Tradicijų šaligatviai. Ieškoti naujo

Vaidas Jauniškis 2014-06-01 Menų faktūra

aA

„Turi eiti į spektaklį su viltimi - nepaisydamas patirties". Šia sparnuota fraze airių kritikas Fintanas O´Toole´as išreiškė ne tiek žiūrovų, kiek kritikų nuostatą ir vieną esminių jų profesijos variklių.  Žiūrovai įvairūs,  jie ateina, pabūna, išeina ir nesureikšmina nė vieno scenos fakto - kitąsyk galbūt ateis po metų, o gal jau bus kitoje šalyje ir apskritai neis į jos teatrus, bet laiškučiuose namiškiams ar  soc.tinklų pagalbai dejuos „pasiilgę lietuviško teatro". Žiūrovai ateina iš esmės (gražiai, kultūringai) praleisti vakaro, ir šiai savo visiškai empirinei stebėtojo nuomonei paneigti norėčiau gero, išsamaus tyrimo apie jų lūkesčius. Kritiko lūkesčiai beveik visada, net nepaisant patirties ir „išankstinio žinojimo", - nepagrįstai romantiški, vis tikintis nustebti, surasti kažką naujo. Tai savęs apgavimas, bet antraip būtų grynas mazochizmas. Tradicija - viltis surasti tai, ko tikėdamasis nesitiki. 

***

Pakabinti ant naujumo ir netradiciškumo (kas ir šiandien, ir vakar jau tapo tradiciška) kablio ryžosi „Kablys". Tiksliau - PIN diena, dar tiksliau - agentūrų „Artscape" ir „Agata" surengtas „Kultūros maratonas", LMTA ir VDA studentų darbų pasirodymai. Ar tai bus tradicinė meno šventė, atsakys tik ateitis, nes kol kas net organizatoriai kiekvienas sakosi esąs svarbiausias, o kas yra „Kablio" dabartiniai šeimininkai (nuo kurių labiausiai ir priklauso tos erdvės perspektyvos ir tikrai puikios šiųmetės iniciatyvos tąsa) - išsiaiškinti sunkiau nei gauti saugumo pažymas.

Ne vien šios šventės, bet ir šių metų „kitoniškumo" kadras, įsirašęs į sąmonę, man buvo didžiulį balkoną su sėdmaišiais ir pagalvėmis nusėdę-nugulę jauni žmonės, besiklausantys Antonino Dvořáko 9-osios, kurią riedlenčių parke atliko LMTA simfoninis orkestras su Martynu Staškumi ant rampos. Reta proga dirigentui žiūrėti į akis ir matyti atgijusią visą erdvę bei nuo kanoniškai rimtų klausytojų povyzų išsivadavusią simfoniją. Net vaikus ir viską jiems leidžiančias „Kultūrines Mamytes" (čia tokia specifinė nauja socialinė grupė) susilaikiau pro balkoną neišsvaidęs. Nes čia karaliavo visuotinė Tolerancija, nors ir ji gali turėti ribas.

Kas trijų dienų savaitgalio menų „tūse", tame maratone buvo rodoma ir kaip tai atrodė, jau išanalizavo teatrologės Aušra Kaminskaitė ir Rima Jūraitė. Vis dėlto darbus, rengtus įprastai scenai, perkelti į kitokią erdvę pasirodė ne taip lengva. Ar net apmaudu, kai diplomantė Eglė Kižaitė savo spektakliui pagal Bocaccio „Dekameroną" persivežė mobiliają commedia dell´arte sceną, bet kad už jos buvo gatava „renesansinė" dekoracija - kolonų galerija - nepastebėjo ir tą sceną panaudojo užkulisiniams persirengimams (užuot - pagal „Dekameroną" - persirengimus išeksponavus). Ar to jau nepastebi žvilgsnis, keletą metų orientuotas tik į scenos kubą? Kiti teatralai elgėsi taip pat, tik Loretos Vaskovos „Deguonis" buvo vien kelių neono lempų dėka paverstas visai padoriu undergroundiniu klubu. O Kamilės Gudmonaitės „Sapne" - tik susilaikykime nuo pergyrų, nes žiūri ir net bijai, kad tokios režisūros gali vėliau nebūti - erdvę keitė šviesotamsos žaidimai ir gongo garsai. Režisūra su „varnišku" jaunuolių choru  (pagal kurso vadovą Gintarą Varną), koršunoviškai oberiutiška, bet - jau savita.

Be abejo, VDA studentams erdvė yra jų „paletė", ir čia jie reiškėsi itin atvirais „Paslapčių kambariais", kurie grįsti ir sociologiniais tyrimais (autorė Lina Fisheye); ateini ir užrašai savo paslaptį, kuo atviresnę, tuo žiauresnę. Ant aptrupėjusių sienų su buvusiais grafičiais eksponuojamos nuotraukos su Vilniaus grafičiais, kurie, realybėje nutrinti, čia tarsi išgyvena renesansą. Julija Linkutė juos prikėlė, ir pamenu, kad graužiausi, pats kadaise nespėjęs nufotografuoti vieno, puikiai liudijančio socialinę-dvasinę Vilniaus praeitį.

„Kablio" erdvė provokuoja veikti pagal ją, bando užkrėsti, o vis dėlto dauguma studentų, ypač LMTA, joje elgėsi kaip per pirmąją Komuniją - paslaugiai ir linkčiodami. Net revoliucingasis Agnius Jankevičius, pasirinkęs veiksmui fasado laiptus, iš savo akcijos tepadarė reklaminį viso renginio šou, nes amžinoji „Če Gevaros" kova su ES ir pepsikolomis taip ir liko vaikiška revoliucija, kuri prasideda ir baigiasi teroristo atvaizdu ant marškinėlių už 15 Lt. Tiesa, kartais kas nors pavadindavo savo etiudą ar „literatūrinį-muzikinį montažą" performansu, bet veikiau dėl to, kad pats nesuprato, ką padarė. Gimsta nauja mada imti viską, kas vos vos išeina už klasicistinės tradicijos rėmų, krikštyti hepeningais, performansais ir postdramomis, tarsi taip būtų pakelta kokybės kartelė (net Gyčio Padegimo pastatyta Sigurðuro Pálssono pjesė „Nuošaly" buvo pavadinta postdrama, kas savaime yra oksimoronas). Kur kas daugiau erdvės ir dalyvių santykių, draivo buvo slemo poezijos skaitymuose, ir tada jau gali ramiai palikti „Kablį", tikėdamasis, kad kitąmet į jį sugrįši.

PIN dienoms skirtas „Kultūros maratonas" vis dėlto iškėlė bendresnio peizažo klausimą - o koks bus jų santykis su festivaliu „Tylos!", jei abu vyks kitąmet? Pastarajame šįmet vėl buvo nemažai tų debiutų, kurie debiutavo „Kablyje". Kuo būtų grįsta „Tylos!" programa, nes tiesiog debiutai - tam yra diplominių darbų peržiūros, kurių dalis vėlgi tuoj vyks Menų spaustuvėje (ir spektakliai vien Vilniuje bus parodyti bent trečiąkart)? Ir kuo grindžiama svečių atranka? Mokyklomis? Debiutais? Tiesiog pažintimis?

Erdvės ir aplinkos diktatas reiškėsi ir „Tyloje!", ir jei nuolankūs sekimai mokytojais derėjo prie Vilniaus Mažojo diegiamos hierarchijos, tai Klaipėdos „Apeirono" teatras išsiskyrė nepaklusnumu ne tik mokytojams (jei tokių, kuriais norėta sekti, būta apskritai), bet ir visai Lietuvos teatro tradicijai: jų „Uroboras" buvo ideologinis, intelektualus, provokuojantis, ir scena jam buvo pernelyg glotni. Tai buvo proto teatras, kuriame didžiausias krūvis skirtas minčiai ir ją suvokiančioms smegenims, o tuomet nebūtina stengtis viską tiksliai išvaidinti. Juoba buvimas scenoje yra dvilypis: kontaktuojama su žiūrovais ir drauge jiems pasakojama, t.y. rodoma, kas ir kaip vyksta. Pavaidinama ir vėl grįžtama į komentarų sferą. Ir čia jau prisimena nebe lietuviškos tradicijos, o Rene Pollescho spektakliai Berlyno „Prateryje" ir būtent toks aktorių buvimas juose. Todėl tai labiau ne įprastas spektaklis, o nenutrūkstanti diskusija - ir tiesioginė, ir per rodomą veiksmą. Ji baigiasi būtent tada, kai imama pernelyg uoliai vaidinti. O tai nėra pati stipriausia aktorių pusė, ir ji čia mažiausiai reikalinga.

***

Senas naujas Trieras. To „naujas" tikrai nesitikėjau prirašyti eidamas į „Nimfomanę", išgarsintą visomis reklamomis, akcijomis ir draudimais. Nes eini apkrėstas skandalo lūkesčiais, o pamatai itin išmoningai į kino juostą perkeltą XVIII a. bildungsromaną, kuriame nuostabią visų aktorių vaidybą permuša intarpai - iliustracijos iš „linėjiškų" augalų, žuvų, paukščių enciklopedijų. Žmogus tyrinėjamas kaip egzempliorius bendroje gyvybės evoliucijoje, ir šios „šeimos" narių tarpusavio santykiams pasitelkiama žvejybos „fizika" (o juk socialiniai žaidimai ir yra savotiška žvejyba). Vienas gražiausių kadrų, grįstų Isaako Waltono 1653 m. knyga „Tobulas žvejys", - už prikabintą masalą sunkesnis valas inertiškai skraidina jį į reikiamą vietą, neišgąsdindamas žuvies kablio pūkštelėjimu į vandenį. Tai pirmos filmo dalies idėjų ir minčių atlasas. Antra nuvilia kaip tik tuo, kad atsisakoma auklėjimo romano stilizacijos (nes herojė jau užaugo), o naujos Trieras nepasiūlo ir grįžta prie savo nustekentos temos apie moterį-gamtą-raganą-šventąją: tiesmuka, neįtikima, nežaidybiška. O kai Trieras, neigdamas konservatyvius  pastorius, pats virsta tokiu, pirmiausiai paneigia pats save.

Vis dėlto, galvoji pažiūrėjęs, kas turi dėtis filmų indeksavimo komisijos prie Lietuvos kino centro narių galvose, kad jie net bandytų drausti tokį filmą? Ar, priešinęsi Triero sugestijai, jie nebuvo matę savęs veidrodyje (čia ne metafora, klausiu visiškai tiesiogiai)? O kaip tada su visais Marijos Magdalenos paveikslais? Nes jei plytą matai, o galvoji vistiek apie TAI, tai kas atsitinka, kai matai nebe plytą?.. Regis, skandalo masalas buvo gerokai sunkesnis už valą, kuriuo derėtų traukti meno kūrinį.

Kita to pusė: jei reikėtų išcenzūruoti, kurių vietų komisija imtųsi? Kadrų su nuogu kūnu ar kruvino veidų daužymo ir užpakalių plakimo? Tikriausiai dar nuo Mikelandželo cenzūros laikų įsigalėjusi paradoksali tradicija tęsia savo davatkišką kelią ir moderniame pasaulyje: kine daužyti žmogų ilgai ir su pasimėgavimu - leidžiama, bet iškart sutrinkama, kai rodomas kūnas. Jei, suprantama, jis - ne Nukryžiuotojo, nes kraujai ir kančia - normalu.

„Naujojo Baltijos šokio" festivalis vieną dieną skyrė užsienyje gyvenančių lietuvių darbams, ir beveik visuose jų spektakliuose buvo nuogo kūno. Provokatyviai konceptualaus (Andriaus Muloko), estetizuoto (Ugnės Dievaitytės), neskoningai provokuojančio (Vilmos Pitrinaitės). Muloko ir Pitrinaitės spektakliai atrodė kaip bandymai pateikti „kitokį" požiūrį, bet iš esmės buvo arba labai blogas teatras, arba secondhandinis performansas su 40 metų senumo drabužiais (tiksliau, be jų). Įspūdis, tarsi lietuviai išsiveržė kurti ten, nes čia to nebuvo galima. Nedraudžiama, bet ir - nedrąsu. Ir jie, ko gero, teisūs: jei kadaise viena moteriškė perestroikos pradžioje per sovietinę televiziją konceptualiai pareiškė, kad „Sekso pas mus nėra!", tai šiandien dar vis galime, žvelgdami į sceną, teigti, kad pas mus dar nėra kūno. Žodį „įsikūnyti" derėtų keisti į „įsidvasinti".

***

Po „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimo kino kritikas Linas Vildžiūnas paskelbė tarptautinio atgarsio sulaukusį tekstą apie tai, kad komisija pasielgė neapdairiai, paskirdama Yanai Ross prizą už geriausią režisūrą spektaklyje „Mūsų klasė". Kino kritikas kaip niekas kitas turėtų žinoti, kokios kompromisais grįstos matematikos ir santykių algebros imamasi skirstant bet kokius prizus. Kanai - bene geriausias pavyzdys, tai paskiriantys šakelę konjunktūriškai skandalingam Michaelui Moore´ui („Farenheitas 9/11"), tai konjunktūriškai taisyklingam Romanui Polanskiui („Pianistas")... Apmaudu, kad užsipulta komisija, o ne sukelta galbūt galėjusi tapti vaisinga ar bent gilesnė diskusija apie patį spektaklį, kurią kritikas ir galėjo pradėti iškart po premjeros kitą dieną vesdamas susitikimą su spektaklio autoriais (jame Irena Veisaitė tiesiai pasakė, kad turi savą požiūrį, ir vertėjo tik jį pagilinti).

Ir vis dėlto šis Lino Vildžiūno laiškas buvo vienintelė ryškesnė aistros žiežirba tradiciškai tykiame sezone. Pagaliau buvo išsakytas požiūris, sava mintis, ne vien interpretuojanti tekstą, bet ir išreiškianti asmens, piliečio poziciją. Ir tada, tegul ir pavėluotai, bet su ne mažesniu pavydu gręžiuosi į kaimyninę Lenkiją.

Ten pagrindinis sezono skandalas kilo ne tada, kai Jano Klatos spektaklį Krokuvos Senajame teatre „Į Damaską" nutraukė žiūrovai, išvydę farsiškai stilizuotą kopuliaciją. Nors ir jų „žygis" nusipelno pagarbos kaip drąsa pateikti savo nuomonę, juo labiau, buvo šaukiama, „už mūsų pinigus!" ir „tame šlovingame teatre!" Pagrečiui skleidėsi dar keletas „kultūrų karo" epizodų: performerės Julitos Wójcik instaliacija meilei, tolerancijai ir seksualinėms mažumoms „Vaivorykštė", 2012 m. birželį pastatyta Varšuvos Išganytojo aikštėje, buvo visai nepakančiai sudeginta bent penkiskart. Paskutinį kartą  - 2013 m. lapkritį ir išvežta į angarą, o šių metų gegužės 1 d. vėl atstatyta.

Tokiame fone kroatų režisierius Oliveris Frljičius Krokuvos Senajame statė spektaklį pagal XIX a. romantiko Zygmunto Krasińskio pjesę „Nedieviška komedija" (Nie-Boska komedia), drauge remdamasis ir chrestomatiniu Konrado Swinarskio režisuotu 1965 m. spektakliu pagal šį kūrinį. Pati pjesė šiandien pripažįstama antisemitine, o Swinarskio spektaklį galima traktuoti įvairiai, nes Ezopo kalba leidžia  į peisuotus veikėjus žvelgti ir ironiškai, ir su tikra neapykanta (bet traktuota buvo - galbūt - hiperbolizuojant antisemitizmą ir taip jį neigiant; „antraip Swinarskis nebūtų vėliau statęs Tel Avive", sakė spektaklio veikėjai). Pagaliau - Frljičiaus spektaklyje viskas buvo pagal: nebuvo nei Krasińskio pjesės teksto, nei Swinarskio spektaklio tikslių citatų. Bet buvo parafrazių, buvo asmeninių pozicijų reiškimo, buvo sulaukta ir septynių aktorių protesto laiško, kad jie nevaidins antisemitiniame spektaklyje. Ir pagaliau Janas Klata, teatro meno vadovas (savo skandalingąjį „Į Damaską", beje, taip pat dedikavęs Konradui Swinarskiui), likus savaitei iki generalinės repeticijos, spektaklio kūrimą sustabdė. Teatro kritikai iki šiandien vienas su kitu ginčijasi ir rašo recenzijas apie neįvykusį spektaklį, kurdami unikalius futurologinės hipotezių kritikos pavyzdžius.

Mes galėjome pažinti Oliverio Frljičiaus mąstymą ir braižą per Liublijanos jaunimo teatro gastroles Menų spaustuvėje su spektakliu „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!". Tad kvietusieji jį į Krokuvą turėjo būti akli, kad tikėtųsi ramaus ir analizuojančio antisemitizmo šaknis teksto. Naiviai manyti, kad Frljičius perskaitys Marios Janion knygą „Herojus, sąmokslas, mirtis. Paskaitos apie žydus", be kurios, sakoma, jau neįmanoma šiandien nagrinėti lenkų antisemitizmo istorijos,- būtent ji Krasińskį laiko padėjusiu pamatus lenkų antisemitizmui. Bet Frljičius pakankamai susipažino su lenkų kultūra, su aktoriais skaitė Hannah Arendt apie kolektyvinę atsakomybę ir tyrinėjo šią realią dieną. Užrašai iš repeticijų teikia malonumo paspėlioti, koks galėjo būti spektaklis, ir akivaizdu, kad turėjo būti kalbama apie scenoje esantį aktorių, apie jo kaip visuomenės atstovo santykį su antisemitizmu:

„18 aktorių trupė buvo padalinta į dvi grupes - jaunų ir tų, kurie teatre jau dirba 30-40 metų. Vienoje scenų jaunas aktorius sako: „Zygmuntas Krasińskis parašė „Nedievišką komediją", kuri yra bjaurus paskvilis apie žydus, tai antisemitinis veikalas". Kitas taip pat prisistato savo vardu ir sako: „Kadangi „Nedieviška komedija" yra antisemitinis tekstas, nenoriu būti lenku, noriu būti žydu". Tik viena aktorė išspaudžia: „Esu lenkė, tai režisierius man liepė sakyti, kad esu žydaitė, bet to nedarysiu". Po to grupė aktorių išsirengia ir ant krūtinės užsirašo „Holokauskas = prekė". Pasiima muilo („padaryto" iš žydų) ir nusiplauna užrašą. Skamba lenkų himnas. „Dąbrowskio mazurka" dainuojama rusiškai ir lenkiškai, goždama greta skambantį „Deutschland, Deutschland über alles". (...)" Toliau, pasakoja užrašai, Jaunoji (iš Krasińskio pjesės) per vestuves išprievartaujama, pagimdo kūdikį, bet iš vystyklų išbyra Dovydo žvaigždės formos sausainiai. Juos suryja pavirtę keturkojais jaunuoliai, vėliau jie padeda galvas Jaunajai (primenančiai Mariją) ant kelių, lyg išpažindami savo nuodėmes. Marija ant jų kūno deda korteles su užrašais „Miłoszas", „Szymborska", „Wojtyła". Vėliau ima kalbėti senieji aktoriai, prisipažindami, kad vaidino tame Swinarskio spektaklyje, - iš tiesų tai mistifikacija, bet režisieriui svarbu kalbėti apie tradiciją ir istoriją. Jaunieji sukyla: kaip galėjote vaidinti tokiame antisemitiniame spektaklyje?.. Įsiterpia daug kultūrinių realijų - nuo minimų vardų iki filmų apie Holokaustą („Po pjūties" - „Pokłosie") ir t.t. Spektaklio tekstas buvo kuriamas iškart, gimė scenoje - pačių aktorių protestus prieš režisierių  Frljičius liepdavo užrašyti kaip tiksiančius spektakliui.

Lenkijoje pastarąjį dešimtmetį buvo daug pavyzdžių, kai bandoma kalbėti apie sunkią praeitį ir suvesti su ja sąskaitas. Bet tas „daug" ima kelti klausimą, ar išties tinkamai kalbama apie tas problemas, ar kūrinys tiesiog duoda išrišimą, o toliau jau elgiamės kaip tinkami? Tas pats Pawelo Pasikowskio filmas taip pat gali būti „apkaltintas" pernelyg aiškiu sekimu holivudine naracija. Kaip tik apie tai, regis, ir bandė kalbėti Frljičius, nesuteikdamas preteksto atgailai po išpažinties, aiškiai nesmerkdamas vienų ar kitų (tiksliau - vienų), o kaip tik išryškindamas mažiausiai dvi stovyklas. Neparodęs kelio, to romantiškojo „kaip turi būti", ir gavo daugiausiai pylos, jos tebegauna ir iš kritikų. Tačiau jis yra konfliktiška asmenybė pirmiausia tuo, kad jam kur kas svarbiau sukrėsti, supurtyti ir pasėti abejonių nei susikalbėti su tais, su kuriais ir šiaip galima bendrai patylėti.

Grįžtant prie klausimo „ar „teisingai" kalbame?", kaip tik Yanos Ross spektaklis neplanuotai ir iškėlė šią temą, kurios nereikėtų - tradiciškai - užčiaupti, įmantria retorika tokias abejones ir savą poziciją nutrenkiant į pašalį, kaip pasikėsinimą į meninę laisvę (nors į ją būtent niekas ir nesikėsina). Ir tai jau pusė bėdos, nes kol kas - tradiciškai - mes iš esmės neturime kuo atsakyti į klausimą „Ar apskritai apie tai kalbame?"

 

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.