Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Baltijos vizualinio teatro vitrina (Baltic Visual Theatre Showcase). Šiuo, kas dvejus metus rotacijos principu vykstančiu festivaliu siekiama pristatyti šiuolaikinio Estijos, Latvijos ir Lietuvos vizualiojo scenos meno kūrinius. Projekto idėja, brandinta nuo 2018 m., pirmąkart sėkmingai įgyvendinta 2022 m. Taline. Vitrinos organizatoriai – Vilniaus teatras „Lėlė“, Talino valstybinis Jaunimo teatras ir Latvijos lėlių teatras.
Žiūrėdama kaimynų estų spektaklius, stebiuosi jų pasirinkimu neprisirišti prie tradicinės dramaturgijos, žaviuosi drąsa scenoje tyrinėti idėjas, sąvokas ar būsenas. Baltijos vizualinio teatro vitrinoje jų pristatyti du spektakliai irgi patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui, kviesdami permąstyti santykį su objektais.
Estų režisieriaus ir choreografo Renate Keerdo spektaklis „Afterfun“ vyko tuščioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje – suglaudus amfiteatro kėdes, atsirado erdvė, primenanti „Menų spaustuvės“ Juodąją salę. Ant pasieniais sustatytų žiūrovų kėdžių gulėjo informacinis lapelis, anglų kalba aiškinantis keturias vienintelio spektaklyje vartojamo estiško žodžio saan reikšmes – kaip veiksmažodis jis verčiamas „aš pasieksiu“, „man pavyks“, „aš tapsiu“, kaip daiktavardis – „rogutės“. Penki atlikėjai į sceną įžengia lengvu, nerūpestingu žingsniu – kelias minutes jie žais, juodomis, į sudedamą kėdutę panašiomis „raketėmis“ mušinėdami kamuoliuką. Apsirengę smart casual stiliumi, atrodo panašūs į biuro darbuotojus, vasaros popietę kartu leidžiančius laiką. Žaidėjų juoką kartais pertraukia tas daugiareikšmis saan, tikriausiai šįkart reiškiantis „aš atmušiu kamuoliuką“. Kai žaidimas baigsis, o pavargę žaidėjai pasitrauks į užkulisius, užteks vieno smalsuolio, kuris išdrįstų išvynioti scenos viduryje gulintį storos virvės ritinį, susiraičiusį kaip gyvatė. Ar tai aliuzija į žalčio gundymą ir biblinį išvarymą iš Rojaus? Nuosekliai tamsėjantis spektaklio tonas tą spėjimą tarsi patvirtina – virvė virsta ginklu, scenoje regime komišką dviejų kovotojų šokį – vienas kitą stebi, grasina kirsti, tačiau artyn neina. Laimėtojas paaiškėja, į kovą stojus moterims – režisierius scenoje tarsi apžaidžia posakį, kad „kiekvieno vyro sėkmę lemia moteris“. Atsiranda ir komiškų šeimyninės dramos elementų. Vis dėlto „Afterfun“ nesiūlo prisirišti prie vienos dramaturginės linijos ar konkrečios simbolikos. Užduotys scenoje veikiantiems aktoriams nuolat keičiasi, įgarsinamos vis kartojamu žodžiu saan. Iš tiesų teiginiui „aš galiu“ ribų nėra – aktoriai, ritmiškai kurdami sudėtingą choreografinį piešinį, sugeba apsikeisti net rūbais – nusimetusios sijonus ir sukneles, dvi aktorės scenoje, nestabdydamos ritmingo judesio, apsirengia vyriškais kostiumais, o jų drabužiai atitenka vyrams. Rimtais veidais atlikta „transformacija“ nestokoja komiškumo, ypač kai naujas tapatybes įgavę aktoriai scenoje tarsi ant podiumo demonstruoja vis kitokį įvaizdį – balti marškiniai padeda virsti sikais, arabais, vienuolėmis... SAAN.
Vis dėlto nestabdoma kaita ir konkurencija išvargina – antroji spektaklio dalis leidžia pajusti visą nuolatinio įrodinėjimo „aš galiu“ siaubą. Įvaizdį be paliovos keičiantys personažai uždūsta, karštligiškas bėgiojimas po sceną sekina ne tik aktorius, bet ir žiūrovus, iš arti matančius jų nuovargį. Saan, iš pradžių skambėjęs pergalingai ir užtikrinai, dabar primena priešmirtinį šnopavimą. Ar tokia yra nuolatinio siekio kažką kažkam įrodyti kaina? Režisierius paspaudžia pauzės mygtuką ir leidžia konkurenciją užmiršti – penki aktoriai, žinoma, pasiskirstę vaidmenis į fizinius vyriškus ir simbolinius moteriškus, kartu dengia stalą ir susėda vakarienės, fone skambant „The Beatles“ dainai „Here comes the sun“ – kalambūre slypi dar viena saan reikšmė?
Tuo pat metu salėje netikėtai nuskambėjo pavojaus signalas ir įrašas, prašantis, kad žiūrovai klausytų darbuotojų nurodymų ir evakuotųsi. Visi manėme, kad tai spektaklio dalis – juk LNDT personalas į pranešimą nereagavo, bet aktoriai vienas po kito kėlėsi nuo stalo ir traukė į užkulisius. Vėliau sužinojome, kad dėl to paties signalo žiūrovai buvo evakuoti ir iš Didžiosios salės, kur tuo metu vyko spektaklio „Quanta“ premjera. Beliko džiaugtis, kad pavojus netikras, ir tikėtis, gal šis neapsižiūrėjimas paskatins LNDT administraciją padaryti tam tikras išvadas. Vis dėlto išvengusi evakuacijos nepasigailėjau – paskutinės 15 „Afterfun“ minučių buvo iš tikrųjų įspūdingos. Į tamsią sceną išėjo penkios milžiniškos gorilos ir grėsmingos muzikos fone leidosi šokti. Ar tas gigantiškų King Kongų judėjimas – grėsmingas ir gąsdinantis – simbolizuoja mūsų galimybių pradžią, ar paskutinę nepaliaujamo saan siekio stadiją?
Iš kitos perspektyvos į progresą ir žmogaus galimybes kvietė pažvelgti spektaklis „Untermarionette“ (režisierius ir šviesų dailininkas Erikas Alalooga). Lukiškių kalėjimo kupole sustatyti savadarbiai mechanizmai primena muziejinius eksponatus – yra statiški, atrodo nefunkcionalūs ir nereikalingi. Juos „išjudinti“ – varginantis mechaninis procesas. Aktorės, gulėdamos ant nugaros, bando sukti į kėdę panašų objektą, kad jo „spygliai“ imtų skleisti atsitiktinius garsus. Po to iš ramentų padarytais gnybtais stengiasi nutiesti elektros srovės grandinę tarp seno bidono ir centrifugos – iš mechanizmo kyšančios žarnos, atsitrenkusios į metalinį paviršių, kelia nepakenčiamą triukšmą. Jautiesi atsidūręs kankinimų kambaryje, kur esi priverstas stebėti išnaudojamus, mechanizmams vergaujančius žmones. Pykina stebint, kaip aktorė geras dešimt minučių galva suka laidinio telefono mechanizmą arba antrankio įkalinta ranka bando išjudinti keistą konstrukciją, primenančią vaikišką vežimėlį, kad ši važiuotų. Šis kankinantis, nepatogus spektaklis – puiki distopija, rodanti vergišką žmogaus tarnystę objektams, apnuoginanti šio proceso siaubą ir beprasmybę. Kai visi spektaklio žiūrovai, turėję tokią galimybę, jau sėdėjo su ausinėmis ir laukė, kada kankinimų kambarys pagaliau užsidarys, kūrėjai parodė, kad gali būti ir kitaip – užteko kiaurasamčio, kabančio ant aktorės pilvo, ritmingai juo siūbuodama ji išgavo kažką panašaus į muziką. Besočiai mechanizmai buvo išjungti, „užmigdyti“, ir mašinoms tarnaujantys žmonės pagaliau tapo savimi. Galėjo kurti. O tai – būdas išgyventi.
Trečias Baltijos vizualinio teatro vitrinoje matytas spektaklis – slovėnų režisieriaus Mihos Golobo „Tunelis“, pastatytas su lietuvių lėlininkais Kęstučiu Bručkumi, Vytautu Kairiu, Renata Kutaite-Raudoniene, Kamile Andriuškaite. Žadėjęs kviesti į „tamsos žaidimų aikštelę“, kelti klausimus apie drąsą ir baimę, spektaklis atrodė panašesnis į mokslinę laboratoriją su lazerinėmis švieselėmis ir nuolat virstančiais dūmais. Mažieji žiūrovai teigiamai reagavo į pirmojoje spektaklio dalyje rodomus šviesos triukus, įdėmiai sekė aktorių žaidimą. Vis dėlto antroji kūrinio dalis, tiesiogiai siejama su tamsos baime, vaikų dėmesio nebeišlaikė. Aktoriai, pametę „tamsos žaidimų aikštelės“ idėją, griebiasi baimių demonstravimo – neoniniais dažais piešia pabaisas, šokinėja per lavos tunelius, klausosi įrašų su vaikų pasakojimais apie baimę. Tačiau žiūrovai tos baimės nėra pajutę – spektaklis prasidėjo kaip žaidimas, tarpusavio dvikova, o ne bandymas įveikti tamsą. Šios dvi paralelinės pasakojimo linijos tikriausiai susiveda kūrėjų intencijose, bet scenoje to nematome. Todėl paskutinis pusvalandis buvo pripildytas vaikų šnabždesių „kada baigsis“ ir kaitrioje erdvėje sutūpusių suaugusiųjų dūsavimo. Gaila dėl tokios, nes pradėta labai gražiai, subtiliai žaidžiant šviesomis – to ir būtų užtekę mažiesiems nustebinti ir sudominti. Beje, spektaklio programoje rašoma, kad „Tunelis“ skirtas vaikams nuo penkerių metų, tačiau tokio amžiaus vaikams jau reikia aiškesnio naratyvo, istorijos, moralo. Jie labiausiai ir nuobodžiavo, kol patys mažiausieji entuziastingai gaudė dūmų kamuoliuose skraidančias švieseles – jiems toks teatras kaip tik.
