Konstantinas Borkovskis
Teatrinio gyvenimo apžvalgoje neparašyti apie Tarptautinės teatro dienos minėjimą ir Auksinių scenos kryžių apdovanojimus būtų toks pat niekas, kaip politikos skiltyje nepaminėti ką tik įvykusių rinkimų. Tačiau teatralų šventės proga yra gera dingstis ir plačiau pasvarstyti apie teatrinės minties kelius ir klystkelius.
Kovo 27 dieną Tarptautinės teatro dienos švente 1961 metais paskelbė tarptautinis teatro institutas ITI - UNESCO padalinys, įsikūręs Paryžiuje. Sovietiniai teatrai, taip pat ir Lietuvoje,Tarptautinę teatro dieną kasmet minėdavo linksmais, išradingais improvizuotais vaidinimais „šiupiniais", kuriuos neformalioje aplinkoje teatralai rodydavo savo draugams ir kolegoms. Įsiminė ypač grandioziniai ir išradingi Teatro dienos minėjimai Vilniuje, Sporto rūmuose (režisierė Irena Bučienė), ir Kaune, Sporto halėje.
Teatro dieną teatralai vertindavo kaip jiems, „švenčių kūrėjams", visuomenės suteiktą galimybę vienąkart per metus susikurti „šventę sau". Kartu teatrai galėdavo pasipuikuoti prieš savus tuo, kas, be oficialaus repertuarinio gyvenimo, vykdavo išradingo ir kūrybiško (paprastai teatrų užkulisiuose). Pabūti teatrų „šiupiniuose", pasidžiaugti karnavaline Teatro dienos šventės nuotaika būdavo daugelio teatro gerbėjų svajonė ir garbė, kurią pelnydavo toli gražu ne kiekvienas.
Dabartinę Teatro dienų švenčių ir teatrinių apdovanojimų tradiciją derėtų pradėti skaičiuoti nuo 1992 metų. Tuomet blokadinėje Lietuvoje visi teatrai išgyveno gilią krizę: žiūrovų salės buvo nekūrenamos ir tuščios. Publika nelankė teatrų, nes tikros aistros virė gatvėse ir aikštėse. Išimtį sudarė tik Gintaro Varno „Šėpos teatras" ir Oskaro Koršunovo „Ten Būti Čia" - benamiai spektakliai, kurie buvo gatvėse virusio revoliucinio gyvenimo organiška tąsa.
Tuomečio Lietuvos teatro sąjungos pirmininko, aktoriaus Juozo Budraičio, idėja ir iniciatyva buvo paprasta ir graži: surengti Teatro dienos šventę, padovanoti aktoriams šventišką nuotaiką, kai kuriuos jų pagerbti ir (kas tais bado laikais buvo itin svarbu) labai kukliai (arti tūkstančio litų) kai kuriuos paremti materialiai. Šventė taip pat turėjo populiarinti tuo metu itin nepaklausų (ką čia jau slėpsi) teatro meną.
Pirmųjų Teatro dienos švenčių programą tuomet dar Akademiniame dramos teatre visuomet energingai ir šmaikščiai vesdavo Vytautas Kernagis, scenoje grieždavo Donato Katkaus orkestras. Patys pirmieji po sugrąžintos nepriklausomybės mūsų „geriausiais" buvo paskelbti režisierius Eimuntas Nekrošius, aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė ir Povilas Budrys.
Įsiminė, kaip vienoje tų pirmųjų Teatro dienos švenčių buvo pagerbta mūsų teatro patriarchė Kazimiera Kymantaitė - jai įteikta milžiniška stiklinė taurė, kuri čia pat buvo pripildyta šampano ir kurią nepakartojamoji mūsų teatro Kazė iškart, publikos akivaizdoje, su artistiškais gestais ir šūksniais gerokai patuštino.
Šventės programos ir apdovanojimo ritualai tuomet vykdavo linksmai, neįpareigojančiai ir tradiciškai pasibaigdavo visų teatrų atstovų intensyviomis vaišėmis. Jos būdavo tik kukliai inspiruojamos valdiškomis lėšomis, toliau jau įsibėgėdavo individualiai ir ūždavo ligi paryčių. Tos puotos nemenkai papildė teatrinių užkulisinių legendų lobyną.
Iš esmės kitokį kokybinį lygį Teatro diena ir geriausių teatralų apdovanojimai įgavo, kai 1995 metais buvo įkurta šį ritualą vykdanti įstaiga Teatro ir kino rėmimo fondas ir buvo įsteigtas Kristoforo prizas - skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta statulėlė.
Kodėl būtent Vilniaus miesto globėjo iš sostinės herbo įvaizdis buvo pasirinktas Lietuvos teatralų apdovanojimui, istorija nutyli. Lieka tik spėlioti, kad tokiam pasirinkimui galbūt pastūmėjo holivudinė „Oskarų" apdovanojimų ceremonija, tradiciškai užjūryje vykstanti likus mėnesiui iki Tarptautinės teatro dienos: tarsi „Kristoforas” būtų pasenęs, sulietuviškėjęs ir sukatalikiškėjęs „Oskaras".
Bet, reikia pripažinti, pirmoji Kristoforų įteikimo ceremonija Operos ir baleto teatre buvo labai sėkminga ir įspūdinga. Tai buvo jaunos scenografės Jūratės Paulėkaitės kūrinys: publikai atverti teatro scenos „viduriai" ir užkulisių pasaulis. Podiumas per salę scenos link, išklotas teatrinėmis afišomis (juo keliais savojo triumfo momento link ėjo aktorius Gediminas Girdvainis), tuomet dar jaunutė Laimono Noreikos anūkė Ulijona - vaikas dideliu baltu cilindru ant galvos, sudirigavęs scenoje išsidėsčiusiam Gintaro Rinkevičiaus orkestrui „Bitute, pilkoji", finalinis ritualo „Bolero" judant scenos mechanizmams - visa tai ilgam liko atminty.
Visos kitos po to Vilniaus Operos ir baleto teatre vykusios Teatro dienos šventės ir Kristoforų įteikimo ceremonijos atnešė nemažai spalvingų, džiaugsmingų ir ilgam publikos atmintin įsirėžusių šventinių akimirkų, taip pat ir anekdotinių. Nuo 1998 metų buvo pradėtas skirti, tiesa, ne nuolat, ir paguodos prizas - Auksinis Boriso Dauguviečio auskaras. Pirmas jį už Hamleto vaidmenį pelnė Andrius Mamontovas.
Tačiau, kaip ir pridera, toks ritualinis tradicinis renginys, susijęs su apdovanojimais, „geriausiųjų" paskelbimais ir piniginiais prizais ilgainiui pradėjo kelti nemenką kuriozų, klaidų ir nepasitenkinimo bangą.
Nepasitenkinimą pirmiausia žadino pati apdovanojimų skirstymo procedūra. Tai, kad buvo pasirinktas holivudiškasis „nominacijų" metodas, lėmė, jog iš trijų „nominantų" du likę neapdovanoti visuomet pasmerkti viešam nusivylimui. Tai buvo bandyta kompensuoti sumažinant „geriausiojo" piniginį prizą iki 3000 litų, mažesnėmis paguodos sumomis (po 1000 Lt) bandant patenkinti likusius be Kristoforo statulėlės. Bet tai buvo padaryta atgrubnagiškai, kad visos iškilmės Vilniaus Rotušėje pavirto vulgaria buhalterine pinigų dalijimo procedūra, ir šventės reputacija buvo sugadinta porai metų.
Šios tradicijos tąsai nemenkų problemų kėlė ir komisijų, skirsčiusių apdovanojimus, nariai. Iš pradžių tai buvo profesionalūs vertintojai, t. y. teatro kritikai, bet sumaištis kilo ir tarp jų pačių. Mat kritikai išrinkdavo, jų nuomone, „geriausius", o jau paskui, pagal jų vertinimus, Fondo vadovybė skirstydavo apdovanojimus. „Nežinau, kas dalyvavo toje atrankoje, kas rašė anketas - ar jie vaikšto į teatrą?" - viešai piktinosi profesorė Irena Aleksaitė. Kartą kritikai net nerado nė vienos aktorės, vertos apdovanoti už geriausią pagrindinį moterišką vaidmenį.
Paskui porą metų jokie simboliai nebuvo dalijami ir „geriausieji" buvo apdovanojami tik pinigais, o visos institucijos kratėsi garbės rengti Tarptautinės teatro dienos iškilmes. Galiausiai atsakomybės ir piniginę naštą už Tarptautinės teatro dienos apdovanojimus prisiėmė Kultūros ministerija. Šventę imta rengti ir piniginius apdovanojimus skirstyti įvairiuose miestuose bei teatruose - Kaune ir Panevėžyje.
Ir tik tuomet 2004-aisiais atsirado Auksiniai scenos kryžiai. Iniciatyvą parodė tuomet dar gyvavusi Teatro kritikų gildija, vienijusi jaunesnės kartos teatro kritikes ir kritikus. Apdovanojimui vardą, be abejonės, suteikė garsi aktorės Ninos Zarečnajos frazė iš Antono Čechovo pjesės „Žuvėdra": „Nešti savo kryžių ir tikėti."
Tai, kad Nina, tardama šiuos žodžius, turėjo galvoje tikrai ne aukso dirbinį, niekam nepasirodė keista. Pirmasis Kryžių įteikimo ritualas, vykęs Vilniaus Rotušėje, buvo labai sėkmingas. Tačiau ir ši šventė ilgainiui tapo valdiška, nuobodi ir prarado bet kokią artistinę intrigą, išskyrus „kodėl anam davė, o tam - ne?"
Teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė kadaise labai teisingai pastebėjo: „Neduok Dieve, jeigu teatro kritikoje susiorganizuos mafija, kuri tyčia balsuos už tą, kad tik nebalsuotų už aną." Deja, metams bėgant, Teatro dienos apdovanojimų komisijos veikla ne kartą kirtosi su šiais teisingais žodžiais.
Dabar, kas yra geriausias pastarųjų metų aktorius ir aktorė, režisierius, operos dainininkas ir baleto šokėjas ir t. t. (iš viso 14 nominacijų), sprendžia mišri teatrų kritikų ir praktikų komisija. Išrinktiesiems įteikiamas Auksinio scenos kryžiaus ženklas ir per 7000 litų premija. Apdovanojimas tapo valstybinis, jį finansuoja Kultūros ministerija.
„Teatro dienų būta visokių. Nuo prašmatnių iki santūrių, nuo pompastiškų iki kamerinių, nuo tikrai teatrališkų ir žaismingų iki prastų ir neskoningų. Tačiau daugelį jų pranoko šiųmetė, - po 2008 metų Tarptautinės teatro dienos šventės iškilmių ir Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijos Nacionaliniame dramos teatre rašė Rasa Vasinauskaitė. - Jei ne apdovanojimai, Auksinių scenos kryžių laureatų kalbos ir nuoširdus jų jaudulys, viso renginio mėgėjiška, kičinė ir bejėgiška režisūra, televizijos ekranuose šmėžuojančiais veidais ir iki čaižumo nesuderintais vedančiųjų balsais bei intonacija šiandienos teatro profesionalams parodžiusi jų vietą ten, kur, anot 1929 metų recenzento, iš nuobodulio pasijuokti ateina kiekvienas pilietis, bet į visą šitą meną žiūri su įprastajam panieka."
Čia kaip tyčia po ranka pakliuvo senas įrašas - Lietuvos teatro sąjungos posėdžio, vykusio 1991-ųjų vasario mėnesį išbadėjusiame, sušalusiame, terorą ką tik patyrusiame Vilniuje, protokolas. „Svarstyta: artėjanti Tarptautinė teatro šventė. Nutarta: Tarptautinę teatro dieną švęsti atskirai kiekviename teatre, o bendrai susirinkti ir atšvęsti, kas nori, teatro bufete po E. Nekrošiaus spektaklio premjeros."
Prabėgo lygiai 20 metų. Karnavalas baigėsi? Tegyvuoja karnavalas!
IQ
