 |
| „ ... į Teatro šventę prasiveržė televizijos šou tvaikas ... ” Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Tik šitaip galima pavadinti apgailėtiną reginuką kovo 27-osios vakarą Nacionaliniame dramos teatre, kur tradiciškai susirinko scenos kūrėjai ir jų bendraminčiai.
Raudonu kilimu, vedusiu į teatrą, niekas nedrįso žengti – visi kukliai ėjo pasieniais. O juk čia ir galėjo prasidėti teatrinė žaismė, jei kažkas būtų ėmęsis vadovavimo, demonstruodamas fantaziją, išmonę, humorą, norą linksmintis tą vienintelę visų teatro žmonių susitikimo dieną. Kur tau! Fojė tyliai mindžikavo žmonės, laukdami atsiveriančių į žiūrovų salę durų, tarsi už jų gulėtų pašarvotasis. Gal ir iš tikrųjų gulėjo – mūsų šiandienis Teatras, apimtas krizės, apie ką su širdgėla kalbėjo režisierius Jonas Vaitkus, gavęs „Auksinį scenos kryžių“...
Šiųmetė teatro šventė parodė, kad patys teatro kūrėjai apimti apatijos, neveiklumo, neišpasakyto dvasinio sąstingio ir pasyvumo. Niekas niekam neberūpi. Nei kad teatro žmonės nebeturi savo Teatro sąjungos, kur amžiname soste sėdi Vyras su savo Žmona, niekas nebesirūpina teatro žmonių kūryba, buitinėmis problemomis, nėra kam organizuoti Teatro šventės, turint tiek talentingų režisierių, artistų, scenografų, choreografų, kompozitorių. Matyt, dėl to abejingumo į Teatro šventę ir prasiveržė televizijos šou tvaikas (režisierius Vytenis Pauliukaitis) – tas sukurptas koncertėlis, it „nesuderintas“ maistas, kurį visiems teko virškinti. Greta tikro meno (baleto dueto, kai kurių muzikinių numerių) regėjai ir menkos kvalifikacijos mergelių šokėjų, apsikarsčiusių blizgančiais skudurėliais, negrabų staipymąsi, ir keistą didžiagalvių kaukėtų būtybių maivymąsi. Buvo ir „egzotiškų“ dainų, ir „odinių“ vyrukų.
Renginio režisieriui, matyt, nekilo mintis, kad dideliais muzikiniais instrumentais užgriozdintoje, netinkamai apšviestoje scenoje išleisti šokti du baleto artistus, estetišką ir gražų duetą, yra tas pats, kaip liepti Karajanui, pasilipus ant kioskų stogelio, diriguoti Mahlerį Gariūnuose... Estetiškumo, gero skonio stigo ne tik koncertui, bet ir kai kuriems „Auksinių kryžių“ laureatams. Daugelis atlikėjų renginio režisieriaus „dėka“ pakliuvo aiškiai ne į tą sceną ir ne į tą šventę. Koncertinėje kakofonijoje betrūko tik cirko – šunų valso ir ugnies rijikų.
Pati apdovanojimų „procedūra“ buvo nykiai monotoniška, nedarni, nors režisierius ir stovėjo užkulisyje. Vedantieji apdovanojimus vis skubino, „gyvos reklamos“ vis plaukė ir taip žaibiškai, kad nespėjai įžiūrėti kandidatų veidų nuotraukose. Na o vedančioji generolo balsu rykavo pavardes, nors ir jos praskriedavo it vėjas pro ausis. Kur taip buvo skubėta? Nejaugi prie vaišių stalo fojė? Tarsi visi būtų girdėję vien liūdną rusų dramaturgo Aleksandro Ostrovskio pašmaikštavimą: aktorių svarbu gerai pamaitinti...
Teatralas
