Alytuje jau penktą rudenį vyko komedijos žanro puoselėjimui įsipareigojęs ir šia prasme unikalus Lietuvos teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“, kurį su privačių rėmėjų pagalba organizuoja Alytaus miesto teatras ir Alytaus miesto savivaldybė.
Šis festivalis, kaip liudija penktasis jo kartas, auga, bręsta, plečia savo programos spektrą, ieško įvairialypių bendravimo su publika formų, mėgina būti girdimas ir matomas visoje Lietuvoje.
Festivalęs linkęs bendrauti
V-oji „Tegyvuoja komedija!“ pasiūlė įvairių teatrinių renginių maratoną. Pagrindinėje programos dalyje buvo parodyta vienuolika 2015-2016 m. įvairiuose Lietuvos teatruose sukurtų spektaklių. Jų sąrašą, kaip pasakojo Alytaus miesto teatro direktorės pavaduotoja teatro plėtrai ir rinkodarai Laura Našlėnaitė, sudarė festivalio darbo grupė, laikydamasi nuostatos atspindėti skirtingos publikos poreikius atliepiantį komedijinį Lietuvos teatrą; dalį šių spektaklių, atsižvelgdama ir į teatro kritikos balsą, pasirinko ji pati, o kitą dalį pasiūlė patys teatrai, atsiliepdami į atvirą kvietimą dalyvauti festivalyje.
Žinoma, dėl pasirinkimų, kaip ir visada, galima daug diskutuoti (šiemet turbūt labiausiai dėl vieno stipriausių šio festivalio spektaklių - Eimunto Nekrošiaus „Bado meistro“, kuris tik labai sąlygiškai gali būti prišlietas prie komedijos žanro). Vis tik derėtų pripažinti, kad šio festivalio organizatoriams pavyko sudaryti programą, kuri iš esmės išpildė festivalio pavadinime įrašytą imperatyvą: ji pristatė ir vyriausiosios, ir viduriniosios, ir jauniausiosios lietuvių teatro kartų pastangas tęsti, aktualizuoti ar problematizuoti komedijos žanrą, o kartu išskleidė platų komedinių teatro formų spektrą (apie šiame spektre pasimačiusius geriausiuosius - apie šio festivalio laureatus - čia).
Šalia pagrindinės programos vyko edukaciniai pažintiniai renginiai. Po spektaklių buvo organizuojami susitikimai ir diskusijos su teatro kūrėjais. Tiesa, diskusijų buvo tik dvi, tačiau jos sulaukė alytiškių dėmesio, tegu ir neažiotažinio: po Kauno miesto kamerinio teatro „Akmenų jų kišenėse“ festivalis pakvietė pasikalbėti su šio spektaklio režisieriumi Gyčiu Padegimu, o po Keistuolių teatro „Heraklio“ įvyko diskusija su režisieriumi Gildu Aleksa ir kūrybine jo komanda. Į šiųmečio festivalio programą taip pat buvo įtraukta ir neformali filosofo bei literatūros apžvalgininko Vido Dusevičiaus paskaita viename Alytaus barų - apie groteską žymaus lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicz´iaus kūryboje.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiųmetė „Tegyvuoja komedija!“ pratęsė pernai pradėtą iniciatyvą dalyvauti šiuolaikinės nacionalinės dramos ugdymo procesuose: festivalio rėmuose vyko II-asis dramaturgų konkursas, kuriame dalyvavo 13 pjesių ir kurį laimėjo teatrologės Dovilės Statkevičienės pjesė „Horizontas“. Konkursą vainikavo jaukus geriausių pjesių skaitymų vakaras Alytaus miesto teatro kavinėje.
Turbūt svarbiausia ir išskirtiniausia yra tai, kad šiųmetis festivalis vyko tarytum tikrindamasis - verdamasis savianalizei ir ieškodamas atsinaujinimo perspektyvų. Būtent: į programą šįmet jis įsitraukė ir savo „galimybių studiją“; jo organizatoriai surengė išplėstinį posėdį, kuriame apie „Tegyvuoja komedija!“ ateities galimybes diskutavo Alytaus miesto teatro darbuotojai, aktyvūs vietinės bendruomenės atstovai, o taip pat pora kviestinių svečių - teatro kritikas Andrius Jevsejevas ir choreografė Birutė Letukaitė. Įvertinti šios diskusijos rezultatyvumą bus galima vėliau, o šiemet jautėsi, kad „Tegyvuoja komedija!“ - ko gero, vienas darbščiausių, kūrybiškiausių ir naujiems pasiūlymams atviriausių regioninių Lietuvos teatro festivalių.
Vardan tos publikos
V-oji „Tegyvuoja komedija!“ buvo pastebima, išjudino Alytų. Jos tikrai reikėjo. Visi joje parodyti spektakliai sugebėjo surinkti artipilnes, o kai kuriais atvejais ir pilnas žiūrovų sales ir sužadino jų smalsumą, ką paliudijo gyvos reakcijos, taip pat ir aktyvus balsavimas, kai publika rinko savo numylėtinius.
Akivaizdu: šio krašto žmonės yra pasiilgę ne „Domino“ teatro.
Tikriausiai nereikėtų stebėtis, kad didžiąją festivalio „Tegyvuoja komedija!“ publikos dalį sudarė vidutinio amžiaus žmonės - pagrindinė teatrinė regioninės Lietuvos auditorija (pagal 2014m. šio festivalio rengėjų atliktos žiūrovų apklausos duomenis, tai buvo maždaug 43 metų amžiaus teatro mėgėjai, kurių dauguma - moterys; šių metų apklausos duomenimis, festivalio publika truputį „paseno“: jos amžiaus vidurkis - 46 metai).
Tad dėsninga, jog labiausiai Alytuje buvo laukiamas Šiaulių dramos teatre Aido Giniočio pastatytas satyrinis farsas „Vardan tos“ (pagal Petro Vaičiūno komediją „Patriotai“): bilietai į šią nepiktą šiuolaikinės Lietuvos politikų spekuliacijų tautiškumu parodiją iškart tapo deficitiniais. Tiesa, savo favoritu festivalio „Tegyvuoja komedija!“ publika išsirinko kitą, bet taip pat vidutinio amžiaus žiūrovų interesus atliepiantį spektaklį - Gyčio Padegimo „Akmenys jo kišenėse“, žaismingą šiuolaikinę moralitė, teigiančią viltį, kad įmanoma įveikti tarpusavio susvetimėjimą.
Dėsninga ir tai, kad didžiausią „maištą“ festivalio publika pakėlė prieš Gildo Aleksos „Heraklį“, mėginantį jaunatviškai provokuoti skausmingų šiuolaikinių Europos aktualijų refleksijai: jau maždaug po pusvalandžio atsirado išeinančiųjų iš spektaklio, o po pertraukos daug kas į jį nebesugrįžo. Tai turbūt turėtų būti ir savotiškas perspėjimas festivaliui „Tegyvuoja komedija!“: norėdamas modernėti, jis turės vienaip ar kitaip išspręsti jauno žiūrovo stygiaus problemą.
Gerbti ir skleisti
Kaip vieną išskirtinių V-ojo festivalio „Tegyvuoja komedija!“ ypatumų, taip pat ir privalumų reikėtų minėti faktą, kad viešųjų ryšių sektorius sklandžiai ir profesionaliai skleidė žinią apie tai, kas vyksta teatre. Tai retas požiūris - ne vienas Lietuvos regionuose organizuojamas festivalis pamiršta paskelbti ne tik, kad jis vyksta, bet ir kas tapo jo laureatais.
Šįmet buvo pastebima: Alytaus festivalis vyko, norėdamas ne tik įvykti, bet ir būti kuo plačiau, kuo ryškiau matomas - įdomus ne tik pats sau. T.y. jis vyko, nuolat rūpindamasis savo žinomumu bei informacijos apie save prieinamumu, aktyviai bendradarbiaudamas su įvairiais vietinės, regioninės, o taip pat ir su respublikinės žiniasklaidos (pavyzdžiui, LRT) tinklais.
Galima tik pridurti: šitaip „Tegyvuoja komedija!“ aiškiai paliudijo, kaip rimtai, atsakingai ir kartu pagarbiai festivalis suvokia ir save, ir savo herojus (teatrus / spektaklius), ir savo adresatą.
