Tarptautinis teatro festivalis „Naujosios dramos akcija 08“ pasiekė pusiaują. Šiais metais festivalio organizatoriai TKIEC (Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras) su Audroniu Liuga priešakyje Lietuvos teatro publikai pristatė programą „Dekalogas: dabar“. Festivalio programos pavadinimas tarsi provokavo paklausti savęs: „Ką man dabar reiškia, jei dar ką nors reiškia, prieš dvi dešimtis metų nufilmuota Krzysztofo Kieślowskio filmų dešimties Dievo įsakymų tema serija. O patys Dievo įsakymai? Ką jie man reiškia dabar?“
Gal būtent dieviškoji akis net ir Menų spaustuvės fojė privertė bent trumpam prisidengti apnuogintas sienas. Festivalio metu čia veikė paroda, skirta K. Kieślowskiui, jo gyvenimui, „Dekalogui“ ir kitiems darbams kine.
Kas yra Dievas šiandieniniam žmogui? Galbūt tai tobulybė, kažkas nepasiekiamo, tačiau baisiai jaudinančio? Gal utopija? Dievo, tobulybės paieškos ir tapo tema, sujungusia visus tris pirmoje festivalio pusėje parodytus spektaklius.
Simboliška, kad šių metų NDA programą pradėjo teatras, pavadintas UTOPIA. Devyni jauni žmonės, LMTA III kurso studentai – aktoriai, vadovaujami Gintaro Varno ir Viktorijos Kuodytės, pristatė spektaklio eskizą „Dekalogo pradžiamokslis“. Akivaizdu, kad „varniukams“ artimas socialinio teatro modelis. Jie aktyviai reaguoja į aktualias problemas, žmogiškų vertybių sistemos poslinkį. Jų rodomų etiudų epicentre – puikiai pažįstami socialiniai tipažai. Tai žmonės, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Paradoksalu, tačiau būtent dėl to, kad juos matome taip dažnai, jie mums svetimi, nepažįstami. Jaunų aktorių kuriami personažai – alkoholikė motina, chuliganiškai besielgiantys jaunuoliai, savimyla anoreksikė manekenė, iškrypėlis dėdė. Greta jų – savomis utopijomis gyvenantys vaikai, tvieskiantys nekaltybe ir tyrumu. Vienam jų utopinio pasaulio ženklas – sugrįžęs iš tolimo užsienio tėvelis, kitam – už bate saugomus pinigus įsigytas mažas šuniukas. Kiekvienas jaunųjų etiudas tarsi kova tarp gėrio ir blogio, kurioje laimi tik tie, kurie nuoširdžiai ir naiviai kuria savo mažytį, intymų žemišką rojų.
Paskutinysis NDA pirmos dalies spektaklis – olandų režisieriaus Johano Simonso režisuotos pirmosios penkios „Dekalogo“ dalys – regis, natūrali jaunųjų „Dekalogo pradžiamokslio“ ir antrąją festivalio dieną parodytos „Platformos“ tąsa. Dera pagirti NDA organizatorius už tiksliai ir prasmingai sutvarkytą festivalio programą. Kiekvienas spektaklis, atrodo, savaime atsiranda iš ankstesniojo. Jaunieji teatro UTOPIA aktoriai konstatavo mūsų civilizacijos moralės krizę, Simonso ir NTGent teatro „Platformoje“ visa vakarietiškų vertybių sistema tikrąja to žodžio prasme sprogo ir virto milžiniška nuolaužų, į žiūrovų salę lakstančių šrapnelių ir šiukšlių krūva. O Gento miesto teatro „Dešimt Dievo įsakymų – I dalis“ gimsta ten, kur baigėsi „Platforma“. Žmogui netekus gyvenimo pamato, pamynus visas dvasines vertybes, nugrimzdus į dugną, trauktis nelieka kur. Tenka atsigręžti į visos krikščioniškos kultūros pagrindą – pamatines Dekalogo tiesas.
J. Simonso NTGent teatre pastatytas „Dekalogas“ – tarsi K. Kieślowskio filmų miniatiūra. Iš Varšuvos miegamųjų rajonų daugiabučio ir jo prieigų veiksmas čia keliasi į sceną, kurioje tarp gausybės įvairiausių baldų tarsi mitiniame labirinte blaškosi sutrikę personažai. Kaip prieš dieną matytoje „Platformoje“, baldų (tapusių mūsų gyvenimą valdančio komforto siekio bei vergiško prisirišimo prie daiktų simboliu) džiunglėmis klaidžiojantys veikėjai sunkiai randa vienas kitą. Tačiau „Dekaloge“, skirtingai nei „Platformoje“, egzistuoja viltis pakilti, rasti alternatyvų – atgailos kelią.
Panašumų tarp šių dviejų spektaklių esama ir daugiau. Galbūt net galima šnekėti apie tam tikrą J. Simonso teatro specifinį braižą. Režisūrinį kelią pradėjęs, jo žodžiais, daržinėse ir šiltnamiuose (ne, tai ne mūsiškis klojimo teatras), režisierius itin daug dėmesio skiria spektaklio atmosferai ir darbui su aktoriais bei dramaturgine medžiaga. Svarbus Simonso metodo bruožas – formos kuklumas ir santūrumas, mėgavimasis tyla, pauze, tamsa. Tai pasireiškia visais sceninių ženklų lygmenimis: garsiniu apipavidalinimu, ne efektinga, tačiau efektyvia scenografija, minimalistiniu apšvietimu, tapusiu tiesiog dekoracijų dalimi, aktorių vaidybos maniera ir kt.
Pirmieji penki Dievo įsakymai paprasčiausia kreida užrašyti ant juodos Menų spaustuvės didžiosios salės sienos. Scenoje pilna sudūlėjusių, senų, tarsi iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ištrauktų baldų, tampančių ir ledu apsitraukusiu ežeru, vonios kambariu, automobiliu, ir kalėjimu ar mirties bausmės liudininkais.
Muzika spektaklyje suskamba vos kartą ar du. Tačiau jos ir nepasigendi. J. Simonso teatro ypatybė – jo muzikalumas, kuriamas ne tiek garsais, kiek jų nebuvimu, subtiliomis pauzėmis.
Tačiau svarbiausias J. Simonso teatro elementas – jo mokiniai, nuostabūs jaunos trupės „Wunderbaum“ aktoriai. Režisieriaus ranka jaučiama vos retsykiais, atrodo, tarsi jis prie spektaklio kūrimo būtų beveik neprisidėjęs. Tačiau J. Simonsas rūpinasi ne tiek formalia spektaklio puse, kiek jo turiniu, idėja ir darbu su aktoriais. Ir aktoriniai darbai „Dekaloge“ pavyko nuostabiai. Atrodo, kad režisierius su aktoriais apmąstė menkiausią detalę, kiekvieną gestą, mimiką, žodį, pauzę. Kiekvienas aktorių žingsnis rodė, jog jie žino, ką daro ir kodėl.
K. Kieślowskio filmų scenarijų esmė nekeičiama. Scenoje, kaip ir lenkų režisieriaus darbuose, nematome tiesioginės tam tikro Dekalogo punkto ekspozicijos. Jei ne ant juodos sienos kreida užrašyti žodžiai, vargu ar būtų galima atsekti, apie kurį įsakymą kalbama. Tačiau to turbūt nereikia nei spektaklio kūrėjams, nei žiūrovams.
Gilų įspūdį paliko pirmojo ir penktojo įstatymų interpretacijos. Dar ir dabar, prabėgus kelioms savaitėms, akyse tebešmėkščioja pirmos dalies („Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“) scena, kurioje tėvas netenka sūnaus. Jis tiesiog pasisuka, lėtu žingsniu eina į scenos gilumą, tada sekundėlę stabteli prie savo sesers. Įvyksta stebuklingas dalykas: niekas nelieja ašarų, nesirauna plaukų nuo galvos, nepratariamas nė žodis. Užtenka vieno vienintelio, trumpučio prisilietimo, kad žiūrovas būtų pasiųstas į savotišką emocinį nokdauną. Genialu tai, kas paprasta. Penktame paveiksle („Nežudyk“) J. Simonsas lenkų režisieriaus filmo scenarijų pasuka kitu kampu. Čia istorija pasakojama nusikaltėlio, žiauriai nužudžiusio taksistą, motinos lūpomis. Iš pirmo žvilgsnio rami ir net kiek apatiška scena trykšta tokiais vidinių išgyvenimų fontanais, kad salėje turbūt neliko nė vieno abejingo.
J. Simonso interpretacijoje ne toks svarbus tapo ir pats spektaklio tekstas, kurio, iš pirmo žvilgsnio, abiejuose matytuose spektakliuose buvo baisingai daug. Net ir nežinantieji K. Kieślowskio filmų scenarijų neretai galėjo leisti pailsėti akims ir „nešokinėti“ nuo švieslentėje titruojamo teksto ir scenos. Nenumaldomas troškimas įdėmiai stebėti kiekvieną aktorių žvilgsnį, kiekvieną veido išraišką neapleido viso spektaklio metu.
J. Simonso vadovaujamo NTGent teatro spektakliai parodė, kad net ir šiame „atpigintų“ vertybių pasaulyje Dievo paieškos vis dar aktualios. Nesvarbu, kaip kas supranta Dievą. Ir jei J. Simonsui – kūrėjui Dievas yra tobula teatrinė kalba, galima neabejojant pasakyti, kad režisierius labai arti Jo.
