In memoriam Eimuntui Nekrošiui
„Nebesijaučiu saugi“, - viena frazių, išgirstų kalbantis su jaunais teatro kūrėjais apie Režisieriaus mirtį. Kaip taikliai pasakyta. Tiek kartų pasišaipydavom iš Nekrošiaus spektaklių ir savęs, kad nieko nesugebam juose suprasti. Tiek kartų konstatavom, kad geriausi Režisieriaus laikai praeity, o šį spalį išpūtę akis ėjome iš jo „Vėlinių“ patikėję, kad visko dar bus. Kažkas jį gerbė besąlygiškai, kažkas apskritai nebetikėjo jo metaforų teatro poveikiu XXI amžiaus žmogui. Tačiau beveik visi teatro kūrėjai, sąmoningai ar ne, jautė užnugarį - kuriame teatrą šalyje, kuri užaugino Nekrošių. Gyvename šalyje, kurios teatrą užaugino Nekrošius.
Jaunąja karta šiandien vadinu žmones, kurie E. Nekrošiaus „Kvadratą“ (1980) ir „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981) galėjo pamatyti tik videoįrašuose. Tuos, kurie gali tik klausytis legendų apie milžiniškas eiles prie Jaunimo teatro, bandant įsigyti bilietus į spektaklius, kuriuos režisavo Nekrošius. Tuos, kuriems pusketvirtos valandos „Hamletas“ praeidavo dviem įkvėpimais, ir kurie 2012-aisiais visomis jėgomis veržėsi į paskutinį - ir tik tryliktą kartą Lietuvoje! - rodytą „Otelą“. Tuos, kuriems pasakius, jog atvyko iš Lietuvos, nuostabos jau nebekėlė susižavėjusių italų, rusų, lenkų komplimentai Nekrošiaus teatrui, ir kurie suklusdavo, kai tą patį išreikšdavo žmonės iš Kinijos, Japonijos, JAV ar bet kurios Pietų Amerikos valstybės. Tuos, kuriems Nekrošius buvo vienas nedaugelio pavyzdžių, kaip skleisti savo idėjas vien teatro scenoje, kiek įmanoma aplenkiant spaudą ar socialinę mediją.
Kalnas, kolona, stuburas - taip Režisierių šiandien vadina jaunoji teatro kūrėjų karta, bandydama žodžiais atsisveikinti su reiškiniu, nes daugybei mūsų Nekrošius buvo reiškinys - tai, kas visuomet egzistuoja, kieno reikšmingumas toks akivaizdus, kad nekyla noras to kvestionuoti. Šiandien atrodo, kad būtent Nekrošiaus teatras sutvirtino sampratą, jog pagrindinė teatro kritikų užduotis - paaiškinti publikai režisieriaus kalbą. Jis itin daug prisidėjo prie geriausių teatro kritikos ir kritinės minties vystymo teatre laikų, nieko publikai nepatiekdamas ant lėkštutės. Nekrošiaus spektakliai žiūrovui neretai tapdavo sunkiu darbu, nuo kurio ne vienas gręždavosi burbėdamas: į teatrą einu ilsėtis, o ne dirbti. Tačiau kūrėjas - kaip ir būdinga kalnams - toliau gyveno savo gyvenimą, kartais įsileisdamas jo pažiūrėti pašalinius. O tada nukeldavo į nepažįstamą, bet, regis, visomis juslėmis apčiuopiamą erdvę, kelioms valandoms visiškai neskaudžiai išplėšdamas svečią iš jo fizinio pasaulio.
Tie, kurie Lietuvos teatrą įsivaizduoja stovintį ant penkių režisierių teatrų kolonų, neretai Nekrošiaus monumentą mato centre. Monumentas dar nenugriuvo - kelis artimiausius metus tūkstančiai žmonių spės apsilankyti šiandien dar rodomuose spektakliuose ir taps privilegijuotos kartos, gyvai mačiusios Režisieriaus darbus, dalimi. O jaunoji teatro kūrėjų karta nuo šiandien pradeda nešti atsakomybę už tai, kad centrinė kolona niekad nenuvirstų - žinoma, ji nebebus tokia, kaip anksčiau, tačiau ji vis dar gali atlikti savo funkciją - išlaikyti teatrą aukštai, neleisti jam įgriūti. Dirbti savo darbą - tai, ką visuomet pirmiausia ir teigė darantis Eimuntas Nekrošius.
Ačiū už tai, kad teko gyventi tuo pačiu metu kaip ir Režisieriaus kūryba.
