ – nudžiugo režisierius, išgirdęs tokį spėjimą. Tada kodėl Prosperas su ja yra rūstus, valdingas, tarpais net kaprizingas? „O ar ne taip elgiamės su savo motinomis? Ir jis juk nenori jos paleisti, jis nori, kad ji ir toliau jam tarnautų“.
 |
| Sijonuotas Arielis - aktorė Larisa Kalpokaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Aktorę L.Kalpokaitę E.Glaseris įsidėmėjo Rimo Tumino spektaklyje „Vyšnių sodas“ – pamatė Šarlotą ir nusprendė: „Dabar galiu statyti „Audrą“ – turiu Arielį. O kad ji dar ir dainuotų... Ji, pasirodo, dainuoja“.
Nepratę dirbti, kaip siūloma
Repeticijoms įpusėjus E.Glaseris savo artistams parodė filmą „Broliai Mocartai“, kuriame jis suvaidino operos režisierių. Nerimo graužiamas menininkas šokiruoja konservatyvius operos atlikėjus netradicine, erotiškai avangardiška W.A.Mozarto „Don Žuano“ traktuote. Mažojo teatro artistai nustebo, kaip tiksliai šis 1986 metais sukurtas Suzanne Osten filmas atspindi situaciją teatre. Tuo labiau kad pats E.Glaseris – šiandien jam sukanka 70 metų – Mažajame teatre buvo vos ne panašus avangardistas, kuriam trupė ilgai priešinosi.
„Aktoriai man vis kartojo, kad jie nepratę dirbti taip, kaip aš siūlau: iškart eiti į sceną, o ne nagrinėti pjesę epizodas po epizodo. Man trūko kantrybė ir aš jiems vieną dieną pasakiau, kad šitoks kartojimas, esą jie nepratę, tiktai trukdo jiems dirbti. Ir negaliu skųstis, kad nesupratome vieni kitų. Lietuvių aktoriai ryžtingesni ir drąsesni už švedus. Gaila, kad jų darbas teatre tinkamai neapmokamas. Jie priversti dirbti darbus, trukdančius susikaupti. O juk tai meistrai. Aš dirbau su išskirtiniais artistais“.
Šiandien E.Glaseris jau namie, su jauna žmona ir keturių mėnesių dukterimi. Po mėnesio jis pradės W.Shakespeare´o „Žiemos pasakos“ repeticijas Švedijoje.
