Įspūdingai prabėgusios keturios dienos Kaune tarp „Auros" šokio festivalio, Tekstilės bienalės ir jų bendro - „Judančios tekstilės" - projekto įsimins ne tiek matytais renginiais, kiek jų sukeltomis mintimis. Jau 21-ąjį kartą vykęs „Auros" šokio festivalis, iš savo pavadinimo išbraukęs žodį „modernus", ne vien atvėrė platesnes programos pasirinkimo gaires, bet ir praplėtė galimas publikos recepcijos, interpretavimo erdves. Panašaus rezultato sulaukė ir „Judančios tekstilės" performansai, pritraukę ir bienalės, ir festivalio publiką.
Nespėjus atvykti į atidarymo vakarą rodytą tarptautinį projektą „V.A.G.", festivalį teko pradėti gana nuobodžiu Compagnie Thor (Belgija) grynojo šokio spektakliu „Mano mylimiesiems" (To the ones I love). Šis choreografo Thierry Smitso darbas, skirtas grožėtis ir pajusti patį šokį, pritrūko ne tik įdomesnių choreografinių sprendimų, bet ir paties atlikimo technikos. Galingi iš Afrikos kilusių šokėjų kūnai kartais pasirodydavo ne iki galo panaudoti, o kitais atvejais - suklaidinti pačios choreografinės kompozicijos. Norėjęs pabrėžti kiekvieno iš devynių šokėjų išskirtinumą, Smitsas vis dėlto juos uždarė savo šokio kompozicijoje, ir net savotiškai nutrynęs jų kilmę, priartino juos prie Vakarų standarto.
Su tamsiais šokėjų kūnais kontrastavusi minimalistinė balta scenografija (Thierry Smitsas, Thomas Beni) neatrodė „apgyvendinta", o, be stumdomų suolų, buvo pastebimas tik besikeičiantis apšvietimas (Thomas Beni) ir marškinėlių spalvos (kostiumai - Lucas Geringas). Šis (marškinėlių) aspektas iš pradžių lyg ir patraukęs akį, greitai pabodo ir net pradėjo atrodyti nereikalingas. Neišnaudota pasirodė ir J. S. Bacho muzika, nei oponavusi, nei iki galo susiliejusi su choreografija. Leidus sau atsitraukti nuo detalių ir pradėjus tiesiog stebėti bendrą estetinės kompozicijos vaizdą, teko pripažinti, jog jis iki galo taip ir nebuvo įgyvendintas. Pagrindine problema čia tapo tiek nesuvaldyti šokėjų fizinių ir techninių duomenų skirtumai, toli gražu nesužavėję savo tobulumu, tiek bandymas plėsti choreografinę kalbą kitų šokio stilių elementais, taip ir išskydusiais visumoje.
Žymiai įtaigesnis ir labiau įtraukiantis pasirodė italų šokis. Spektaklis „Instrumentas 1 [Scoprire l´invisibile]" (choreografas, režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas - Roberto Zappalà) pradeda būsimų spektaklių, iš naujo atrandančių Siciliją, ciklą. Šiuo atveju buvo meistriškai, nors kartu visiškai paprastai sujungtas itališko instrumento - dambrelio (it. marranzano) - skambesys, muzikos ryšys su kūno judesiu ir kūno, kaip pagrindinio šokėjo instrumento svarba ir galimybės scenoje.
Spektaklyje iš tiesų buvo išnaudojami populiaraus, lengvai suprantamo ir priimamo spektaklio elementai (taisyklės), tuo pačiu nepereinant į visišką kičą, pataikavimą publikai. Po ilgo laiko teko susidurti su spektakliu, kuriame modernaus šokio choreografija, kurtų kombinacijų jungtis ir atlikimas nepasirodė nuobodūs tiek kompozicijos, tiek puikiai išlaikyto bendro kvėpavimo, ritmo dėka. Iš esmės nenustebinę inovatyviais sprendimais kūrėjai vis dėlto sugebėjo išlaikyti publikos dėmesį viso pasirodymo metu.
Pradžioje sugluminę žiūrovus judesiu vos apšviestoje scenoje, pritariant tik batų kaukšėjimui ir pačių šokėjų balsams, kūrėjai staigiai peršoko į kitą stilistiką. Čia jungiamuoju/skiriamuoju momentu tapo „Striptizo erelių" scena. Staiga visiškoje tyloje suskambus populiarajai muzikai išvydome šešis nugara į žiūrovus pasisukusius nuogus vyrus, lyg striptizo šokėjus, demonstruojančius savo kūnus. Toks, atrodytų, nelogiškas peršokimas jau nėra naujiena, bet, vėlgi, panaudotas laiku ir vietoje publikai visuomet sukelia netikėtumo, o vėliau ir atpažinimo efektą. Taip nuo abstrakcijų buvo pereita prie konkrečios - kūno - temos, besivysčiusios šviesioje scenoje, įrėmintoje pastelinių spalvų užuolaidomis. Už jų, scenos gilumoje, vos apšviestas, dambreliu grojo ir šokėjus stebėjo atlikėjas Puccio Castrogiovanni.
Tikriausiai labiausiai lauktas ir daugiausiai žadėjęs choreografų iš Izraelio Oded Grafo ir Yossi Bergo darbas „Paklydęs žvėris" (Animal lost) paliko nevienareikšmišką įspūdį. Vargu ar būtų galima dar kitaip aprašyti ir įvardinti kūrėjų pasirinktas temas, nei tai buvo pateikta spektaklio apraše. Tapatybės, individualumo, socialinės temos visuomet aktualios menininkams, ypatingai jauniems ir gyvenantiems stereotipų suvaržytoje aplinkoje. Akcentuodami šias problemas kūrėjai naudojo nemažai teksto, didžiulį dėmesį telkė į dramaturginę spektaklio dalį (dramaturgė - Carmen Mehnert). Mišri pasirodymo struktūra buvo sudaryta iš monologų, savotiškų dialogų, dainų, šokio, grubaus judesio. Visa tai šį reginį priartino prie performanso formos.
Žvelgiant į „Paklydusį žvėrį" „Auros" festivalio kontekste, jį būtų galima vertinti kaip vieną iš įdomiausių spektaklių, šiuolaikiškai jungusį skirtingas aktoriaus-šokėjo technikas ir pasakojimo būdus. Iš tiesų Izraelio atstovai buvo vieni iš nedaugelio, į savo kūrinį įjungę aiškiai suprantamą ir aktualų šiandienos socialinį kontekstą. Kita vertus, jei žvelgtume plačiau, šis spektaklis tampa tik atgarsiu to, kas jau buvo išsakyta asmenybės laisvės temomis tiek dramos, tiek šokio teatre bei performanso ir vizualiajame mene. Vis dėlto negalima paneigti, jog tai buvo profesionaliai sukurtas ir lygiai taip pat su didžiule vidine energija atliktas darbas, įsiliejantis į šiuolaikinių menų kontekstą.
 |
| Vengrų „Tao te” |
Visi jau aptarti spektakliai vyko „Girstučio" kultūros centre, tuo tarpu likusi užsienio programos dalis buvo pristatyta Kauno dramos teatro Penktojoje salėje. Šioje daugiau kamerinėje aplinkoje teko išvysti dar porą įsimintinų darbų. Vienas iš jų liko nesuprastas ir, manau, ne iki galo įvertintas susirinkusios publikos. Žinoma, tai neturėtų nuskambėti kaip priekaištas. Praplėtęs stilių ir formų pasirinkimo galimybes, „Auros" festivalis (kaip kartais nutinka ir Naujajam Baltijos šokiui), pakliuvo į situaciją, kurioje publika patenka į nežinomą kontekstą, o tai ir baigiasi kūrinio atmetimu.
Tai buvo lenkų Harakiri Farmers projektas „Optimisto testamentas", įkvėptas to paties pavadinimo trumpos Sławomiro Mrożeko apysakos. Jį būtų galima įvardyti kaip konceptualų eksperimentą, sujungusį tekstą, judesį, instrumentalinę ir vokalinę muziką į vieną pasirodymą, vėlgi artimą performansui. Kūrėjai taip pat siekė kinematografiškumo, kiekvieno veikėjo pasakojimus dėliodami montažo principu.
Visiškas absurdas ir ironija, kurį diktavo tiek Mrožeko tekstas, tiek, atrodytų, pačių menininkų požiūris į meną, visuomet tik rimtu veidu apmąstantį gilius egzistencinius klausimus, pasirodė artimas nedaugeliui žiūrovų. Tokioje fragmentiškoje formoje iš tiesų galima pasimesti, nespėjant „skaityti" ženklų ar pastebėti asociacijų. Pasirinktą apysaką, kurioje nežinomas vyras perskaito netyčia rastą tekstą, Harakiri Farmers padalino trims veikėjams : Vienuolei (Magdalena Przybysz), Rožinei mergaitei (Dominika Knapik) ir Kaubojui (Tomasz Chołoniewski). Juos išsakydami jie kartais sukuria visiškai priešingą, o kartais jų charakterį papildantį įvaizdį.
„Optimisto testamente" skamba padriki sakiniai apie tai, kaip viskas yra gerai, jog kažkas atidavė skolą, kažkas gėrė, o šiaip tai gerti gal ir nereikia... Finale juos rašantis žmogus vis dėlto klausia, kodėl gi jį neša užkaltame mediniame karste? Šaltas ir ironiškas žvilgsnis į mirtį, turinčią sudėlioti visus gyvenimo akcentus į savas vietas, žavi ir tuo pačiu metu gali priversti susimąstyti, apie kokius iš tiesų neesmingus dalykus mes galime kabėti, kur šiuo metu yra mūsų prioritetai - ne tik gyvenime, bet ir mene, ne tik kasdienoje, bet ir atsidūrus kraštutinėje situacijoje. Žinoma, tai tėra viena iš galimų interpretacijų.
Nebūtų tikslinga griežtai vertinti šį projektą kaip spektaklį. Čia daugiau bandoma žaisti formomis, prasmių perdavimu ir žiūrovo reakcija. Kaip bebūtų, „Optimisto testamentas" suteikė progą prasiblaškyti ir trumpam pasiduoti absurdui.
Kalbant apie pasidavimą, vienintelis iš visos festivalio programos publiką visiškai nuginklavęs spektaklis - vengrų darbas „Tao Te". Kaip jau nurodo pavadinimas, Ferenco Fehério ir Ákoso Dózsa pasirinkta tema yra inspiruota žymiausio senovės kinų filosofijos veikalo idėjų. Čia labiausiai stebino suvaldyta pasirinkta medžiaga, abstraktų mokymą sugebant įkūnyti visiškai paprastais ir suvokiamais būdais. Šiam duetui pavyko šiuolaikiniu šokiu itin jautriai ir aiškiai kalbėti apie gyvenimo kelią, kovą, aklą skubėjimą į priekį ir santūrų grįžimą atgal. Tam puikiai tiko Fehério stilius, vienijantis šokį ir kovos menus. Abu šokėjai demostravo ne tik įspūdingą šokio techniką, bet ir darbą su menamais objektais (sunku prisiminti, kada tokį teko matyti dramos teatro scenoje).
Iš esmės tamsiai ir tuščiai Penktosios salės scenai apšviesti vienu metu buvo naudojami daugiausiai šeši prožektoriai (apšvietimas - Gabi Bánki). Visiškas minimalizmas scenoje derėjo su aptariama Rytų filosofija. Švarus, techniškai ir idėjos atžvilgiu iki smulkmenų apgalvotas ir atliktas spektaklis išliko atmintyje kaip paveikiausias festivalio pasirodymas, kurį būtų sunku atkurti žodžiais.
Pabaigai - trumpai apie „Judančios tekstilės" programą, kurioje pavyko pamatyti du sukurtus performansus: „Ar aš esu tas, kas aš esu?" ir „Iš tavo sapno matau save aš krentant". Visų pirma, jų atsiradimas svarbus kaip performanso meno gaivinimas ir įvairinimas, kur dalyvauja ne vien vizualiųjų menų atstovai, bet ir šiuolaikinio šokio šokėjai. Kitas dėkingas dalykas, kaip jau minėta pačioje pradžioje, - publikos įvairovė. Suderinus bienalės ir šokio festivalio datas, performansus aplankė įvairių meno sričių atstovai, tai leido skirtingai pažvelgti ir įvertinti šiuos bandymus. Abu matyti performansai pasirodė ištęsti ir kiek iliustratyvūs ne pačia geriausia šio žodžio prasme. Vis dėlto, galbūt vertėtų pamatyti visus likusius projektus, kurie bus pristatyti vėliau. Tokiu būdu, kaip ir šokio festivalio atveju, būtų galima susidaryti bendrą vaizdą, kuriame būtų įmanoma detaliau pažvelgti į „Auros" ir tekstilės meno bendradarbiavimo rezultatus.
