Kartą pamačiau, kad Pušalote - miestelyje, kuriame 2021 m. duomenimis gyveno 538 žmonės, ir kuris yra 12 kilometrų nutolęs nuo mano gimtojo Joniškėlio miesto (kuriame 2023 m. duomenimis gyvena 977 gyventojai), pasirodė keliaujanti opera - Giovannio Battistos Pergolesio „Tarnaitė ponia“. Tai, beieškant temos naujam rašiniui, tapo akstinu pasvarstyti apie operą Lietuvos regionuose: kaip dažnai ji į juos užsuka ir kam ji čia yra (ar nėra) reikalinga.
Nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) Lietuvoje turime vieną, taip pat operos produkciją galima išvysti muzikiniuose teatruose. Tad instituciškai operos buvimas iš esmės apima tris didžiuosius Lietuvos miestus - Vilnių, Kauną ir Klaipėdą; įdomesnių muzikinių sceninių veikalų po truputį atsiranda ir Panevėžio muzikiniame teatre. Apie kultūros prieinamumą ir tolygią kultūrinę raidą garsiai kalbama jau ne vienerius metus. Tačiau pabandykime apie tai pasvarstyti paspekuliuodami, kiek žmonių Lietuvoje nė sykio nėra gyvai girdėję operos? Daliai to galbūt nė nereikia, dalis - nežino, kad reikia, bet, mano galva, tai visai neblogas indeksas, svarstant apie regionų kultūros būklę.
Drįstu teigti, kad profesionalaus meno atstovų rate esti dar gana gyvas įsitikinimas, kad regionų gyventojams nereikalinga, mažiau reikalinga ar reikalinga tik kažkaip „pritaikyta“ profesionalioji kultūra. Arba, jeigu jau nori pamatyti kažką profesionalaus, gali nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų iki Vilniaus ar Kauno, ir pasižiūrėti. Vis dėlto regionų realybė yra šiek tiek kitokia. Keliasdešimt ar net keli šimtai eurų (jeigu kalbame apie kelių asmenų šeimą) kai kuriems yra lemtinga pragyvenimui suma. Galų gale, kai žmogus gyvenime nėra susidūręs su profesionaliąja kultūra, galbūt nė nežino, kad tai galėtų jį dominti? Juk apie vadinamąjį „aukštąjį meną“, o ypač menų meną - operą, sklando daugybė stereotipų, kurie žmogų, niekada su tuo nesusidūrusį, gali atbaidyti nė nepabandžius. Kaip ir, beje, didmiesčių menininkų ir renginių organizatorių kai kada susireikšminęs žvilgsnis, mąstant apie mažesnių miestų gyventojus kaip kažkodėl mažiau išsilavinusius, mažiau norinčius, mažiau suprantančius.
Bet moralizuoti šiuo tekstu nenoriu, mano tikslas - pažvelgti į operos kryptis ir pasidalyti operos ekosistemos žmonių mintimis apie patirtis, operai keliaujant į mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius. Kaip jai ten sekėsi? Ar opera jautėsi ten laukiama?
Štai visai neseniai radijuje dariau interviu apie Miko Petrausko operą „Birutė“, kuri ką tik atgimė Vievyje. Ten, sujungiant profesionalų ir mėgėjų pajėgas, jau ketvirtą kartą statomi muzikiniai sceniniai veikalai. Kaip pasakojo Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė, Vievio bendruomenė, tais metais, kai naujas kūrinys nėra pristatomas (tokie pristatymai vyksta kas dvejus metus), jau pradeda klausinėti: kada gi vėl bus premjera?
Nesumeluota meile operai šią vasarą buvo užsidegę ir Biržai, kur į Biržų „Saulės“ gimnazijos sporto salėje vykusį jaunosios kartos operos eksperimentatorių „Opera Accelerator“ pasirodymą, kaip liudija nuotraukos, buvo nusidriekusi tokio ilgio eilė, kaip kadaise mano matyta popandeminė eilė į Oskaro Koršunovo „Otelą“ sostinės Jaunimo teatre. Prieš tai, beje, tarptautinė operos solistų kompanija dainavo ir šimtametes tradicijas skaičiuojančiame Biržų miesto turguje.
Motyvuojančia šiuolaikinės operos patirtimi Vilkaviškyje gruodžio pradžioje, savo socialinėje paskyroje neseniai pasidalijo „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, džiūgavusi, kad ne tik į operos „Geros dienos!“ rodymą susirinko gausi publika, bet ir visi iki vieno žiūrovai (jų buvę 150) pasiliko po spektaklio vykusioje diskusijoje. „Vilniuje niekada visa publika diskusijose nepasilieka, o čia - wow!“, - po poros dienų man stebėjosi Ana.
Visų šių operinių patirčių atsiradimas įvairiuose Lietuvos regionuose turi bendrą vardiklį: asmeninius ryšius ir bendruomenės įsitraukimą. Kaip ir minėtame Vievyje, taip pat Biržuose ir Vilkaviškyje prie galimybės suskambėti operai aktyviai prisidėjo bendruomenė: nuo mokytojų iki budėtojų, vietinių verslų savininkų ar ugdymo įstaigų moksleivių, kabinančių lempas, siuvančių kostiumus, nešiojančių kėdes ir t. t. Tai, kad opera vasarą skambėjo Biržuose, matyt, neabejotinai buvo susiję su tuo, jog „Opera Accelerator“ dirigentas Martynas Stakionis kilęs iš šio miesto, o Vilkaviškyje jau ne vienerius metus negali ramiai sėdėti ir vilkaviškiečiams nepaliauja pristatyti aukštos kokybės kultūrą Vilkaviškio kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė.
„Vykstant už Vilniaus ribų, labai svarbu turėti patikimą partnerį regione. Net Kaune, tiesiog paleidus į prekybą bilietus, dalykai taip paprastai neįvyksta“, - sako „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova. Su šiuolaikinėmis operomis Ana jau yra apkeliavusi ne tik minėtąjį Vilkaviškį, tačiau ir Anykščius, Priekulę, Kražius, Nidą, Birštoną ir Druskininkus. Visas šias patirtis vienijo patikimi ir iniciatyvūs vietiniai kultūrinės veiklos organizatoriai, kurių sprendimais ir pasiūlymais pasitiki vietos bendruomenė. Vis dėlto Ana tikina, kad vykstant rodyti šiuolaikinės operos į regionus, yra reikalingos didesnės pastangos nei liekant Vilniuje ar keliaujant į užsienio festivalius. „Pozityvios patirtys operą rodant regionuose susijusios su iniciatyviais žmonėmis - tai yra jų ilgo įdirbio rezultatas“, - sako prodiuserė.
Rengdama šį tekstą, pasikalbėjau ir su minėta Aksana Laskevičiene - Vilkaviškio kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininke, kurios pastangomis į šį regioną jau ne vienerius metus „transportuojami“ ne tik įdomūs sceniniai veikalai, bet ir išskirtinės muzikinės programos. „Esu smalsus žmogus ir man neįdomu gyventi komforto zonoje. Norisi ir pačiai pamatyti, ir su kitais pasidalyti. Žiūrovams visada sakau: nebūtinai jums turi patikti. Tiesiog ateikit, pabandykit, susipažinkit - taip plečiasi akiratis ir visiems tik geriau“, - sako Aksana. Paklausta apie vis dar sklandantį mitą, kad mažesnių miestų publika kultūros požiūriu mažiau nori ir mažiau supranta, Aksana patikina - žmonės visur vienodi. „Matydami, kad pas juos atvyksta nė kiek neprastesnis menas nei didmiesčiuose, lygiai taip pat profesionaliai ir ambicingai atliekamas, vietiniai gyventojai darosi daug smalsesni“, - tvirtina Aksana Laskevičienė.
Grįžtant prie operos ir šį straipsnį įkvėpusios kelerius metus keliavusios „Tarnaitės ponios“, su šiuo projektu LNOBT solistai apvažiavo daugybę mažų Lietuvos miestelių. Buvo, kas šią idėją kritikavo, buvo - kas gyrė, tačiau, kaip sako kartu su „Tarnaite ponia“ keliavusi solistė Monika Pleškytė, jai teko išvysti tokių vietų, apie kurių egzistavimą ji anksčiau nė nežinojo, susipažinti su bendruomenėmis, pamatyti vietinių žmonių laisvą ir stereotipų nesuvaržytą reakciją į operos meną. „Žmonėms to nepaprastai reikia, jiems tokie įvykiai - šventė. Kai kuriuose miesteliuose bet kokie kultūriniai renginiai yra nepaprastai reti, tad žmonės ateina vien todėl, kad kažkas vyksta, buriasi žiūrovai“, - sako Monika.
Jau trumpai užsiminiau apie kartais sklandančias mintis, jog vietoj to, kad scenos menas keliautų į mažesnius miestus, kur labai dažnai nėra tinkamos infrastruktūros sudėtingesniems spektakliams, geriau būtų skatinti regionų gyventojų keliones į didmiesčius, kur jie profesionalųjį meną galėtų patirti jo „natūralioje aplinkoje“. Ar, galų gale, visi, kam tos kultūros reikia, gali ir patys nuvažiuoti, paklausyti operos ar pažiūrėti dramos spektaklio. Deja, ne tik finansinė atskirtis, kuri tarp didmiesčių ir regionų gyventojų yra didelė, bet ir socialiniai barjerai gali būti priežastimi, kad žmonės, kuriems kultūra galėtų būti įdomi ir reikalinga, neturi galimybės jos artimiau pažinti. Kaip pastebi Monika Pleškytė, kai kuriems žmonėms dėl įvairiausių baimių ir stereotipų gali būti tiesiog baisu įžengti į tokią instituciją kaip puošnus Operos ir baleto teatras. „Manau, kad tai, jog su „Tarnaite ponia“ atkeliavome pas žmones, leisdami jiems paprastai, bet šventiškai akis į akį susidurti su opera, buvo tam tikras akių atvėrimas ir priminimas, kad visi esame labai panašūs, gyvename tokius pačius gyvenimus, o kultūra visai nėra baisi ir skirta tik išrinktiesiems“, - sako Monika.
Ką šiuo tekstu norėjau pasakyti? Pirmiausia, siekiau nubraižyti Lietuvos regionų operos geografiją ir pasidžiaugti, kad, bent mano akimis, opera kiek dažniau iškeliauja iš didžiųjų miestų centrų. Bet svarbiausia, kaip žmogus, gimęs ir užaugęs vadinamojoje „provincijoje“, ir pirmąsyk operą gyvai išgirdusi labai vėlai, noriu paneigti mitą, kad mažesnių miestų ir miestelių žmonėms profesionalioji kultūra yra nereikalinga, nesuprantama ar lengvai pasiekiama. Tolygi kultūrinė raida, apie kurią tiek daug kalbama, vis dar išlieka utopija. Tačiau utopijos darosi artimesnės, kai keičiasi mąstymas ir pasiraitojamos rankovės.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
