* Kartais būna, kad apie spektaklį nėra ką parašyti. Būna ir taip, kad pažiūri penkis spektaklius, ir vis tiek nėra ką parašyti. Tada pavadini recenziją trumpais pastebėjimais ir bandai kažką pastebėti.
* Pastebėjau, kad labai ilga ir labai gausi šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programa. Dar pastebėjau, kad iš trisdešimt vieno programos spektaklio spėjau pamatyti tik penkis. Iš to padariau išvadą, kad su savo turimais įspūdžiais negaliu kalbėti apie visą festivalį. Galiu kalbėti tik apie rugpjūčio ketvirtą-penktą dienas, kada po miestą vaikščiojo teatro „Xirriquiteula“ žirafos, lėtai važinėjosi „Kamchàtkos“ autobusas, pilnas paklodėmis uždengtų keleivių, visi selfinosi Ivo Dimchevo koncerte „Selfie Concert“ ir šluostėsi prakaitą įkaitusioje Boriso Gibé metalinėje konstrukcijoje „Silo“ (apie jį jau esu rašiusi, šįkart nutylėsiu).
* Taip pat tą savaitgalį vyko ilgos trukmės performansas „Sfera 2033“. Bet apie šį darbą jokia recenzija nepavyktų - vietoj jos veikiau turėtų būti mokslinis paaiškinimas, kas ten vyko ir kodėl. Norėdama kažką suprasti, po performanso atidarymo valandą prakalbėjau su kūrėjais. Tikrai kai kas ėmė aiškėti, nors vienas iš projekto asistentų prie tualeto durų man tyliai pasakė: „Aš prie projekto prisijungiau prieš dvejus metus, bet dar lig šiol daug ko nesuprantu“.
* Tačiau pradėkime iš tolo. Festivalis „ConTempo“ man visada buvo apie miesto pamatymą iš kitos pusės - lokacijos yra stiprioji šio įvykio dalis. Keliaudamas po miestus su gatvės teatro festivaliais, ilgainiui išmoksti keliauti ir be festivalių - ieškoti istorijų, vaizdų, šviesos kritimo, tyrinėti vietinių žmonių kasdienybę taip įdėmiai, kaip tuose pačiuose kiemuose žvelgei į meno kūrinius.
* Gatvės teatro objektai išplėšia lokacijas iš jas supančio miesto ir paverčia jas atvirukais. Ypatingiausiai suveikia iš pirmo žvilgsnio jokio savitumo neturinčių erdvių įtraukimas: pavyzdžiui, kataloniškosios „Žirafos“ lėtai vaikštinėjo Lapėse, Rokuose, Liučiūnuose, Garliavoje, Kačerginėje, Kulautuvoje. Man jas teko stebėti Neveronyse, kur paprasčiausia gatvė pusvalandžiui buvo atjungta nuo jai įprasto buvimo gatve. Trys beveik realaus ūgio žirafos čia lyg nieko neveikia: tiesiog eina, tiesiog palenkia galvą žemyn, pakibina nosimi vaiką, kiša ausį ir prašo paglostyti, staiga įsibėgėja ir gaudo kokį žmogų. Kartais naudojasi privilegijomis - žvelgia pro aukštą langą vidun ar per tvorą į žiūrovams nematomą kiemą, skabo medžių lapus ar sustabdo eismą. Tai - iš tiesų beveik nulinio veiksmo spektaklis, kur viskas priklauso nuo tos minutės miesto gyvenimo. Tačiau tai, kaip trys svetimkūniai sukeistina kraštovaizdį, iš tiesų daro poveikį. Galiausiai, žiūrėti į žirafas, o tada - į žmones, žvelgiančius į žirafas, kažkodėl yra smagu.
* Veiksmine priklausomybe nuo miesto gyvenimo pasižymėjo ir pirmajame „ConTempo“ viešėjusi katalonų trupė „Kamchàtka“, tąkart rodžiusi spektaklį tuo pačiu pavadinimu. „Kamchàtka“ buvo stebėjimas - savo miesto ir tą miestą stebinčių imigrantų. Tai buvo tarsi įrankis atskirti ir suvokti savo identiteto bruožus, atsitraukus pamatyti savo miesto veidą svetimo akimis. Šįkart trupė grįžo į Kauną su patyrimine kelione „Fugit“, kuri įtraukia žiūrovus į aktyvų veiksmą. Čia jau patys žiūrovai tampa emigrantais, o kūrėjai - jų vedliais. Staiga pagauni save, naiviai ir įkvėptai žaidžiantį nesavanorišką migraciją. O kai žaidi, tai žaidi: tiesiog ištinka jausmas having fun, kuris mane labiausiai ir sutrikdė.
* Kodėl pajutusi having fun pabėgėlių temoje sutrikau? Nes atrodė, kad įsitraukus į žaidimą iš pirštų sprūsta pagrindinė linija: užuot gilinęsis į esmę, giliniesi į savo ūgį, su kuriuo sunku sulįsti į šiluminius mazgus, giliniesi, kad po paklode baigėsi oras, kad degtukais išdeginome visą deguonį, kad pandemijos laikais laužyti bendrą duoną yra nehigieniška. Ir taip toliau. Visko daug mąstai, tik ne tai, apie ką visa tai. Patyrimas išsifragmentuoja, pabyra į bėgiojimus nuo vienų durų iki kitų.
* Atiduoti telefonus ir dokumentus, slėptis rūsiuose, tamsoje deginti degtukus, dalytis kąsniu, dengtis drobėmis autobusuose, pritūpinėti už konteinerių ir visą laiką nuo kažko bėgti - tarsi viskas labai aišku ir labai svarbu, trupės misija nekvestionuotina. Tačiau drauge žaidybinė teatro kalba realybės fone staiga pasirodo bejėgė, silpna, tokia tema pasiūlanti tik tiek. Ar mes nuo to geriau suprantame politinius procesus? Ar tiesiog gerai praleidžiame vakarą? Kas pasidaro su mumis, linksmai ir saugiai pažaidusiais pabėgėlius? Nieko nepasidaro. Taip nieko, kad krykštaudami taškomės spektaklio finale įmirkusių paklodžių pursluose, o galiausiai palaimingai nueiname susirinkti savo telefonų ir dokumentų. Tema buvo ir tebėra išskirtinai reikšminga visus spektaklio gyvavimo metus. Tačiau išėjus kamuoja komandos formavimo vakaro, o ne geopolitinio liūdesio jausmas. Kita vertus, kodėl aš iš teatro noriu geopolitinio liūdesio?
* Didžioji „Fugit“ vertybė - autentiškų, atidžiai atrinktų miesto vaizdų krūvis. Trupė „Kamchàtka“ visada sukuria miesto kaip filmo jausmą. Žiūri ir negali patikėti, kad tai tavo miestas: toks kinematografiškas. Kažkas kažkur vynioja paklodes, kažkas lipa ant stogų, statinėse degina atliekas. Ir visa tai - vakaro saulės nušviestose Nacionalinio Kauno dramos teatro prieigose, centro kiemeliuose, balkonų ir stogų susikirtimuose. Čia buvo net rūsyje baleika, o baleikoje - vanduo, popierinis laivelis, tamsa ir degtukai. Ir visame tame, tarp šiluminio mazgo vamzdynų, - orą skrodžianti didelė, neplanuota, nuostabi kaunietiška musė.
* Dar viena „Fugit“ vertybė - asmeninis santykis su žiūrovais. Kiekvienas žiūrovas čia gauna po žvilgsnį iš arti. Po du, tris. Po paėmimą už rankos. Po apkabinimą, raminimą, burnos uždengimą per daug įsitriukšmavus. Po galvos paglostymą, jei esi vaikas, arba jei labai nori. Gauti kataloniškos šilumos - čia galima ateiti būtent to.
* Pas bulgarą Ivo Dimchevą reikia ateiti, jei nori ekstravagantiškos elegancijos, visokių skonių muzikos ir, žinoma, selfių. Šis kūrėjas ir jo „Selfie Concert“ kviečia į selfių vakarėlį, kuriame jis dainuoja tik tada, kai kas nors šalia jo selfinasi. Tiesa, tik pirmame koncerto trečdalyje. Paskui Ivo pamiršta savo paties taisykles ir dainuoja nuolat. O gal nieko jis nepamiršta, tiesiog žiūrovai įsijaučia į intymaus selfinimosi viešumą ir nebegali atitraukti nuo savęs akių. Bet ir tai netiesa - daugelis žiūrovų išlieka atsiriboję nuo veiksmo ir tik stebi, kaip kažkas gulasi ant žemės dainuoti, o kažkas kitas gulasi šalia fotografuotis.
* Viena vertus, viskas „Selfie Concert“ atrodo labai lengva, paprasta ir vakarėliška: Ivo balsas - neįtikėtinos gelmės ir diapazono, o temperamentas dera su jautrumu, todėl vien jo klausyti ir jį stebėti - tikras festivalis. Tačiau visa selfių istorija galiausiai išvirsta į neįkyrią, bet akivaizdžią ir galingą sociumo kritiką. Dabar net koncertuose atlikėjai kviečia bent vienai dainai pasidėti telefonus ir patirti akimirką pilna jėga, prisiminti, kad čia - tikras gyvenimas. „Selfie Concert“ viskas vyksta atvirkščiai - selfių kultūra suintensyvinama iki maksimumo: kad švęstume selfius, ir kad nuo selfių mums galiausiai užimtų gerkles. Bet neužima. Užtat vakarėlis - gražus, aukštos prabos. Ypač gražumas suintensyvėja nuo Dimchevo falceto ir Žaliakalnio sinagogos, virtusios meno žmonių erdve, atmosferos. Ir vėl lemiamą žodį taria miestas ir vietos būtybės.
* Ilgos trukmės performansas „Sfera 2033“ - dalis ambicingo tarptautinės menininkų bendruomenės projekto, telkiančio dėmesį į šiuolaikinio cirko archyvavimo, tęstinumo ir finansavimo procesus. Sfera - tai erdvė, palaikanti pasaulinės cirko bendruomenės gyvybę. Čia šiuolaikinio cirko darbai patiria tęstinumą: atrinktos idėjos tampa tarsi sėklomis, iš kurių kiti bendruomenės nariai gali išauginti pilnus kūrinius. Projektas šalia kūrybinės krypties žvelgia ir į kriptovaliutos galimybes, kalba apie lėšų paskirstymą tarp labiau patyrusiųjų ir circus babies. Atidarymo dienomis „Sfera 2033“ siūlė dalyvauti meditacinėje vizualizacijoje (persikėlime į sferos erdvę), pokalbiuose, virtualios realybės patirtyse, tolkinų (sėklų) tyrinėjimuose, keksų ragavime, srautinio rašymo, kontaktinio judėjimo praktikose.
* Iš „Sferos 2033“ išsinešiau keistą ir jau ne kartą anksčiau patirtą jausmą, kad šiuolaikinis teatras pradeda drąsiai integruoti įvairias dvasines praktikas. Kadangi daugybę jų esu patyrusi iš kitos pusės, kaskart matau, kaip paviršutiniškai ir neatsakingai teatre naudojami įvairūs savistabos ar meditacijos mechanizmai - tiesiog kaip įdomi forma patirti save, vėlgi virstanti paprasčiausiu žaidimu. Ir tai, mano supratimu, yra teatro pralaimėjimas.
* Kodėl šįkart man nepavyko parašyti recenzijos, kodėl iš jos teliko pastebėjimai? Todėl, kad visas rugpjūčio ketvirtos-penktos „ConTempo“ patyrimas man sukėlė jausmą tarsi: tarsi žirafos, tarsi pabėgėliai, tarsi vakarėlis, tarsi meditacija. Bet iš tiesų - nei žirafos, nei pabėgėliai, nei vakarėlis, nei meditacija: tiktai teatras, kuris simuliuoja tikrovę, užuot ja užsiimdamas. Todėl ir tik tarsi recenzija.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
