Snieguolė Dovidavičienė
„Vasara intensyvi - nėra kada ilsėtis, - prasitaria vos kelioms dienoms į Lietuvą užsukęs Maskvos J. Vachtangovo ir Vilniaus Mažojo teatro meno vadovas Rimas Tuminas, su J. Vahtangovo teatru ką tik grįžęs iš gastrolių po Ukrainą, Izraelį, Angliją. - Ten pajutau nuoširdų domėjimąsi rytų kultūra. Lietuvai rusiškas teatras neberūpi. Tai - jau praėjęs laikas, tie laikai, kai jo artistai čia buvo įdomūs, laukiami, jau praėjęs. Turiu omeny ne žiūrovus, o valdžią. Norėčiau pakviesti į Lietuvą rusų režisierių, aktorių padirbėti, žinau, kad yra norinčių, bet gal geriau nebarstyti kiaulėms perlų", - svarsto slogią valdžios įstaigose tvyrančią atmosferą spėjęs pajusti R.Tuminas.
Aktoriai „vagiami"
Maskvoje jau keletą metų dirbantis režisierius konstatuoja - Lietuvoje padėtis apverktina. R.Tumino nuomone, šimtametes tradicijas turintis lietuviškas teatras išgyvena mirtį. Režisieriai, teatrologai, kritikai, to net nesuvokdami, o gal siekdami saviraiškos, žlugdo teatrą, kuris ir taip slysta paviršiumi. Aktoriai iš teatrų „vagiami" - niekam nežinant su jais sudarinėjamos sutartys su serialų, laidų kūrėjais, o jie patys tai slepia. „Aš suprantu, kad aktoriams reikia gyventi ir išgyventi, bet negalima to daryti už teatro, kuriame dirbi, nugaros, tokius dalykus reikia suderinti su vadovybe..." - į besiblaškančių Mažojo teatro aktorių sąžinę beldžiasi šį kolektyvą po kruopelytę dešimtmečius lipdęs Maestro.
Režisierius neslepia, kad jam gėda, sarmata dėl Mažajame teatre dirbančių kai kurių aktorių. „Jie yra tapę televizijų „veidais", „galvomis", pasikeitusi jų psichika ir net psichofizika. Jie tapę paviršutiniški ir tik imituoja kūrybą. Tenori būti žvaigždėmis ir jiems rūpi tik pinigai. Man jų gaila matant, į ką jie įsivėlė..." - su gailesčiu konstatuoja Maestro.
Taigi ką daryti? Režisieriaus nuomone, reikia naujos aktorių bangos, scenai atsidavusių žmonių, gal net vienuolių. Kūrėjų, o ne amatininkų-ligonių. „Jie be skrupulų gali keisti vardus ir veidus, persidažyti plaukus, į teatrą užeina tik pasiimti atlyginimo ir praktiškai griauna teatrą. Teatras - komandinis darbas, bet jie nenori atsakyti už kolegą, kiekvienas pasirengęs kovoti tik už save. Kurti nebenori ir nebegali. Jie tapę cinikais, rūpinasi tik savimi. Menininkui, o tuo pačiu ir teatrui tai - mirtis... Nebegaliu rimtam režisieriui čia pasiūlyti darbo - o kas, jei aktoriai prieš premjerą išsibėgios, paskambins, kad neateina, nes jų laukia serialai, laidų vedimai, šokiai? Nebegaliu sudaryti repertuaro net vienam mėnesiui, ką kalbėti apie sezoną?" - retoriškai klausia Maestro.
Šis sezonas Mažajam teatrui - paskutinis
Neabejoja - pribrendo poreikis teatrą keisti, reformuoti. Atsisakyti repertuarinio teatro ir kurti vakarietišką jo modelį - kuomet vienam sezonui surenkama aktorių trupė, vaidinanti tol, kol spektaklį lanko žiūrovai. Tai nereiškia, kad lietuviškas teatras bus blogesnis - tiesiog jis bus kitoks.
„Gali būti, kad šis sezonas- paskutinis repertuarinis Mažojo teatro sezonas, - ryžtingai ištaria J. Vachtangovo teatre reikalingos reformatoriaus patirties įgavęs R.Tuminas. Su tais kurie nenori dirbti, teks atsisveikinti. „Tegul einantys išeina. Išeidamas - išeik... Nes tu nemyli teatro, tu nieko nemyli. Tavo meilė - televizija, laidos, renginiai. Tu lygiuojiesi į Šapranauską..." - kreipdamasis į beprasmius šou pasinėrusius savojo teatro aktorius ištaria Maestro.
Pasak R.Tumino, Mažajame teatre būtina aktorių atestacija. Ir ne formali, o reali. „Teatrą reikia reformuoti, reikia suformuoti naują kolektyvą, jeigu tai nepadės, esamą jo statusą reikia naikinti, jungtis su kitais teatrais, formuoti naują darinį. Teatrui gyvuoti yra įvairių kelių", - skubią išeitį iš kritinės situacijos siūlo Maestro.
Siūlo skelbti korupcijos metus
Ar kamuojamas slogių minčių sugebėjo atsipalaiduoti, Lietuvoje pailsėti? „Turėjau keletą laisvų dienų - jas praleidau Juodkrantėje. Pasimaudžiau šaltoje Baltijoje. Viduržemio jūroje būtų ne tai... Baltija šalta, atšiauri, išbandanti žmogų. Man to reikėjo. Žūklavau, grybavau... Mėgstu mišką. Jei nepagrybauju, vasaros man lyg nebuvo," - šypteli bet kada namo iš Maskvos nusiteikęs sugrįžti Maestro. Režisierius įsitikinęs - gimtinėje neprapultų. Čia jo laukia miškai, ežerai, čia galima įsikurti, tęsti kūrybinį darbą. Čia visada atsiras duonos. Vilioja pelnytas poilsis, taigi Maskvoje jis - ne amžiams.
Lietuviška gamta - pasak gyvenimo didmiestyje atsikandusio Maestro, nuostabi. Tokioje gamtoje, aplinkoje turėtų gyventi dirbti kūrybingi, menui ištikimi žmonės, o ne nuolankūs vergai, meluojantys, išsisukinėjantys, tapę laikmečio įkaitais žmonės: „Mes skelbiame Čiurlionio metus, vaikų metus. Reikėtų paskelbti gobšumo, gėdos metus. Mūsų savimeilės, nuodėmių metus. Kokia baisiausią ydą užčiuopiame Lietuvoje? Kokią liga? Tai - korupcija. Reikia paskelbti ir jos metus. Kodėl neskelbiame? Tai - nusikalstama veikla. Visuomenė tyli, kai kažkas lobsta čia pat, prie akių. Kažkas vagia mūsų pinigus, bet mes tylime. Lietuviškos kantrybės mums galima tik pavydėti".
„Nacionalinio klausimo" išvengti nepavyksta
Pačiam R.Tuminui taip pat galima pavydėti kantrybės. Dar visai neseniai jam teko kęsti triuškinanti Rusijos spaudos puolimą. Vos tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, pasipylė antraštės: Tuminas Rusijoje sukėlė revoliuciją, Tuminas laužo teatro tradicijas, Tuminas tapo diktatoriumi... Ir ką gi? R. Tuminas viską išvėrė. Ambicingas lietuvis neslepia: kol jis vadovauja teatrui, tol nustato savo taisykles.
R. Tuminas atviras: situacijos teatre būna kritiškos. Pradėjus dirbti teko atstatydinti susikompromitavusią J.Vachtangovo teatro administraciją, rinkti naują ir tuo pelnyti vienų neapykantą, kitų - pagarbą. Bet žmones jį dėl to palaiko, supranta. Vienintelio dalyko - „nacionalinio klausimo" - išvengti nepavyksta: „Na, tie rėmai, rėmeliai, kad aš „antirusiškas", nemėgstantis rusų kultūros, griaunantis šito teatro tradicijas, jų negerbiantis, yra. Tie „rėmeliai" rusų geltonojoje spaudoje visada „paruošti" - tereikia į juos įdėti vis kitokį tekstą. Visą laiką tokia grėsmė yra, bet aš nesijaudinu, nebijau. Elgiuosi taip, kaip elgiuosi, nevaržau savo minčių, savęs nekontroliuoju - neduok Dieve, ko nors nepasakyti."
Kai kas įtaria, kad aukščiausios Rusijos valdžios globojamo teatro vadovas R.Tuminas nagais ir ragais laikosi įsikibęs teatro vadovo vietos. Bet taip nėra. Juk ne Maskva, pasak lietuvio, - pasaulinio teatro Meka. Pasaulis - didelis, įvairus. Daug yra teatrų ir gražių šalių. Ta pati Lietuva, kur jis visada gali grižti. Bet kuriuo momentu. Lagaminas visada stovi po akių sukrautas... Tiesa, jis vis iškraunamas.
„Kol kas dar jaučiu gyvenimą. Dar jausmai nenumirė, nepažeisti, norisi dirbti. Gal net jautresnis tampi, kai esi svečioj šaly. Ilgesys ir tėvynės, ir žmonių artimų Lietuvoje palikusių, Mažojo teatro, tų pačių aktorių tik sustiprėja. Iškyla dar viena tema - emigranto, paliktos tėvynės, ilgo kelio į namus..."- susimąsto į šias temas savo naujuose spektakliuose ėmęs gilintis Maestro.
Naminės reikšmės teatras
Laikas grįžti dar neatėjo. Jau po kelių dienų R.Tuminas išskrenda į Maskvą - laukia festivaliai Peterburge ir Jaroslavlyje, kuriuose dalyvaus J. Vachtangovo, „Sovremennik", kiti Rusijos teatrai, taip pat Mažasis teatras... Artėja J. Vachtangovo teatro 90-metis, į kurį, pasinaudodamas šio teatro meno vadovo teise, R.Tuminas rekomendavo ir savo kūdikį - Mažąjį teatrą. „Parodysime „Revizorių" ir „Madagaskarą," - dar vieną šventę rusų teatro gurmanams žada jų „guru" tapęs R.Tuminas.
Rusijoje garbinami J. Vachtangovo teatro režisieriai, aktoriai - šalyje žinomos žvaigždės - rusišku papročiu norėtų stovėti scenoje, priiminėti sveikinimus ir gėles, tačiau asketiškojo R.Tumino manymu, tokią dieną jie turi dirbti, o ne priimineti sveikinimus, nors jų ir nusipelnė.
„Rusų aktorius - tai laidininkas tarp valdžios ir liaudies. Jis nediskriminavo savo vardo. Jį labai gerbia, jis supranta atsakomybę ne tik už save, bet ir už milijoninę gerbėjų, kurie laukia jo nauju darbų, auditoriją. Mūsų aktoriai nejaučia savo žiūrovo. Jie jaučia tik save, kolegą, režisierių, dailininką. Išeina toks naminės reikšmės teatras. Jiems patiems įdomu, o kitiems..."
Jaunystėje R.Tuminas vylėsi, kad teatras gali kažką pakeisti. Eidamas į savo spektaklio premjerą Vilniuje stebėdavosi - kodėl žmonės gatvėje, kodėl jie - ne teatre? Jie turėtų būti ten, prie teatro durų, veržtis į teatrą... „Spektaklis pasibaigia, bet niekas nesikeičia. Taip ir numirsi, tu, kūrėjau, išeisi iš pasaulio ir niekas nesureaguos. Gyvenimas tęsis - žmonių bus pilnos kavinės, važinės mašinos, vaikščios žmonės, džiaugsis, tylės, tu jų nepakeisi. Nors... Gal pakeisi save,"- šviesą tunelio gale vis dėlto regi filosofiškai nusiteikęs Maestro.
Apsaugos samdytis neketina
Dviejų teatrų vadovo pareigas „purvinu", bet prasmingu darbu vadinantis R.Tuminas, pluša atsidėjęs stengdamasis juos paversti intelektualių susitikimų vieta. Ir vienu dalyku jau gali džiaugtis - į J.Vachtangovo teatrą pasiekė nemaži pinigai, atsirado skaidrumo. Pasisemęs patirties Rusijoje teatre, Maestro siūlo ir Lietuvos gelbėjimo planą, kurį išdėsto pasitelkęs neprilygstamą savo juodąjį humorą.
„Reikia tiesiog nevogti, neimti, ir tiek. O tuos, kurie vagia, reikia karti, šaudyti. Viskas paprasta! Reikia grižti prie žiaurių bausmių. Aš - už tai! Tremti į Sibirą. Galima su Maskva dėl to susitarti. Mielai mūsų „veikėjus" Rusijos platybese priims, apgyvendins. Galėsiu padėti susitarti. Tegul su kinais Sibiro platybėse prekiauja ir ten kuria savo imperijas. Tegul ten įrodo savo gabumus, o nesinaudoja tarnybine padetimi, nevagia nieko nedarydami... Ką reiškia korupcija? Paprasčiau sakykim: „Vagys, vagys..." Sakykime: „Tu vagi, tu esi vagis..." Korupcija - nėra negirdėtas dalykas. Korupcija - tai sistema, kurioje sukasi konkretūs žmonės, kurie ir turėtų atsakyti. Visi tai žinome, suprantame, bet nieko nedarome. Bet reikia imtis ryžto ir ją sustabdyti,"- ragina, jo manymu, visai nesudėtingą korupuotųjų klaną pasirengęs išardyti R.Tuminas.
Šilto ir šalto regėjęs menininkas nesibaimina, kad po šių žodžių jam ir Lietuvoje teks samdytis apsaugą. Sako, anksčiau bet koks rusų spaudoje sukeltas triukšmas, jo mašinos gatvėje užtvėrimas kėlė nerimą, bet dabar jau įprato, į viską žvelgia su ironija ir humoru. Įsitikines, kad padidintas dėmesys jo asmeniui - tik žaidimas, kurio taisykles jau perprato. Jas padėjo atskleisti ne tik draugai, bet net nepažįstami žmonės, kurie Maestro, jam nepajudinus nė piršto, apsupo glaudžiu „gynybos žiedu".
„Tiek, kiek galiu, tiek kiek galėjau, ten jau padariau. Be to Maskvoje susiklostė palanki situacija mano siekiams įgyvendinti. Ten jau nebereikia nieko laužyti. Tik truputį paveržti, truputį palenkti - kad viskas tarnautų teatrui, vaidmeniui, spektakliui, režisieriui, ir vežimas rieda, " - konstatuoja Maskvoje neįkainojamos patirties įgijęs Maestro. Nenustebsime, jeigu ją pritaikys ir Lietuvoje. Tarkime - reformų besišaukiančiame Mažajame teatre.
