Aktorius kalbina Viktorija Ivanova
Lapkritį Vilniuje, Menų spaustuvėje, debiutavo jaunų aktorių kompanija, pasivadinusi „Trupė liūdi". Į klausimą, kodėl liūdi, jie atsako vienareikšmiškai: „O ko čia džiaugtis?". Nepaisant to, kad IV kurso studentai, vadovaujami Vlado Bagdono, Sauliaus Bareikio ir Cezario Graužinio, yra savarankiški ir saviti, atsakydami į klausimus, dažnai tęsė vienas kito pradėtas mintis ir šnekėjo, jų žodžiais tariant, kaip „sinchrono gniužulėlis". Todėl kalbintų Aistės Lasytės, Marcelės Zikaraitės, Monikos Tamošauskaitės, Jovitos Balčiūnaitės, Vaidos Lisikaitės, Vaido Kublinsko, Šarūno Banevičiaus, Manto Stonkaus, Tuomo Tuulikorpio, Sauliaus Balčiūno, Romo Stiklakio, Rimvydo Ambrazevičiaus, Kasparo Andriulevičiaus, Jono Griciaus ir Dominyko Vaitiekūno atsakymai pateikiami kaip vieno. Su žaismingai nusiteikusiais ir iš pirmo žvilgsnio nelabai rimtais aktoriais apie liūdesį ir debiutą kalbėjosi VIKTORIJA IVANOVA.
II kurse krovėtės daiktus su Hanochu Levinu, o šiemet su Aleksejumi Slapovskiu bandote išvažiuoti. Ar tokią temą pasirinkote tyčia, atsitiktinai, o gal emigracija yra užkoduota jūsų kartos pasąmonėje?
Emigracija yra mūsų kartai įkoduota nesąmonė. Mes nesigiliname į demografines problemas.
Gintaro Varno studentai teatrinėje padangėje pasirodė II kurse su spektakliu „Žvaigždžių kruša". Aido Giniočio ir Vlado Bagdono vadovauti „Atviro rato" studentai - III kurse su autobiografinėmis istorijomis, o jūs - IV kurse ir su Aleksejaus Slapovskio „Išvažiuoju"...
Suprantame, kad šiek tiek atsiliekame nuo grafiko. Mums Bagdonas nuo pirmo kurso kartodavo: „Neskubėkit", tai ir neskubam. Pas mus tik meilė pagal grafiką, visa kita - spontaniškai..
Pirmas spektaklis tampa prisistatymu, savotiška vizitine kortele. Ką norite juo pasakyti ir kaip vertinate debiutą?
Filosofiškai žiūrint, šį spektaklį vertiname kaip pradžią ir teorijos virsmą praktika. O artimiausiu metu ketiname samdyti dublerius, kad viską galėtume įvertinti iš šono. Bet kokiu atveju lietuvius traukia liūdintys žmonės. O kadangi kaimynų svirnai šiais laikais nebedega, nes nebe tiek daug tų svirnų, tautiečiai eis žiūrėti, kaip mes degame dvasine liepsna. Žodžiu, būsime tautos svirnas, keliantis žiūrovų vujaristinį-sadistinį pasitenkinimą.
Kur slėpėtės iki pasirodymo Menų spaustuvėje?
Slėpėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sluškų rūmuose, 205 auditorijoje. Kol kai kurie kurso draugai po vieną „išlįsdavo" Cezario Graužinio ar Aido Giniočio spektakliuose, visi kartu susitikdavome pamąstyti apie savo liūdnas perspektyvas ir laukėme, kol visi tapsime vienodai liūdni.
Iš 205 auditorijos keliavote tiesiai į Menų spaustuvės Juodąją salę. Kodėl peršokote LMTA Mokomojo teatro sceną?
Menų spaustuvė yra arčiau 205 auditorijos. Galime eiti pėsčiomis, nereikia pirkti bilietėlių troleibusui... Be to, ir scenografiją nešiojome patys - tad atstumas tapo svarbiu faktu, renkantis scenos geografinę padėtį. Menų spaustuvė suteikė ir dalį scenografijos, kurios nebūtume gavę Mokomajame teatre - tai ir stalai, kėdės, daugybę funkcijų galinčios atlikti kaustytos dėžės su ratukais, kurias prie mūsų liūdesio priderino scenografė Simona Biekšaitė.
Kuo jūsų trupė kitokia, kuo išsiskiriate, kuo manote patrauksiantys žiūrovus?
Jauni, gražūs ir talentingi. Ko dar trūksta?
Bet jūs tokie - ne vieni...
Ir ačiū Dievui. Kaip gera turėti draugų.
Kokių sunkumų patyrėte, pristatydami savo spektaklį?
Išsiaiškinome, kad plakatai, bilietų organizavimas, reklama patys nepasidaro. Todėl daugelis trupės narių, rengdamiesi spektakliui, tobulina ne vien aktorinius, bet ir papildomus gebėjimus: yra lavinami daiktų vyniojimo į celofaną gabumai, prožektorių kabinimo ypatumai, mokomasi žaisti „kosminiu aparatu", kuris spektaklio metu transliuoja muziką. Intymiai pažinome „Humanos" asortimentą.
Surinkote pilnas sales žiūrovų - turite daug gerbėjų? Iš kur?
Nesame tikri, bet, matyt, pusė žiūrovų, pamatę mūsų plakatą, pamanė, kad esame įdarbinimo užsienyje agentūra, ir atėjo ieškoti išeities. O kita pusė buvo surinkta grupės „Liūdni slibinai" atrastu metodu: pora dienų prieš spektaklį lakstėme po miestą, apsirengę žaliais žmogeliukais, ir klausėme praeivių, ar jie tiki „išvažiavimo idėja bei galia". Netikinčiųjų tiesiog maldavome ateiti. Atėjo net keletas garbių kritikų. Tarp jų buvo asmenų, kurių dėka sužinojome, kad esame negražūs. Vadinasi, tik jauni ir talentingi. Kai suprasime, kad ir tai nieko verta, - eisime šunims šėko pjauti.
Papasakokite apie sąsajas tarp trijų jūsų trupės narių - Vaido Kublinsko, Dominyko Vaitiekūno ir Aistės Lasytės įkurtų „Liūdnų Slibinų" ir „Trupės liūdi"?
Sąsajos tiesioginės: viskas yra jaunatviškai maksimalistinio plano dalis. Kiek anksčiau liūdesio sėklą sėti buvo paskirti trys dainingiausi mūsų trupės nariai, suformavę grupę „Liūdni slibinai". Kadangi kovai prieš puotą maro metu trijų asmenų yra kiek per maža, buvo įkurta „Trupė liūdi", kuri liūdesį skleis aktorinėmis priemonėmis. Tuo neapsiribosime. Yra tikimybė, kad ateityje atsiras knyga „Lengvas būdas mesti džiaugtis", įsteigsime krepšinio mokyklą liūdniems vaikams, įsikurs partija „Liūdnos pažiūros"... Žodžiu, mes dar tik pradedame.
Papasakokite apie savo realius planus.
O kurie iš mūsų išvardytų planų nuskambėjo nerealiai? Tik laiko klausimas. Prioritetu laikysime „Trupės liūdi" teatrinę veiklą.
Artimiausiu metu ketiname sukurti keletą spektaklių. Detalių neatskleisime, nes ne viskas priklauso nuo mūsų. Net jei mes ir jauni, gražūs bei talentingi. Tai yra - jauni ir talentingi. Ir nors nuotaika mūsų liūdna, tai ir skatina veikti, - būtent tuo ir pagrįsta evoliucija. Juk ne iš džiaugsmo beždžionė išlipo iš medžio.
Jūsų „Trupė..." liūdi, kol publika juokiasi. Kaip paaiškintumėte šį, galbūt tyčinį, paradoksą?
Lietuviai tokie žmonės - kuo vienam liūdniau, tuo kitam linksmiau. Nieko čia nepadarysi.
Kuo „liūdnas", t. y. artimas, jūsų trupei Slapovskis?
Pagalvokime logiškai: ar laimingas ir neliūdintis žmogus parašytų pjesę pavadinimu „Išvažiuoju"? Be to, parašęs pjesę, Slapovskis ir išvažiavo (iš savo gimtojo miesto į Maskvą), o mums patinka ryžtingi žmonės. Slapovskio medžiaga mums leido daryti, ką norime. Kad ir kaip būtų liūdna, taip ir padarėme.
Kaip jūsų trupės „dvasiniai vedliai" vertina praėjusius spektaklius?
Bareikis teigia, kad spektaklis gimė, Cezaris sakė: „Rodykit." O Bagdonas prašė kurso mergaičių apkirpti pagrindinį aktorių. Mūsų dvasiniai vedliai vertinimams laiko negaišta. Jie sprendžia problemas.
Kiek idėją sukurti „Trupę liūdi" inspiravo jūsų kurso vadovai?
Jie ją palaikė - mes norėjome trupės, o kurso vadovai galvojo - gerai, kad norime. Tik dėdė Cezaris, sužinojęs apie mūsų sugalvotą pavadinimą pasakė: „Jei laikraštyje pamatyčiau, kad vienu metu vaidina ir „Trupė liūdi", ir „Trupė Džiaugiasi", eičiau žiūrėti tos, kuri džiaugiasi."
Kada pasijutote „pajėgūs" kurti trupę? Ar laikote tai laikina veikla, ar to link ėjote apgalvotai?
Tiesiog turime liūdesio „įkrovą", susikaupusią per visą mūsų trumpą gyvenimą. Vaikystėje mums sekdavo pasakas, kaip vištytei gaidelis akis išmušė, kaip Joną čigonai skriaudė, paauglystėje - televizija gąsdindavo, kad „be namų negerai"... Liūdesys užkoduotas mūsų pasąmonėje. Grupėje, kurioje visi žmonės liūdni, lengviausia grįsti santykius užuojauta. Mes užjaučiame vieni kitus, o kai jauti, kad tave kas nors užjaučia, gauni moralinę pareigą liūdėti dar labiau. Tada tave dar stipriau užjaučia. Visa tai tampa begaliniu užuojautos-liūdesio procesu, kuris menininkui labai naudingas kūrybine prasme.
Spektaklyje „Išvažiuoju" vaidina ne visi kurso aktoriai - ar tai reiškia, kad jie nėra „Trupės liūdi" nariai?
Kartais nutinka, kad dauguma pjesių šiame pasaulyje parašyta ne penkiolikai žmonių. Tad kol vieni vaidino, buvo ir liūdinčiųjų užkulisiuose. Ateityje užkulisiuose liūdės kiti. Nuo pirmo kurso buvome ugdomi kaip trupė, bet naujų žmonių joje irgi gali atsirasti, svarbiausia, kad jie būtų atstumti ir niekam nereikalingi. Vienas liūdesy - ne karys. Mes kaip Darius ir Girėnas - mirsime kartu.
Ką laikytumėte „Trupės" vadovu? Ar jo neturite? O gal planuojate dirbti su režisieriumi „iš šono"?
Visada įdomu mesti kelią dėl takelio, tik kad tų takelių tamsiais rudens vakarais kol kas nesimato... Mūsų „Trupės" vadovais gali būti kurso vadovai - tik „slenkančiu grafiku". Jei rimčiau, mielai dirbtume ir su režisieriais „iš šono", jei tik jie „iš teatro", tik kol kas reikėtų baigti pradėtus ir planuojamus darbus su režisieriais „iš priekio", t. y. Bagdonu, Bareikiu ir Graužiniu.
Kaip vertinate kolegų - jaunų, gražių ir talentingų aktorių veiklą?
Nueinam į spektaklius, kai turim galimybę, pažiūrim, paplojam. Kartais paspaudžiam ranką, kartais ašarą išspaudžiam. Kaip čia ir vertinsi. Vis tiek visų laukia tas pats likimas - mirtis.
Ar šiandien matote teatrinių erdvių problemą Vilniuje?
Liūdnas reikalas. Erdvę, kurioje galėtų pasirodyti pirmus žingsnius žengiantys ir finansinio užnugario ar skambios pavardės neturintys žmonės, radome tik vieną... O ateityje ir su ja planuojame pakonkuruoti: galbūt įkursime teatrą „Liūdesėlis", kuriame ne tik vaidinsime liūdnai pagarsėjusias pjeses, bet ir mūsų teatro kasininkė, rūbininkė ir bufetininkė dirbs su ašaromis akyse, o vadybininkė visada sirgs depresija. Manote, kad tai utopija? Mes taip nemanome.
Iš kur semiatės liūdesio, kai pajuntate, kad artėja džiaugsmas?
Dar pirmame kurse mums dėstęs Marius Jampolskis išmokė visokių pratimų, kurie džiaugsmo mums neteikė. Dabar galime dar ir unisonu skaityti pjesę „Išvažiuoju". Tada pasižiūrime vieni kitiems į jaunus, gal ir nelabai gražius, bet talentingus veidus, ir net verkti norisi.
Kaip vertinate IV kurso būseną, kai tik humoru galima apsiginti nuo klausimų„O kas toliau"?
Žmogaus keliai nežinomi, iš kur gali žinoti, kas toliau, jei nežinai, kas arčiau. Galima planuoti, galima fantazuoti, o vis tiek - žiemą kaip nesninga, taip nesninga.
Tikėkimės, snigs. Ypač gruodžio 5 d, šeštadienį, maždaug nuo 18 val., kai Menų spaustuvės Juodojoje salėje „Trupė liūdi" dalinsis liūdesiu su žiūrovais spektaklio „Išvažiuoju" metu.
