Prasidėjęs gegužės viduryje, beveik visą birželį uostamiestyje tęsėsi Klaipėdos dramos teatro rengiamas 6-asis tarptautinis teatro festivalis „TheAtrium“. Po pastaruosius dvejus metus smarkiai jį ribojusios pandemijos šiemet festivalis vyko visu pajėgumu. Festivalinėje Lietuvos teatro vitrinoje buvo parodyta 13 lietuviškų spektaklių, tarptautinėje programoje - dar keturi, sukurti užsienyje. Pastarieji bene labiausiai intrigavo, nes pastatyti žymių režisierių Alessandro Serra, Grzegorzo Bralo, Tamaros Trunovos, Oskaro Koršunovo, mažai kam matyti, į festivalį atkeliavo iš Italijos, Lenkijos, Ukrainos ir Ispanijos. Jų įspūdžiais pasidalijo teatrologė Jūratė Grigaitienė, teatralės Sondra Simana ir Evelina Zenkutė.
Grzegorzo Bralo „Andronicus...“
Jūratė Grigaitienė: Šiemetė tarptautinio teatro festivalio „TheAtrium“ tema „Vivos Voco!“ („Šaukiu gyvuosius!“) buvo pasiskolinta iš Friedricho Schillerio poemos „Varpo daina“. Spektaklio kūrimas, pasak festivalio organizatorių, panašus į sudėtingą, daug kruopštaus darbo, jėgų ir kantrybės reikalaujantį varpo liejimo procesą. Nuo pirminės idėjos iki spektaklio realizavimo, kaip ir varpo liejimo atveju, praeina nemažai laiko, kol žiūrovai pamato galutinį variantą scenoje arba, metaforiškai kalbant, išgirsta varpo skambesį. Festivalis - tai savotiškas scenos meno krikštas, varpo skambėjimo pasitikrinimas. Tačiau organizatoriai greičiausiai sąmoningai nutylėjo antrąją, ne tokią šviesią epigrafo dalį, kurioje sakoma: „Apraudu mirusius“. Antrąją, tamsiąją dalį geriausiai atliepė lenkų režisieriaus G. Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ pagal pačią pirmąją jauno Williamo Shakespeare´o parašytą ir rečiau statomą dramą „Titas Andronikas“. Režisierius meninių idėjų savo pastatymams ieško senųjų kultūrų apeigose, ritualuose, papročiuose. Menininkas ir antropologas G. Bralas daug metų tyrinėjo įvairių tautų raudas, kai gyvieji gedi ir aprauda mirusius artimuosius. Laidotuvių ir atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų įtampa ir dramatizmas kyla būtent iš raudų. Greta sekama ir senąja antikinės dramos tradicija, todėl spektaklyje tampa svarbūs keli segmentai - choro ir vienas po kito pasirodančių trijų protagonistų santykių raiška. Drama „Andronikus-Synecdoche“ man nuskambėjo kaip labai sudėtingos ritminės ir garsinės struktūros, kakofoniškas muzikinis kūrinys, artėjantis šiuolaikinės simfonijos žanro link. Ir pats režisierius visada vaidinimo metu yra scenoje kartu su muzikine grupe, akylai seka spektaklio ritmą, savotiškai stimuliuoja ir „diriguoja“ aktoriams, tarsi moderniai atkartojantiems raudas ar antikines graikų ožių giesmes. Kūrybinė grupė išraiškingais judesiais, balsais, gestais, vaizdais išlaiko stiprų spektaklio energetinį lauką, todėl tragedijos veiksmas vyksta kylančia linija iki kulminacinio taško. Manau, režisieriui pavyko įgyventi savo sumanymą, nes intensyvus ritminis-muzikinis-vizualinis veiksmas prikausto žiūrovų dėmesį nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Neatsitiktinai šis teatras vadinamas antropologinių tyrinėjimų teatru, o scenoje matyti baisumai ir netektys atliepė karo Ukrainoje kontekstą.
Sondra Simana: Lenkų režisieriaus G. Bralo spektaklis „Andronicus-Synecdoche“ - tragedija visa savo galia ir poveikiu publikai. Tik be katarsio, kuris, anot Aristotelio, yra pagrindinė tragedijos dalis - sielos apvalymas. Ritualas pradedamas raudojimu ir baigiamas pranešimu „ritualas baigtas” - tokia yra spektaklio pradžia ir pabaigos ištartis.
Režisierius šaltakraujiškai manipuliuoja spektaklio pagrindine idėja, sutelkdamas žvilgsnio amplitudę į žmonijai būdingą totalų paklusimą vieno tirono (vienos idėjos) valiai. Tai galią įgavusio monstro ir jam pavaldžios aplinkos tragedija. Be abejo, sunku neįvertinti režisieriaus įdirbio, kurį jis sukaupė vadovaudamas teatrui „Song of The Goat Theatre“ (Ožių giesmės teatras). Ožių giesmės graikų teatre reiškia tragediją.
Režisierius G. Bralas scenoje siekia idėjos absoliuto ir tai daro vadovaudamasis ne intuicija, o loginiais spendimais. Tuo požiūriu jis primena veikėją Prosperą iš W. Shakespeare´o „Audros”. Taip savotišku būdu festivalio fone susijungia abi W. Shakespeare´o pjesės.
Tačiau šis spektaklis nėra šimtaprocentinis W. Shakespeare´o tekstas. Režisieriaus bendražygė ir žmona Alicja Bral parašė pjesę „Andronicus-Synecdoche“, inspiruotą W. Shakespeare´o dramos „Titas Andronikas”. Įdomus momentas, kad kai žiūrovai po spektaklio kelis kartus pakartojo, kad tai žiaurumo teatras, režisierius nusijuokė, kad toli gražu ne, Alicja yra parašiusi žymiai žiauresnę pjesę. Tačiau nesunku suprasti, kad stebint žaginimus, galūnių kapojimus, žudymus ir girdint dejones bei riksmus, užvaldo dirglumas dar ir dėl vykstančio karo - širdis vis tiek atsisako suvokti ir priimti žmogiškosios prigimties tamsą, kurioje glūdi pasitenkinimas kankinant artimąjį.
Panašaus rafinuoto žiaurumo ir persekiojimo siaubo esame patyrę Atgimimo metu žiūrėdami Tengizės Abuladzės filmą „Atgaila” (1984), kuriame Stalino naikinimo mašina užkasa gyvą dailininką. Tačiau skirtumas yra. T. Abuladzė totalitarinę sistemą parodo per žmogaus vidinę dramą, o G. Bralas eina universalumo link, sukaldamas veiksmų planą išorinėmis priemonėmis, kas ir buvo būdinga graikų amfiteatruose vaidintoms tragedijoms, - ryškus, akcentuotas žmogaus veido-kaukės makiažas, kostiumų geometriškumas, kontrastuojantys balso tembrų sąskambiai.
G. Bralas kuria vaizduojantį, imituojantį teatrą. Toks sceninio pasaulio kūrimas gali atrodyti pernelyg instrumentiškas, šaltas, racionalus, nejautrus ir dėl to, apskritai paėmus, atmestinas.
Evelina Zenkutė: Kad ir ką besakytų iš kai kurių spektaklių patamsyje klupinėdami sprunkantys žmonės, kartais teatras vis dėlto yra stipriesiems, nebijantiesiems nepatogių akistatų, o agresija, smurtas ir kraujas gali ne kelti šleikštulį ar pasipiktinimą, bet pakylėti į kažkokį kitą, neretai net sakralų lygmenį.
Į tokią dimensiją žiūrovus perkelia lenkų režisieriaus G. Bralo pagal pirmą ir itin kruviną W. Shakespreare´o tragediją „Titas Andronikas“ pastatytas spektaklis „Andronicus-Synecdoche“. Ir nieko atsitiktinio čia nėra.
Spektaklis yra žiaurus ir brutalus, nes tokia yra dramaturgija, ir teksto logika reikalauja kietų sprendimų. Spektaklis bloškia prie ištakų, į antikinio teatro stilistiką, nes G. Bralas yra įkūręs antropologinį Ožių giesmės teatrą (gr. tragodia - ožių giesmė), kurio pagrindinis domėjimosi laukas ir yra graikų tragedijos. Spektaklyje svarbų vaidmenį atlieka veiksmą komentuojantis choras, nes choras ir buvo reikšminga antikinio teatro dalis. Spektaklis yra muzikalus, nes melodija, harmonija ir ritmas apnuogina, padeda atverti žiūrovų emocijas, be to, anot režisieriaus, W. Shakespeare´o tekstai yra labai muzikalūs. Spektaklis yra dinamiškas, nevienalytis, nes tokia privalo būti net kokia drama - su kalvelėmis ir duobėmis. Spektaklis yra intertekstualus, nes tik taip, remiantis skirtingais šaltiniais, galima apčiuopti prigimtinių jausmų, kurie ne visada malonūs, reljefus. Spektaklyje aktoriai naudoja gestus, nes tam tikras emocijas išreikšti žodžiais nei įmanoma, nei paveiku.
Sąrašą galima tęsti ir tęsti, nes viskas pastatyme „Andronicus-Synecdoche“ apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Šis teatrinis racionalumas, pragmatizmas, aštrus režisierius protas ir didelis žinių bagažas leidžia į agresijos scenoje reiškinį pažvelgti kitaip. Galu gale jame pajusti tam tikrą estetiką.
„Aš bandau atrasti kelią į brutalumą, kuris man yra labai gražus“, - sakė režisierius, akcentuodamas, kad spektaklis turi sučiupti ir nepaleisti, prikaustyti dėmesį, suformuoti kanalą su žiūrovais.
11 trupės aktorių įkūnija daugiau nei 30 pjesės veikėjų, kurie beveik visi, išskyrus du, žūva. Mirtis veja mirtį, įtraukdama žiūrovus į kruviną, rituališką transo būseną. Ir tai yra patirtis, o patirtys teatre - svarbios. Jei ne svarbiausios.
Alessandro Serra „Audra“
J. Grigaitienė: Labai įdomu, kad šiame festivalyje žiūrovai turėjo progą pamatyti du spektaklius, sukurtus pagal W. Shakespeare´o dramas - pačią pirmąją „Titas Andronikas“ ir paskutiniąją „Audra“. Žymaus režisieriaus A. Serra su italų teatro aktoriais pastatytas spektaklis „Audra“ - kardinaliai priešingas lenkų vaidinimui - lengvas, žaismingas, sklidinas ir genialaus dramaturgo, ir režisieriaus fantazijos šuorų. Kai kurios scenos net priminė Eimunto Nekrošiaus spektaklių stilistiką. Pats režisierius neslepia, kad jam kaip menininkui didžiulę įtaką padarė matyta garsaus lietuvių režisieriaus trilogija „Otelas“, „Makbetas“, „Hamletas“. Ypatingai gražiai vizualiai perteikta pirmoji scena, kai lengvu audeklu sukuriamas įtikinamas jūroje siautusios audros įvaizdis. Kuriama teatro magija, kai vaizduotės sparnai perkelia žiūrovus iš realybės prozos į metafizinės poezijos lygmenį. Nors šiame spektaklyje taip pat kalbama apie kovą už valdžią, kerštą, tačiau visos kolizijos perteikiamos šviesiai ir net su humoru. Svarbus ir atgailos, atsiprašymo motyvas.
S. Simana: Intensyvumas, kontekstai, karas, W. Shakespeare´as, - kokią tiesą šiandien išnešioja teatras? Daugybė klausimų kyla, einant į teatrą žiūrėti atvežtinių spektaklių. Pajusti pasaulio vandenyno alsavimą. Tai labiau ritualas, apsivalymas. Žiūrovai ne aukoja, jie nuskaidrėja arba atvirkščiai užsidrumsčia, nes, kaip lenkų režisierius Krystianas Lupa sakė, jie „tampa tikrąja to gyvenimo erdve, tokia pat realia, kaip scenografijos baldai“.
Šiųmetis festivalis, iškėlęs (iš)šūkį „Šaukiu gyvuosius!“, aktyviai įtraukė žiūrovus, kurie susiduria su sąlyga - būti gyvais. Ne abejingais, pramogaujančiais, be pozicijos, bet būti esmingai gyvais tiesos akivaizdoje.
Ir ką gi pasiūlo teatras apmąstyti? Dar ir dar kartą W. Shakespeare´ą, kuris savo kruvina tiesa teigia atleidimo aksiomą.
Italų režisieriaus A. Serra spektaklis „Audra“ pastatytas pagal paskutinę W. Shakespeare´o pjesę. Režisierius akcentuoja pagrindinę W. Shakespeare´o temą - atleidimą, širdies perkeitimą. Kaip gali brolis atleisti broliui tremtį ir pažeminimą? Iš kur semiasi jėgų Prosperas, anot A. Serra, W. Shakespeare´o prototipas, atleisdamas broliui, kuris iš jo atėmė viską? Atleidimo žodžius pasufleruoja gamtos dvasia Arielis, kurią scenoje tradiciškai įkūnija moteris. Įdomu, kad Prosperas, mąstytojas, cituojantis išmintingiausius pasaulio žodžius, saugomas savo stoikiško charakterio, išdrįsta atleisti broliui ir, palikęs susikurtą saugų pasaulį, sugrįžta į gimties žemę. Pagrindinė spektaklio mintis trečiojo pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje yra gydanti ir sutelkianti humanišką empatiją. Tuo režisierius A. Serra išsiskiria iš kitų festivalyje pristatytų užsienio režisierių - tikėjimu žmogaus gerąja, mylinčiąja puse, kuri gali realizuotis, nuėjus atleidimo kelią. Bet išlieka abejonė, pažado efemeriškumas, nes viršų prieš meilę spektaklyje vis tik ima didaktika.
Spektaklio ritualinis sluoksnis kuria monotonišką teisumo labirintą, kurį vis suardo komiški, buki plokščiadūšiai personažai. Lėbaujantys komediantai (aktoriai - tikri neapoliečiai) iš sudužusio laivo nugirdo, pavergia salos čiabuvį-juodaodį, kuris baltuosius vadina dievais. Stebina rasistinės aktualijos (baltieji išnaudoja Afriką) tiesmukas traktavimas. Juodaodis parodomas toks pat naivus, nevalyvas, kvailas kaip būtų vaizduotas prieš du ar tris šimtus metų. Kai dabar gyvename politkorektiškumo ir lygių teisių deklaravimo laikais, juodaodžio traktavimas glumina ir kelia klausimą, ką šiandien tuo nori pasakyti režisierius. Ar tai, kad niekas nepasikeitė? Kad Afrika ir toliau ciniškai išnaudojama, kad juodaodžiai išlieka už protingumo, sąmoningumo ribos? Įdomu, kaip tokius vaizdinius priims Avinjono festivalio žiūrovai, ar pakaks tolerancijos nepastebėti to, kas bado akis.
E. Zenkutė: Kai spektaklyje susipina teatro magijos, vaizduotės, teatro esmės, keršto, išsilaisvinimo ir atleidimo temos, o jos fundamentalios tiek kalbant apie scenos meną, tiek apie patį gyvenimą, supranti, kad ne paplūdimiu šviečiant saulei pasivaikščioti išeita. Pasirenkama irtis į mažytį grumstelį visos Žemės kontekste, į salą, kuri yra ir norimų rasti atsakymų, ir aktorių su žiūrovais susitikimo vieta. Taigi potencialios tiesos ir potencialių stebuklų platforma.
Pagal paskutinį W. Shakespeare´o kūrinį italų režisieriaus A. Serra pastatyta „Audra“ - pritemdyta ir persmelkta keršto, aistrų, galios žaidimų, tačiau šviesi metafiziniu požiūriu pabaigoje, minimalistinė vaizdu, išraiškos priemonėmis, bet turtinga paliečiamomis temomis.
Ne kartą kėliau sau klausimą, ar ta pakylėtai, kartais naiviai nuskambanti frazė „teatro magija“ susijusi tik su vaizduotės aktyvavimu, kurį „Audroje“ ir akcentuoja A. Serra. Suprask, nereikia beveik jokių įrankių - kaip ir šiame spektaklyje, užtenka kelių lentų, tampančių sala, audeklo, virstančio banguojančia jūra, - ir vualia. Mano fantazija ima veikti. O jei prieš akis visko daug? Stebuklas jau neįmanomas? Atsakymo nežinau. A. Serra jį turi. Ir tai žavu.
Italų kūrėjas įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris stato spektaklius, privalo mesti šalin teatro ginklus, triukus, netikrus dalykus. Lygiai taip, kaip „Audroje“ Prosperas atsisako savo stebuklingų galių ir burtų. O juk tik tada, kai viską paleidžia, ir tampa išties laisvas.
A. Serra sakė, kad W. Shakespeare´as yra vienintelis autorius, kuriam savo kūriniuose pavyko sujungti kūnišką ir dvasinį pradus. Bet čia, anot režisieriaus, - ir didysis paradoksas.
„Kad prilenktume paslaptį prie savo kojų, prisiviliotume dvasingumą, reikia pradėti nuo pagrindų. Ir tai yra mūsų profesijos prieštaravimas. Nors jos pagrindas - gyvuliškas žmogus, fizinė energija, erotiškumas, komiškumas, vulgarumas, vis dėlto siekiame dangaus, metafizinės dimensijos“, - po spektaklio kalbėjo režisierius.
Ir išties. „Audroje“ tiek daug išskaičiavimo, keršto, klastos. Kone kiekvienas nuskriaustasis tampa kito skriaudiku, taip tęsdamas neapykantos giją. Tik vienas Prosperui tarnauti turintis Arielis, oro dvasia, rodos, plevena aukščiau žemiškojo purvo ir savo šeimininką moko atjautos, atleidimo. Ir Prosperas tam pasiduoda. Jis atsisako burtų ir, paleidęs, Arielį, išsilaisvina pats.
Klyksmu „atleiskite“ Arielis baigia ir visą „Audrą“, o tai skiriasi nuo originalios dramaturgijos, padedančios tašką žodžiu „laisvė“. A. Serra atskleidė, kad tokį finišą lėmė prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina. Neva broliškos tautos žudo viena kitą, ir kalbėti apie atleidimą būtent dabar - labai svarbu. Suprantu geras intencijas, bet vis dėlto: atleiskite, neatleisiu.
Tamaros Trunovos „Blogi keliai“
J. Grigaitienė: Teatro iš Ukrainos spektaklis „Blogi keliai“ - tai šešios istorijos apie vyro ir moters santykius. Sukurtas pagal tikrus žmonių liudijimus kare Ukrainoje. Patiko naudojami ukrainietiški motyvai - dainos, tautinio kostiumo detalės, folkloro elementai. Įsiminė scenografija, kaip daug pasakanti metafora - visą sceną įrėmino grotos ir geležinė pakyla, simbolizuojanti kažkada buvusius laiptus be pakopų į namus, kurių nebėra taip pat. Tai tarsi atsarginis vilties pakilimo ir (ar) nusileidimo takas. Ilgesio, nerimo, baimės ir nežinios kamuojami spektaklio herojai desperatiškai bando (lipa, šliaužia, kabarojasi, slysta, griūna ir kt.) pasiekti kiek aukščiau virš realybės esančių namų jaukumą, kuriame kartais užsideganti lempa apšviečia išlikusius sveikus baldus ir siuvinėtą kilimėlį su Kristaus atvaizdu. Todėl tai jau nebe kambarys, o koplyčia, kurioje gali trumpam pailsėti ir jėgas atgauti karo nualinti žmonės. Įdomu, kad spektaklyje nėra nubrėžta griežtų ribų ir skirstymo į juoda ir balta. Epizodai susipina tarsi akvarele lieti peizažai, todėl nebeaišku, kur auka, o kur budelis, kur tiesa, o kur melas. Sukrečianti scena, kai auka įsimyli savo budelį ir, beprotiškos aistros apakinta, nemato nieko aplink, net kankinama jaučia savotišką malonumą. Pjesėje niekas nieko neteisia ir nekaltina, todėl išnyksta riba tarp gėrio ir blogio. Spektaklio kūrėjai tik užduoda daug nepatogių klausimų ir žiūrovus ragina pačius nuspręsti, su kuo jie. Gyvenimas ir meilė tęsiasi net karo sąlygomis. Todėl tragikomiškai atrodo bobulė, nepaisant karo baisumų, žiūrinti per televiziją mėgstamą laidą. Sukrečia, kai personažai pradeda logiškai mąstyti ir skaičiuoti, kiek realiai kilogramų žmogienos „prigamino“ žmonių likimus negailestingai traiškanti beprasmiško karo mašina, o višta sulaukia daugiau dėmesio ir kainuoja brangiau už žmogaus gyvybę. Nes, pasak vieno iš herojų, baisiausias tik pats pirmasis nužudymas, o paskui žmogus atbunka nuo visko, net nuo žudymo.
S. Simana: Teatro iš Kyjivo spektaklis „Blogi keliai” kėlė daug lūkesčių, kad bus atskleista tiesa pirminiu pavidalu, nes apie save kalbės patys ukrainiečiai.
Ir ką gi mes pamatėme? Heroizmo - nulis, nėra nei baltų, nei juodų, nei gerų, nei blogų, nei mūsų, nei priešų. Yra pilkoji zona, kurioje vaizduojamos žmonių istorijos iš realiai prasidėjusio 2014 m. karo Rytų Ukrainoje. Kvaili, paviršutiniški, išsigandę žmogeliai. Jie bando išgyventi jiems primestomis sąlygomis, vieni eina į karą, kur tampa nevaisingais, neįgaliais, kontūzytais, kiti eina į karo zoną, kad galėtų apie tai papasakoti tiems, kurie laukia naujienų. Žiaurus rusų kareivis, švelniai ir tyliai veikiamas išsigandusios ukrainietės mergaitės jausmingumo, atsipalaiduoja, tarsi patiki, kad ir jis gali būti kitoks, ir tuomet yra jos pačios nužudomas, o ji išprotėja.
Toks spektaklis iki vasario 24 d. galėjo būti rodomas ir vertinamas, bet dabar, kai jau aiškiai poliarizuojasi žudančio ir žudomo opozicijos, sunku suvokti, kad jie visi vienodai pilki, kad visi tokie tik dėl to, kad blogi keliai, kad juos krato, kai važiuoja ir norisi vemti.
Ištrynimas teisiojo valios būti neužpuolamam šiandien jau skamba kaip nusikaltimas. „Šaukiu gyvuosius!“, tai yra teisiuosius, - sako teatras. Bet tokių pagal spektaklį „Blogi keliai” tiesiog nėra. Arba jie dar negimę.
Nors realybėje mes tikime, viliamės, kad tiesa egzistuoja ir kare. Tiesiog šis spektaklis ne apie tą tiesą, kurios mes tikimės. Kurios aš tikiuosi.
E. Zenkutė: Dar 2018-aisiais Kyjivo dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnipro krante sukurto spektaklio „Blogi keliai“ apie 2014 m. Ukrainoje prasidėjusį karą, tikėdamiesi, kad jis praras savo aktualumą ir bus pašalintas iš repertuaro, iki vasario 24-osios nebenorėjo patys jo kūrėjai. Deja. Antrą kartą Rusijos organizuota invazija į Ukrainą ne tik neleido spektakliui užgesti, bet ir transformavo jį į politinę žinutę, trupės nešamą visam pasauliui.
Dar sykį patirta agresija vėl ir vėl įrodė, kokie stiprūs yra ukrainiečiai. Stiprus turi būti ir Ukrainos menininkas, sugebantis rasti jėgų savo asmeninę poziciją atsieti nuo kūrinio, gilintis į paprastą, neretai sutrikusį žmogų, kuris tiesiog gyvena gyvenimą, nesirinkdamas jokių pusių. Spektaklyje „Blogi keliai“ nė karto nenuskamba joks verdiktas, prakeiksmas, blogis neįgauna vardų ir pavardžių, nors pastatymo režisierė T. Trunova susitikime su žiūrovais kalba karčiai išdidžiai. Taip byloja žmonės, kuriems realybė apie dalykų esmę nebekelia diskusijų ir interpretacijų.
„Blogi keliai“, pastatyti pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę, kuri remiasi tikromis šešiomis Rytų Ukrainos žmonių istorijomis, vykstančiomis 2014-aisiais prasidėjusio karo fone, atstovauja dokumentinio teatro žanrui. Teoriškai. Bet išties tai kažkas daugiau, kai atmeti visus „apie“, ir lieka tik gyvenimas. Tad ir pasivažinėjimas tais blogais keliais, kurie nuolat rodomi scenos gilumoje esančiame ekrane, labai skausmingas tiek aktoriams, kuriems jokiais teatro triukais jau nebereikia žadinti emocijų, priešingai, ko gero, vaidinant tenka jas slopinti, tiek žiūrovams, tampantiems to skausmo ir tikrumo liudininkais.
Personažai savo istorijas pasakoja būdami šalia per visą sceną nutiestos tvoros, kartais vis pralįsdami, prasibraudami pro ją, arba visomis jėgomis kabarojasi į didžiulės metalinės čiuožyklos viršų. Neretai ir nuslysta. Niekas čia, kai tenka visomis įmanomomis priemonėmis laviruoti tarp gyvenimo ir mirties, kabintis į tai, kas liko, nėra lengva.
Bet pačiame čiuožyklos viršuje sukonstruotame euroremonto nemačiusiame kambarėlyje kabo viltis - Jėzaus paveikslas. Ir kai po spektaklio į sceną žengia režisierė ir dėkoja mums, lietuviams, Ukrainos vėliavą iškėlusi trupė verkia. Verkia ir kone visa plojanti salė. Ir belieka tikėti pažadu, kad ištroškęs bus pagirdytas, o nuliūdęs - pralinksmintas.
Oskaro Koršunovo „Dėdė Vania“
J. Grigaitienė: Festivalio „TheAtrium“ tarptautinė programa finišavo aukščiausia nata - žymaus lietuvių režisieriaus O.Koršunovo spektakliu - Antono Čechovo „Dėdė Vania“ su Katalonijos žvaigždžių trupe. Šį kartą „žvaigždžių trupės“ titulas tikrai pasiteisino, nes spektaklis pakerėjo įtikinama vaidyba, o žiūrovai ilgai po jo karštais plojimais dėkodami kvietė ir kvietė bisui aktorius. Tai buvo tradicinis, psichologinis, išgyvenimo meno spektaklis, kuriame svarbiausia yra aktorius, ansamblis, atmosfera. O dėdės Vanios monologas - tiesiog aktorinio meistriškumo viršūnė. Jame atsispindėjo ir pyktis, ir neviltis, ir kančia dėl beprasmiškai iššvaistyto, negrįžtamai prarasto savo gyvenimo. Kiek esu mačiusi šios pjesės pastatymų, šis atrodė tiksliausiai atskleidžiantis A. Čechovo veikėjų dramatizmą. Todėl kiekvienas žiūrovas viename ar kitame epizode galėjo atpažinti save, susitapatinti, nes buvo daug ne tik besijuokiančių, bet ir verkiančių. Scenografija įtikinamai atspindėjo monotonijos, nuobodulio, beprasmybės, kančios alinamos šeimos provincijoje atmosferą. Spektaklyje nebuvo nieko perteklinio, jokių įmantrių režisūrinių triukų, tik labai tiksli įvykių ir visų personažų tarpusavio santykių analizė. Graži metafora, kai gražuolei Jelenai Andrejevnai dėdės Vanios atneštos rožės žiedlapiai krenta ir tarsi kokie raudoni kraujo lašai tykšta po visą sceną. O. Koršunovo vedami, ispanų aktoriai atvėrė A. Čechovo sukurtą pasaulį visu jo tragišku grožiu ir net kalbos vertimas nesutrukdė mėgautis šių aktorių aukščiausia meistryste ir profesionalumu.
S. Simana: Katalonų teatro spektaklis „Dėdė Vania” pagal A. Čechovą, režisuotas O. Koršunovo, buvo itin laukiamas, tikintis keistos jungties - ispaniško temperamento, lietuviškos depresijos ir rusiškos „dūšios“ sprogstamojo mišinio.
Klausimas, ar sprogo?
Scena buvo suskirstyta į kelias zonas: scenos viduryje, už permatomos stumdomos pertvaros - kaimas, kuriame gyvena dėdė Vania, Sonia, Astrovas, auklė ir kiti; priekyje - plati avanscena, į kurią įžengę veikėjai tarsi patraukdavo ketvirtą sieną ir bendraudavo su žiūrovais tiesiogiai, ir, kaip jau būdinga O. Koršunovo spektakliams, keli ekranai, centriniame - sodriai vešintis Ispanijos kraštovaizdis, kitame pasirodydavo padidinti veikėjų veidai. Režisierius daugelyje savo spektaklių dirba su scenos zonomis, kiekvienai zonai suteikdamas tam tikras autonomines galias ir ribas. Žiūrovams leidžiama suvokti kiekvienos zonos taisykles, techniškai juos suviliojant, taip tarsi padarant režisieriaus bendraautoriais.
O tai A. Čechovo atveju itin svarbu - žiūrovai turi persiimti visais jausmais, kurie vyksta scenoje. Šią sąlygą O. Koršunovas stengiasi įgyvendinti maksimaliai. Egzaltuotas jausmingumas, nusivylimas, prieraišumas, nuobodulys, meilės troškimas - visa yra aiškiai išreikšta, žiūrovams nereikia spręsti jokių dilemų. Jiems bereikia siūlomą jausmą, tarsi pasiūtą drabužį all sizes, apsirengti ir tyliai sėdėti.
Bet lietuvių žiūrovai visada ieško antrojo plano. Deja, kataloniečių pastatyme antrojo plano nėra. Dėdė Vania valstietiškas iki graudaus lietuviško Mykoliuko, Sonia pragmatiška iki buhalterio blanko, gydytojas Astrovas galantiškas kaip viduramžių rakto skylutė - nei ironijos, nei sarkazmo, nei ilgesingo sielos staugsmo... Tik aiškus ir paprastas gyvenimas, toks, koks jis ir yra, galvokime.
Tai ir buvo didysis O. Koršunovo sprogimas, sukeltas mano galvoje - tylus ir aiškus kaip tie Katalonijos gamtos peizažai.
E. Zenkutė: Melancholiškam, sentimentaliam ir kiek anemiškam A. Čechovui režisierius O. Koršunovas perpylė kraują. Egzotiškas gerąja to žodžio prasme kokteilis suplaktas sumaišius rusų klasiko godas ir Katalonijos teatro trupės meistriškumą. Taip alpulį, nuobodulį, egzaltuotą tragizmą spektaklyje „Dėdė Vania“ pakeitė pietietiško temperamento persmelktas lengvumas, pjaustomos gitaros rifai ir žaismingi aktorių susidūrimai su publika.
Tačiau nereikia apsigauti. Visų vaidinusiųjų organika ir lengvumas dar nereiškia prasmių seklumos. Ko gero, priešingai. Tas aktorių plevenimas, kontrastuodamas su A. Čechovo kūriniuose atveriamu egzistenciniu nervu, nelaiminga meile, nenusisekusio gyvenimo jausmu, tik dar labiau išryškina skaudulius, daugiau ar mažiau palietusius kiekvieną mūsų.
Spektaklyje itin įdomia ir gal reikšmingesne nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio tampa ekologijos tema, kurią vysto apie kertamus miškus kalbantis, o vėliau Jelenai florą ir fauną nurodantį žemėlapį demonstruojantis daktaras Astrovas. Stebint „Dėdę Vanią“, neapleido ir nuojauta, kad tais scenos viršuje pakabintame ekrane rodytais gamtos vaizdais siekta ne sustiprinti ar iliustruoti personažų emocijas, o įspėti, kad, kol kovojame su personalinėmis katastrofomis, kažkur tolumoje, lyg tas spektaklyje ataidintis griaustinis, mums grasina globalūs kataklizmai, galintys sunaikinti tai, į ką dabar žiūrime kaip į savaime suprantamą duotybę.
Bet gyvenimas eina. Ir po visų audrų, kai visa, kas slėgė ir kaupėsi, trenkia žaibu, - Dėdė Vania suvokia, kad Jelena jo nemyli, ir bando nušauti jos vyrą profesorių Seriabriakovą, nusprendusį parduoti dvarą, o vėliau nori nusižudyti pats, Sonia sužino, kad Astrovas jai abejingas, galiausiai Jelena su Serebriakovu išvyksta - ateina nusiraminimas. Pasigirsta, rodos, visiškai iš konteksto iškrentantis (bet tame ir slypi šio užtaiso galia) Auklės lūpine armonikėle ir Telegino gitara sugrojamas bliuzas. Štilis. Gyvenimas tikrai eina toliau.
Paskutinė spektaklio scena dar sykį įrodo, kad žiūrovų širdims atverti nereikia griausmingo ir efektingo beldimo. Beišsirišantį Dėdės Vanios gyvenimo mazgą spėja sugriebti Sonia, jo dukterėčia, tampanti vienintele paspirtimi jam būti toliau, skatinanti palaukti ir žadanti - poilsis dar tikrai ateis. Mes dar pailsėsime, sako ji savo dėdei, mes dar pailsėsime. Ir jie abu, susėdę prie didelio stalo, tvarko sąskaitas. Turbūt gyvenimo.
Post scriptum
E. Zenkutė: Klaipėdos dramos teatro festivaliui „TheAtrium“ pasibaigus, užvaldė viena mintis: mūsų gyvenimus dažnai veikia ir likimus dėlioja nepaaiškinamos jėgos. Neabejoju, kad festivalio komanda jo programą sudarė dar tada, kai Rusijos invazija į Ukrainą buvo tikra tiek, kiek saitų su realiu gyvenimu turi susapnuotas košmaras. Vis dėlto festivalio dėmenis pažymėjo karo Ukrainoje punktyras - nuo tiesiogiai apie jį prabilusio ukrainiečių pastatymo „Blogi keliai“ iki idėjiniu lygmeniu keršto, smurto, agresijos temas palietusios italų „Audros“ ir lenkų „Andronicus-Synecdoche“. Vienintelio O. Koršunovo su katalonais kurto spektaklio „Dėdė Vania“ kontekstas buvo kitas, bet net ir šis pastatymas, žvelgiant iš globalesnės perspektyvos, turėjo sąsajų su dabartine situacija. Pagal A. Čechovo dramaturgiją statytas spektaklis ne pačia jo tematika, bet jau už teatro scenos išnyrančia plotme dar ir dar kartą palietė rusų kultūros, net ir mirusių jos klasikų, likvidavimo klausimą.
Nujaučiu, kad kažkur čia, tarp kokybiškos įvairovės bei jungiančių elementų, ir guli tas raktas, atveriantis duris į kokybišką festivalį. Kokybišką tiek, kiek jis gali būti ten, kur yra, su tokiais resursais, kokius turi. Vien pamojęs ranka žymiausių teatro kūrėjų nepasikviesi. Tam reikia pinigų, tinkamų techninių teatro galimybių, įdirbio populiarinant festivalį, formuojant jo tradiciją. Turime tai, ką turime, ir turime neblogai.
Beje, šiemet festivalį „TheAtrium“ turiningai papildė susitikimai su rodytų spektaklių kūrėjais. Tokie programą turtinantys renginiai ne tik padeda rasti atsakymus į neatsakytus klausimus, išplėsti to, kas visai neseniai pamatyta, ribas, bet ir rodo rimtą organizatorių poziciją: festivalis yra visuma, apimanti daugiau nei pavieniai spektakliai.
