Šiais metais į tarptautinį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ kvietė Dirbtinio Intelekto (DI) sukurti vaizdiniai, kuriuos buvo galima matyti festivalio leidiniuose ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė virš Stanislovo Kuzmos „Šaltinio“ įrengtoje televizijos ekranų kompozicijoje.
Tačiau pats šokis kol kas tebekuriamas iš tikrų jausmų, nors jie irgi pastaraisiais metais vis dažniau užleidžia vietą intelektualiniams eksperimentams ir dažnai mokslo instrumentus naudojantiems tyrimams.
Paprašytas parašyti tekstą apie festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, DI mažai suklydo: „Festivalyje vyksta įvairūs pasirodymai, įskaitant šiuolaikinį šokį, klasikinį baletą, liaudies šokius ir eksperimentinius kūrinius. Kiekvienas spektaklis yra kruopščiai kuruojamas, siekiant parodyti unikalius šokėjų ir choreografų stilius ir technikas“ (iš anglų kalbos taip pat vertė DI).
Tvirtinimas apie liaudies šokių pristatymą iškart pasirodė ne visai tikslus, tačiau labiau pagalvojus antrasis festivalio kūrinys - Ainos Alegre „Fandango“, parodytas Nacionalinės dailės galerijos fojė - rėmėsi choreografo Yannicko Hugrono pasakojimu apie savo kaip buvusio baskų liaudies šokių šokėjo patirtį, o režisūrinėje ir choreografinėje pasirodymo struktūroje buvo naudojami baskų liaudies šokio judesiai.
Kiti DI festivaliui parinkti apibūdinimai buvo visiškai pateisinti Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE programoje ROOMMATES, kuria nutarta pradėti visą porą savaičių trunkantį renginį; du spektakliai vyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje.
Pristatytas kaip retrospektyvinė istorinė programa, skirta apibūdinti Marselio baleto tapatybę, šis įvairių choreografų skirtingu metu sukurtų kompozicijų rinkinys dabartyje aktualizuoja praeitį ir leidžia patikrinti, kiek gyvybingos ir įtaigios lieka choreografinės idėjos išsisklaidžius premjerinių spektaklių energetikai ir pasikeitus atlikėjams.
Daugumos parodytų kūrinių atsiradimo laikas nebuvo nurodytas, tad nėra paprasta - tikriausiai ir nebūtina - juos įrašyti į istorinį šiuolaikinės choreografijos kontekstą. Cecilios Bengolea ir François Chaignaud „Grime Ballet (danser parce qu´on ne peur pas parler aux animaux)“ atliko keturi šokėjai, apsivilkę aptemptais ryškiaspalviais kostiumais, vyrai - avėdami puantus, kurie (galbūt toks ir buvo sumanymas) kai kuriems jų judesiams suteikė groteskiškų atspalvių.
Trijų menininkų įkurtos grupės (LA)HORDE kūrinys „Weather is sweet“ sceną pripildė solo ir duetinių formų, perteikiamų elastingais šokėjų kūnais, tačiau vien choreografijos ir atlikėjų energetikos nepakako, kad būtų ištransliuoti (o ne iliustruoti) jiems rūpimi klausimai.
Pati ilgiausia visoje programoje - grupės „Peeping Tom“ ir choreografo Francko Chartier sukurta kompozicija „Oiwa“. Norint iki galo suprasti šio darbo prasmes, reikėtų perskaityti jo aprašymą programoje, tačiau net ir be aprašymo nesunku pajusti jame pasitelktų estetinių ir filosofinių idėjų trauką. Dūmai scenoje visada (bent jau dažnai) pasiteisina, paslepia veiksmo siūles ir nesklandumus, sukuria efemeriškumo iliuziją. „Oiwoje“ dūmai veikia drauge su šokėjais, ir nors skleidžiami žmogaus valdomų techninių įtaisų, visada išlieka jiems iki galo nepavaldūs ir savarankiški, kildami, sukdamiesi kamuoliais, slysdami grindų paviršiumi ir galiausiai išsisklaidydami. Pasitelkiant dūmus sukurta atmosfera, atkurianti belaikę mitinę erdvę, kurioje pinasi kūnai, kurių judėjimo trajektorijas ir tarpusavio santykius lemia senoviniai instinktai ir jausmai. Judesių sulėtinimas - taip pat dažniausiai pagrįstas sprendimas, pristabdantis choreografinės minties tėkmę, leidžiantis ją geriau įsidėmėti, įsižiūrėti į skulptūriškus kūnus, kurių plastiniams dialogams prireikia didelės meistrystės. Dar vienas dažnai sėkmę garantuojantis sprendimas - klasikinės vokalinės muzikos skambesys (Raphaëlle Latini garso dizaine iškart išsiskiria aranžuoti „La Sonnambula“ fragmentai).
Kartu su Robertu Wilsonu Lietuvoje „Pasiją pagal Joną“ kūrusios ir šiame spektaklyje kelis kartus dalyvavusios choreografės Lucindos Childs „Concerto“ sukurtas prieš trisdešimt metų pagal Henryko Góreckio muziką; buvo įdomu susipažinti su šios postmoderniosios choreografijos klasikės, kuriai netrukus sukaks aštuoniasdešimt treji, brandžiosios kūrybos pavyzdžiu.
Vieneriais metais už „Concerto“ vyresnis duetas „Les Indomptés“, kurį 1992 metais pagal Wimo Mertenso muziką sukūrė choreografai Claudeʼas Brumachonas ir Benjaminas Lamarcheʼas. „Žiaurus, bet aistringas duetas tyrinėja mumyse slypintį judėjimo būdą, kad iš naujo atrastume savo pirminį gyvuliškumą“ - aiškinama festivalio programoje, priduriant ir apie „aukojamame kūne vykstantį trūkį ir jame glūdintį troškimą bei vulkaniškas judesio vibracijas“. Tikriausiai taip ir yra, tačiau labiau įsiminė abstrakti choreografinė energija, gebanti ir po kelių dešimtmečių įkvėpti artistus „išgyvenimų“ šokiui, prieš kurį nublanksta visi mėginimai verbalizuoti, paaiškinti menines idėjas - čia jos ne paaiškinamos, o išjaučiamos: pirmiausiai atlikėjų, o visiškai netrukus - ir žiūrovų.
Programos pabaigoje parodyta (LA)HORDE spektaklio „Room With A View“ ištrauka judesiais perteikė jaunosios kartos savijautą, kurioje vyrauja agresija ir neviltis, tačiau rėksmingomis kombinacijomis ir pertekline dinamika aprašyme deklaruojamo maišto vaizdiniai pasirodė per daug iliustratyvūs ir orientuoti į vyresnio mokyklinio amžiaus auditoriją.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
