Kai pastarąjį kartą 2008 m. lankiausi Šiaulių teatro gastroliniuose spektakliuose, scenoje dar karaliavo Pranas Piaulokas. Aktorius vaidino karalių Altoumą spektaklyje „Princesė Turandot". Šiaulių teatras be Prano Piauloko? Sunku patikėti...
Pirmasis šiųmečių gastrolių Vilniuje vakaras. Pakyla tamsi, gedulinga Lietuvos Nacionalinio teatro uždanga, po salės remontų likusi jau be istorinio laivelio iš 1940 m. Romualdo Juknevičiaus spektaklio „Viltis". (Kas drįso jį pašalinti? Kieno tai darbas?) Vaidinama herojinė komedija „Sirano de Beržerakas", Edmond´o Rostano (1868-1918) eiliuotas, kostiuminis „apsiausto ir špagos" stiliaus veikalas, teatro klasika. Kas laukia žiūrovų? Gal senų teatro štampų rinkinys, sceninio fechtavimo pradžiamokslis, dirbtinės intrigos, apsimestiniai „nesusipratimai", manieringos grizetės, laiškeliai, vualiai, ilgos eiliuotos tirados, tokios tolimos šiuolaikinio gyvenimo ritmui, stiliui, aktorių kalbos įgūdžiams? Bet spektaklio režisierius Algimantas Pociūnas šią pjesę pasirinko neatsitiktinai: pratarmėje jis teigia, kad pasitelkdamas šį romantinio polėkio, karčios išminties, humoro ir sarkazmo kupiną scenos veikalą norėjo perteikti savo apmąstymus apie gyvenimo prasmę, žmogiškosios asmenybės vertę ir dvasinį grožį. Kaip jam tai pavyko?
Nebyli prologo mizanscena - Paryžiaus puošeivų siluetai, skrybėlėti muškietininkai, ištaigingas sietynas... Pirmąjį įspūdį apie būsimąjį spektaklį lemia ir Rembrandto paveikslų fragmentai ant kulisų - tai scenografo Artūro Šimonio nuoroda, kad brutalumo ir cinizmo kultą pripažįstančiai ir išpažįstančiai visuomenei ir publikai, įpratintai prie tokios pat šiuolaikinio meno kalbos, siūlomas estetizuotas scenos žaidimas, gyvenimo šventės atmosfera, riteriškumo ir galantiškumo pamokos. Dekoratyvių, plunksnomis apsikaišiusių muškietininkų (plačiakraštės jų skrybėlės sėkmingai maskuoja vienas nuo kito nedaug besiskiriančius personažus) ir Paryžiaus gražuolių (tikėkime, kad gražuolių) šurmulį scenoje tvarko logiška ir kryptinga režisieriaus mintis, o svarbius veiksmo momentus išryškina emocingi Algirdo Martinaičio muzikos akcentai, perteikiantys herojinę spektaklio dvasią. O kai pavyksta nugirsti peštukų muškietininkų apsižodžiavimus, aštrių replikų dūrius ir išpuolius, sąmojingus rimo kirčius, tie momentai pranoksta mėgėjiškas fechtavimosi dvikovas, kurioms, deja, trūksta plastinės išraiškos.
Jau net nepatogu šiandien kalbėti apie dramaturgo ketinimus ar ieškoti spektaklyje pirminio literatūrinio šaltinio pėdsakų. Tai atrodo kažkoks anachronizmas. Tačiau spektaklio „Sirano de Beržerakas" kūrėjų didžiausias talkininkas, kad ir kaip keista šiais aliteratūrinio teatro laikais, buvo pati pjesė. Absoliučia poetine klausa apdovanotas pjesės vertėjas Vladas Šimkus, išvertęs nemažą pluoštą dar ir kito savo mėgstamo prancūzų poeto Pierre´o Berange´o poezijos, idealiai susitapatina su originalo autoriumi, tačiau išlieka savimi ir kalba savo, t. y. mūsų amžininko, balsu. Poetinis pjesės tekstas, kupinas romantinio polėkio, prancūziško rafinuotumo, žemiško rūpaus paprastumo, šmaikštaus sąmojo ir žaismės, turėtų būti ne tik gera mokykla aktoriams, bet ir tikra dvasinio peno versmė. Tačiau poezijos perteikimo subtilybių mažai ragavę jaunieji Šiaulių dramos teatro aktoriai puikų pjesės tekstą dažnai „suvalgo" (neraiški tartis, neišryškintas ritmas, painiojamas rimas). O gal šitaip siekiama jį priartinti prie šiuolaikinės mados? Atrodo, dėl šito niekas jau nebesijaudina.
Aktorius Aurimas Žvinys sukūrė gana įtikinamą dvasingojo įsimylėjėlio, kario ir poeto paveikslą, perteikdamas klasikinio romantinio herojaus gyvenimo tarpsnį nuo staiga užplūdusios meilės iki pat netikėtai ištikusios mirties. Tačiau didžianosį narsuolį šiame spektaklyje norėtųsi matyti laisvesnį ir šmaikštesnį, o aktorių - labiau pasitikintį savimi. Paryžiečiui de Beržerakui pritiktų jo literatūrinio pirmtako d´Artanjano bravūra, blizgesys, ryškesni jausmų proveržiai. Juo labiau kad Žviniui tenka vaidinti už du, nes jo partneris Mindaugas Jurevičius (Kristianas de Neviletas) - antrasis santūriai žaismingos, išdidžios ir mielos Roksanos (Monika Šaltytė) gerbėjas ir mylimasis - be didesnių pastangų ir kūrybinių kančių vaidina veikiau stuobrį negu įsimylėjėlį... Kurdamas grafo de Gišo vaidmenį komikavimo štampų nevengia prityręs aktorius Juozas Žibūda. Ką gi, žiūrovai juos mėgsta, juk tai komedija, nors ir herojinė (finale Žibūdos personažas tų komiškų bruožų atsikrato).
Taurios Edmond´o Rostano mintys apie pasiaukojimą, riterišką kilnumą, gyvenimą, meilę, karą ir mirtį spektaklyje perteikiamos be patetikos, be pigių melodraminių pagraudenimų, su ironijos ir autoironijos doze, su siurrealizmo, grotesko, absurdo užuomazgomis. Iškalbinga scenografijos detalė (Paryžiaus puotos stalas, „valstybės vyrų" grupinis portretas didelėje reprodukcijoje) ir prasminga metafora (karo scenoje jauni vyrai prieš mūšį apsirengia baltais marškiniais ir gula kaip negyvi, kaip sušaudyti, nužudyti) praplečia literatūrinio teksto ribas. Šitaip, pėdomis į priekį, aukos suguldomos visur, visada...
Paradoksu paremtas pjesės siužetas spektaklyje be „stulbinamų režisūrinių atradimų" turėtų būti suprantamas kiekvienam žiūrovui: kai fizinis ir dvasinis grožis apgyvendinamas skirtinguose kūnuose, kai narsus karys, išdidus karaliaus gvardietis, subtiliausias poetas Sirano de Beržerakas nelemtai žūsta nuo pliauskos, tarno išmestos per langą, kai mylimoji, mylėdama jį, mano, kad myli kitą, lieka tik juokas pro ašaras, tik šviesus graudulys
 |
| „Sirano de Beržerakas” |
Algimanto Pociūno spektaklis, režisuotas dramaturgijai adekvačiomis priemonėmis, net ir be pajėgaus aktorių kolektyvo siekia (galbūt ir pasiekia) savo tikslo, nes spektakliui pasibaigus
plojimai santūrūs, žiūrovai neatsistoja.
Antrąjį gastrolių vakarą Åugusto Strindbergo pavardė ir režisieriaus Gyčio Padegimo renomė sutraukė pilnutėlę salę žiūrovų. Režisieriaus kūrybinę biografiją puošia Strindbergo dramų „Freken Julija", „Kreditoriai", „Kelyje į Damaską" pastatymai, televizijos spektaklis „Katra stipresnė". Pasirinkęs dar vieną sudėtingą, daugialypį ir daugiaprasmį garsiojo dramaturgo veikalą „Velykos", režisierius sakosi kartu su autoriumi ieškantis Vilties, Šviesos, dvasios Prisikėlimo. Pratarmėje Padegimas teigia: „Å. Strindbergo „Velykos" neveda į depresiją ir juodumą." Tačiau scenografė Birutė Ukrinaitė juodą spalvą padarė esminiu spektaklio scenografijos akcentu: juoda kaip suodžiai slegianti erdvė už lango (durų?) nesikeičia jokiomis aplinkybėmis. Net ir tada, kai namų šeimininkas Elisas (Dalius Jančiauskas) ir jo sužadėtinė Kristina (Jūratė Budriūnaitė) išeina pro langą/rėmą/duris į pavasarėjančią gamtą „gaudyti saulės spindulių", jiedu vis tiek žengia juodo horizonto link.
Matant tokį neadekvatų žodžio ir vaizdo santykį, mintys pradeda blaškytis, ieškodamos galbūt giliai paslėptos prasmės: ar tas juodas fonas, nepaisant visiškai realistiško dialogo ir elementarios situacijos (veikėjai eina pasivaikščioti), turėtų reikšti, kad jų dvasia ir sąmonė skendi tamsoje? Atseit, dar nenušvito, dar neišaušo žadėtosios Velykos, visi veikėjai kenčia gėdą ir sielvartauja dėl šeimos tėvo, kuris išeikvojo pinigus ir sėdi kalėjime... Ponia Heist (Teresė Maliukevičiūtė), pasirodanti scenoje tik tam, kad pasakytų savo repliką, kaskart ateina iš užkulisių su peiliu ir lupamu obuoliu rankoje, mat spektaklio pradžioje pažadėjo namiškiams pagaminti šaltos obuolių sriubos, bet iki spektaklio pabaigos jos taip ir neatneša... Jos sūnus Elisas visą laiką sėdi prie stalelio ir varto popierius iš daugiatomės tėvo bylos, ieškodamas „nusikaltimo sudėties". Grįžęs iš lauko, jis nusivelka ir pakabina storą, sunkų „drėgmės prisigėrusį" paltą, tačiau sužadėtinė, eidama su juo pasivaikščioti, dėvi atlasinę suknelę. Iš prieglaudos pabėgusi jaunylė sesuo Eleonora (Monika Šaltytė) režisieriaus ir scenografės valia plazdena ir straksi po saloną, apsivilkusi striuku drabužėliu, nuogais petukais. Moters su tokiu drabužiu 1900 m. Švedijoje net maudykloje neįmanoma įsivaizduoti, o spektaklio „tikrovėje" šitaip apsirengusi herojė vaikšto po snieguotas gatves. Ką tai turėtų reikšti? Šeimos augintinis Benjaminas (Povilas Liubinas), kuris vienintelis supranta trapią Eleonoros sielą, sėdi, stovi ir vaikštinėja po sceną pakreipęs galvą, susuktu sprandu ir nė akimirkos šitos savo pozos nekeičia. Gal personažas vaizduojamas sergantis kaklo nervo uždegimu?
Pasak „Velykų" vertėjo Leono Petravičiaus, šio laikotarpio dramose Strindbergas „gilinasi į psichologiją bei aštriai ir negailestingai skverbiasi į žmogaus psichiką, žmogiškų santykių kolizijas, socialinį elgesį, sapnus". Kokios tos kolizijos? Kokia psichologija? Ponia Heist, Eliso motina, netiki, kad vyras padarė nusikaltimą, tačiau ir ji, ir Elisas, ir Kristina baisiai bijo, kad antstoliai viską iš jų atims. Ta baimė, galima sakyti, vienintelis akivaizdus kiekvieno personažo „psichologinis krūvis". Ką gi spektaklyje vaidina popierėlius vartantis aktorius Dalius Jančiauskas? Ką vaidina aktorė Jūratė Budriūnaitė? Kokios jų „santykių kolizijos"? Kas tarp jų vyksta, jei toje apytuštėje scenoje apskritai kas nors vyksta? Na taip, sesuo Eleonora buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę, jos siela liguistai jautri aplinkai, ypač gėlių ir augalų kančioms. Kaimynystėje apsigyvena tėvo esą apvogtas Lindkvistas (Sigitas Jokubauskas), šis Heistų šeimos siaubas - juodas šešėlis kiekvienu momentu gali ateiti ir pareikalauti skolos, net atimti šeimos baldus. Būtent juos. Apie baldus veikėjai kalba nuolatos. O scenoje tų baldų, tiesą pasakius, beveik ir nėra. Gal jie kur nors paslėpti nuo kreditorių? Viename scenos šone stovi sofa, kitame - stalelis su minėtomis bylomis. Spektaklio pradžioje buvo dar ir kėdė - ant jos sėdėjo visiškai neapšviesta aktorė ir siuvo tamsoje.
Per visą vaidinimą teko kankintis, bandant atspėti, ar visa tai - režisieriaus sumanytos ir neiššifruojamai koduotos „meninės priemonės", ar kažin koks spektaklio statytojų neapsižiūrėjimas? Aklinai juodame fone vieną kitą kartą nusileidžia širma - narcizo muliažas. Tas žiedas žiūrovų akyse iš geltono virsta rausvu ir atvirkščiai. Gal bent šitoje iš aukštybių nuleistoje gėlėje paslėptas spektaklio prasmės kodas? (Mat Eleonora kartą paėmė iš parduotuvės gėlę ir dėl šio nederamo jos poelgio kilo didelis triukšmas.) Spektaklio finale (po to, kai baisusis Lindkvistas kilniaširdiškai atleido šeimos tėvui už jo aferas, pažadėjęs, kad neatims baldų!) visi veikėjai, „dvasiškai atgimę" ir širdyje Velykas pajutę, klaupiasi ant kelių prieš tą gėlę, tarsi priešais šventą Nukryžiuotojo paveikslą. Tiesa, klūpi neilgai, tuojau pat persigalvoja ir susėda ant suolų. Tada priešais gėlės atvaizdą (mistinį? simbolinį?) nusileidžia dar viena širma su kažkokiu abstrakčiu murzinų spalvų piešiniu. Kas tai, jau net nebespėliojau...
Per spektaklį skamba kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus interpretuoti Franzo Josepho Haydno „Septyni Išganytojo žodžiai ant kryžiaus". Šio kūrinio savo dramai „Velykos" pageidavo pats Strindbergas.
Atleisk man, Viešpatie, už ereziją dramaturgijos genijaus atžvilgiu, atleisk už mintį, kad šis jo kūrinys (iš 70-ties veikalų palikimo), ko gero, nėra toks genialus, kokiu jis laikomas jau daugiau kaip šimtą metų... Gal taip manyti privertė Gyčio Padegimo režisuotas Šiaulių teatro spektaklis, kuriame galas su galu nesueina?
Nepaisant straipsnio autorės pretenzijų ir erezijų, spektaklis „Velykos" žiūrovams labai patiko, visi jį suprato, nes...
po spektaklio ilgai ir karštai plojo stovėdami...
Trečiąjį vakarą atsidūrėme šiuolaikinio norvegų dramaturgo Jono Fosse´s, režisieriaus Alberto Vidžiūno ir kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurtame scenos pasaulyje. „Skandinaviškos" dvasios drama persunkta egzistenciniu nerimu, joje girdimas anapusybės šauksmas, ryškus mirties motyvas, išreikštas beveik mistiniu jūros įvaizdžiu.
 |
| „Velykos“. Sauliaus Jankausko nuotraukos |
Gyvenimo nuvarginta moteris su nutįsusiais drabužiais pavargusiu balsu pasakoja seną, tačiau tarsi tik vakar išgyventą istoriją. Jauna pora apsigyveno išsvajotame name prie jūros, bet gyvenimas ėmė slysti iš rankų, nes vyrą vis dažniau ir stipriau traukė jūra ir moteris negalėjo išlaikyti jo prie savęs. Tragišką vienos dienos istoriją moteris pasakoja su visomis smulkmenomis, vis pasikartodama, smulkmenos jai tebėra tokios pat svarbios ir skaudžios, kaip ir tą lemtingąją vyro žūties dieną.
Norvegų dramaturgo vieno veiksmo be veiksmo pjesė yra minimalistinė. Iš esmės tai monologas, iliustruojamas scenomis iš praeities, sudvejinus pasakotojos personažą į jauną ir pagyvenusią (jauna - Monika Šaltytė, pagyvenusi - Vilija Paleckaitė). Dar veikia vyras vardu Aslė (Mindaugas Jurevičius), moters draugė dabartyje (Virginija Jakštaitė), draugė praeityje (Danguolė Petraitytė) ir tos draugės vyras (Aurimas Pintulis). Scenoje irgi minimalizmas - tik keli rakandai: stalelis, inkaras (blizgė?), paplūdimio kėdė, elektrinis virdulys ir daug papiltų akmenėlių (scenografija - režisieriaus). Tuos akmenėlius veikėjai žarsto, barsto, pilsto saujomis į puodelius, kiša į burną, ant jų vartosi ir daro, ką tik sugalvoję.
Įvairiausiais neartikuliuotais išpuoliais - garsais ir veiksmais - režisierius grindžia savo sunkiai paaiškinamą spektaklio koncepciją. Į herojės monologą nuolatos įterpiami šaižūs garsai, trenksmai, situacijai neadekvatūs veiksmai ir nekoordinuoti personažų judesiai. Vos prasidėjus veiksmui, žiūrovus šokiruoja garsus šezlonge sėdinčios draugės kvatojimas (vis taip pat beprotiškai kvatodama draugė eina maudytis). Paskui (o gal prieš tai?) nė prisnūsti nesuspėję žiūrovai pašoka kėdėse nuo trenksmo: scenoje nuvirsta stalelis ir abu veikėjai (tie, iš praeities) su kėdėmis griūva žemėn ir šitaip apvirtę guli. Tuo metu pavargusio veido moteris pavargusiu balsu monotoniškai pasakoja apie dieną, kai jos vyras išplaukė į jūrą... Po kurio laiko anie du atsikelia nuo žemės, pastato stalelį ir sėda prie jo vaidinti scenos iš praeities. Kol jaunoji pora vaidijasi dėl moteriai nesuprantamo vyriškį apėmusio potraukio kasdien plaukti į jūrą, „senoji" žmona scenos gilumoje lyg apsvaigusi mojuoja rankomis. (Spektaklio programėlėje nurodyta ir choreografė - Vesta Grabštaitė.) Staiga kažkuris iš veikėjų (atrodo, vyras) griebia avanscenoje stovintį virdulį ir garsiai surinka - nusidegino ranką. Ir taip toliau.... Neužsnūsi, nors monotoniškas pasakojimas be inversijų ar vaizdingų detalių (minimalizmas) veikia tarsi migdomieji.
Kai pasakotoja netenka vilties sulaukti grįžtančio iš jūros vyro, o nelaimės nuojauta vis stipriau beldžiasi į jos sąmonę, scenoje ima dėtis dar keistesni dalykai. Tokiai vaidybai, kokią savo pasirodymu scenoje demonstruoja Danguolė Petraitytė ir Aurimas Pintulis, tenka ieškoti naujo apibūdinimo. Tai ne satyra, ne šaržas, ne groteskas - gal karikatūra? Bevardė draugė pasirodo scenoje su išskleistu skėčiu, pretenzingai krypuodama, koketuodama, apsirengusi idiotišką kostiumą. Ką norima tuo pasakyti gresiančios tragedijos akivaizdoje? Dar gražiau pasirodo žmoną į pajūrį atlydėjęs vyras: aktorius Pintulis staiga šoka į sceną tarsi nuo fiordo, o vėliau, kai tampa aišku, kad Aslė iš jūros nebegrįš, ir atvykėlių pora rengiasi išvažiuoti, Pintulio herojus iš užkulisių į scenos vidurį įskrieja baletiniais šuoliais (choreografija, kaip minėjau, Vestos Grabštaitės).
Sunku apibrėžti Alberto Vidžiūno spektaklio „Vieną vasaros dieną" rūšį ar porūšį. Specialiai šiam atvejui teatrologijos mokslas turėtų išrasti naują scenos meno žanrą, gal kokią „simbolistinę" pusiau tragediją, pusiau karikatūrą arba „mistinį vieno veiksmo gvoltą" (žr. „Vilkolakio" teatro repertuarą).
Spektaklis baigėsi jo kūrėjų triumfu -
žiūrovai plojo atsistoję, ilgai ir audringai.
P. S. Straipsnio autorės tarp stovinčiųjų ir plojančiųjų nebuvo. Ji mąstė apie buvusią Šiaulių teatro šlovę.
