Rugsėjo 29 d. - spalio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmą kartą įvyko tarptautinė studentų teatrologų konferencija, gvildenusi temą „Kai teatras kalba apie teatrą". Konferencijoje dalyvavo, pranešimus skaitė ir diskutavo jauniausios kartos teatrologai iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Vilniaus ir Kauno aukštųjų meno mokyklų. Konferencijos temą organizatoriai parinko, atkreipę dėmesį į daugelį neseniai Lietuvos teatro padangėje atsiradusių pastatymų, kurie vienaip ar kitaip byloja apie metateatriškumą. Renginys vyko tarptautinio teatro festivalio „Sirenos" metu, ir konferencijos dalyviams buvo sudaryta galimybė pamatyti lietuviškąją festivalio programą.
Konferencijoje pavyko apsilankyti antrąją dieną. Jaunatviškas šurmulys, vienų dalyvių - sklandesne anglų kalba, kitų - ne taip raiškiai skaitomi pranešimai. Nuo bandymų metodologiškai išlukštenti aktorių ir žiūrovų santykių modelius („Teatras teatre". Žiūrovo vaidmuo spektaklyje" - Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, VDU; „Žiūrovas teatro parteryje ir scenoje" - Aušra Kaminskaitė, LMTA; „Teatras teatre" ir žiūrovas. Abipusis atspindys?" - Saulė Čaplikaitė, LMTA) iki žaismingai aptartos teatro klišių sistemos („Stereotipų sistema kaip žiūrovų suvokimo pagrindas" - Aleksej Kiseliov, GITIS) ir net savotiško tarpdisciplininio performanso („Мы - чайки!". „Žuvėdros" virš Maskvos scenų" - Nikolaj Berman, GITIS).
Klausantis lietuvių studentų pranešimų tarpais imdavo miegas, nes metodologija ir apibendrinimai juose beveik nepalikdavo vietos pavyzdžiams. Kaip pasiguodė viena studentė - dėl pranešimo laiko trumpumo. Svečių iš Rusijos pasisakymai šiuo požiūriu buvo performatyvesni.
Pasvarsčiusi apie Lietuvoje vis dar stipriai jaučiamą griovą tarp mokslo darbų akademinės stilistikos ir gyvos reakscijos į kultūros ir meno reiškinius emocingų proveržių, ryžausi pakalbinti visų pranešimų atidžiai klausiusią teatrologę profesorę dr. Ireną Aleksaitę ir konferencijos dalyvius - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantę, teatro kritikę Sigitą Ivaškaitę, Rusijos teatro meno universiteto (GITIS) teatrologijos magistrantę Jelizavetą Spivakovskają ir Sankt Peterburgo teatro meno akademijos (SPbGATI) absolventą Vladislavą Stankevičių. Nors trumpas pokalbis, įvykęs per kavos pertraukėlę, nebuvo išsamus ar nuodugnus, vis dėlto bent jau man šiek tiek praskleidė šios profesijos atstovų pasaulio uždangą.
Kaip suformuluotumėte pagrindinius šiuolaikinio teatrologo uždavinius?
Sigita Ivaškaitė. Reikėtų skirti teatrologą nuo teatro kritiko. Mano studijos yra teatrologinės, o tai, ką dirbu laisvu nuo studijų metu - tai veikiau teatro kritika, t. y. kuriamos recenzijos. Mano, kaip teatro kritikės, uždavinys - būti čia ir dabar su kūrėjais; sekti teatro meno įvykių eigą, kartais netgi užbėgant jai už akių. Konferencijoje būta pranešimų - prisimenant Mejerholdą, kitus žymius teatro menininkus, - kurie paliudijo, kaip kritika nespėdavo ir nespėja eiti su teatru, kaip jo nesupranta. Tad mano tikslas - gerai suvokti kontekstą, kad pamatęs ką nors nauja, jau galėtum tai adekvačiai įvertinti.
Ar Lietuvoje apkritai egzistuoja skirtis tarp teatro mokslininkų, istorikų ir teatro kritikų?
Sigita Ivaškaitė. Nepasakyčiau, nes Lietuvoje tiesiog yra per mažai žmonių. Tie patys žmonės ir dirba kaip kritikai, ir rašo knygas.
Irena Aleksaitė. Tai tiesiog absurdiškas klausimas! Pas mus sprendžiami daug konkretesni dalykai, visai kitos problemos.
Gerbiama Profesore, ar įžvelgiate pokyčių teatro kritiko profesijoje? Kaip, Jūsų akimis, keitėsi lietuviškasis teatro vertinimas?
Irena Aleksaitė. Teatro vertinimas priklauso nuo teatrologų paruošimo ir nuo teatrologų kvalifikacijos. Ji visada turi būti labai aukšta. Mes, kurie baigėme studijas Maskvoje ir Peterburge ir dabar dėstome Muzikos ir teatro akademijoje, gavome labai gerą išsilavinimą. Žinoma, nuo asmeninių gabumų priklausė, kaip tą išsilavinimą kiekvienas pritaikėme. Teatrologui keliami labai aukšti reikalavimai, todėl ši profesija pas mus nepopuliari. Į kitas specialybes yra konkursai, tik ne į teatrologiją. Užtenka pasižiūrėti televizijos laidą „Tūkstantmečio vaikai", kad suprastume mūsų visuomenės perspektyvas: berniukai ir mergaitės nori rinktis matematiką, fiziką, chemiją, astronomiją, bet beveik nėra tokių, kurie norėtų gilintis į lietuvių kalbą, teatrologiją, dailėtyrą, kultūros istoriją!.. Įsivaizduojate, kokia situacija yra mokyklose, kai vaikai izoliuojami nuo humanitarinių problemų!
Man, kaip recenzijų skaitytojai, yra susidaręs įspūdis, kad šiuolaikiniai teatro kritikai yra tarsi toliau nuo pačių teatro kūrėjų - aktorių, režisierių, nei buvo ankstesnieji, vyresnieji teatro kritikai. Ar šis įspūdis teisingas?
Irena Aleksaitė. Jie ir turi būti toliau! Tai visai kita profesija, ir mes neturime tarpusavyje broliuotis, bučiuotis ir po spektaklio drauge gerti kavutę.
Sigita Ivaškaitė. Tas bičiuliavimasis kartais neišvengiamas, nes labai maža mūsų teatro terpė, visur tie patys žmonės, sunku atsiriboti.
Vyresnieji teatrologai atrodo kažin kaip esmingai susiję su teatru, asmeniškai išgyvenantys dėl jo...
Irena Aleksaitė. Mes turime žymiai daugiau patyrimo nei dabartiniai jaunieji teatrologai. Mes matėme labai gerą teatrą, labai gerą režisūrą - ką šiandien ne taip jau lengva pamatyti, žvelgiant iš mūsų akiračio. Norėčiau tik pabrėžti, kad teatrologas turi labai plačią dirvą savo veiklai: tai ir teatro kritika, ir mokslinis darbas... Bet dabar visi daro visko po truputį, viskas susimaišę. Todėl ši konferencija yra labai svarbi. Gaila tik, kad renginys nesulaukė nei Švietimo ir mokslo ministerijos, nei pačios LMTA vadovybės dėmesio: niekas neatvyko pamatyti, kiek žmonių yra susieję savo gyvenimą su teatru, ir pasvarstyti, kaip sudaryti šiems žmonėms sąlygas toliau dirbti. Reikia pamatyti ir išgirsti, kaip mūsų studentai puikiai skaito pranešimus angliškai! Londone galėtų skaityti. Gaila tik, kad šiais laikais jaunimas nebemoka rusiškai, o juk ši kalba taip pat labai reikalinga.
Sigita Ivaškaitė. Konferencijos tema „Teatras teatre" - labai plati, ir aktuali visais laikais. Norėtųsi vėl susigrąžinti kažkada buvusį teatro kritikų, teatrologų kaip viešųjų intelektualų statusą. Teatrologas turėtų mąstyti ir ne žvelgti ne vien į teatrą, o aprėpti daugiau, įtraukti platesnį kultūrinį ir visuomeninį kontekstą. Šitokio teatro kritikų požiūrio, tam tikros pozicijos spektaklių recenzijose labai trūksta.
Irena Aleksaitė. Ši konferencija - tai didelis teatrologijos pasaulio įvykis. Čia susibūrė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Maskvos, Peterburgo teatro mokyklų studentai teatrologai. Tai ryžtingas išėjimas į platesnę erdvę šalies ir tarptautiniu mastu. Gal po šios konferencijos ir teatrologų specialybė jaunimui taps patrauklesnė?
Klausiu konferencijos dalyvių iš Rusijos - kaip pas jus formuluojami teatrologo, teatro kritiko uždaviniai?
Jelizaveta Spivakovskaja. Nieko nauja nepasakysiu, tačiau teatras - tai menas, kuris gyvuoja tol, kol vyksta spektaklis, todėl mūsų užduotis - žodžiais perteikti savo įspūdžius. Manau, kad tai visų svarbiausia, o greta to, žinoma, praverčia mokyklose įgyti analizės įgūdžiai, nusimanymas apie tai, kas vyksta kitose meno srityse, ankstesnės teatro patirties žinojimas... Paskiau išvardinti dalykai skiria teatrologą ir teatro kritiką nuo paprasto žiūrovo, kuris, be abejo, taip pat turi savo nuomonę ir dabar dažnai išreiškia ją internete. Mes taip pat skaitome šias nuomones, tačiau mūsų, kaip profesionalų, užduotis - dar ir analizuoti.
Vladislavas Stankevičius. Sutinku, svarbiausias tikslas - išsaugoti ir perduoti ypatingąją teatro patirtį.
Tai - labiau teatro istoriko misija?
Vladislavas Stankevičius. Ir kritiko, nes šiandien aš žiūrovas, o rytoj jau pats būsiu istorijos dalis. Šios profesijos ne taip jau labai skiriasi viena nuo kitos, tiksliau pasakius, jos netgi neatskiriamos, nes geras teatro kritikas visų pirma yra teatro istorikas. Liza savo ką tik skaitytame pranešime kalbėjo apie tai, kad kiekvienas naujas „Vyšnių sodo" pastatymas yra ankstesniųjų interpretacijų interpretacija. Tam, kad pilniau suvoktume tūkstantis kažkelintąjį kartą pastatyto „Vyšnių sodo" meninę vertę, turime žinoti kontekstą, ankstesniųjų pastatymų istoriją. Tarp kitų svarbių teatrologo uždavinių - kultūros sklaidos misija. Mūsų mokyklų fakultetuose sukauptas didžiulis kultūros žinių, savivokos rezervas, kurį reikia skleisti toliau ir plačiau.
Irena Aleksaitė. Prisimenu, kad Rusijoje stojantieji į teatrologo specialybę varžydavosi didžiuliuose konkursuose, po kelis šimtus žmonių į vos keletą vietų.
Vladislavas Stankevičius. Tie laikai jau praėjo. Dabar konkursai maži. Humanitarinės profesijos ir pas mus atsidūrusios antrame plane. Nesusitvarkoma su švietimo sistemos, profesijos žinomumo didinimo problemomis.
Ar teatro vertintojo, teatrologo žodis girdimas Jūsų visuomenėje? Ar esama įtakingų teatrologų? Ar jūs patys jau turėjote galimybę publikuoti savo spektaklių recenzijas?
Jelizaveta Spivakovskaja. Taip, mes jau publikuojame savo tekstus.
Vladislavas Stankevičius. Kultūrininko žodžio svorį sudaro ne straipsnių kiekis prestižiniuose laikraščiuose ar žurnaluose. Pažįstu žmonių, kurie parašo po du straipsnius apie teatrą per dieną, nes toks jų darbas. Kiti žmonės dienų dienas prasėdi bibliotekose, rengdami istorines apžvalgas. Tai visiškai skirtingi viešumo, žinomumo ir įtakos lygiai. Visiems žinomų Rusijoje teatrologų nėra labai daug - tai pirmiausia GITIS rektorius Anatolijus Smelianskis, kuris, beje, neturi teatrologo išsilavinimo.
Jelizaveta Spivakovskaja. Kai kurie iš mūsų dėstytojų - praeityje daug rašę teatro istorikai. Man dar labai svarbu pridurti, kad nemėgstu pasakymo „vertinti teatrą". Mes rašome apie šiuolaikinį teatrą. Labiausiai baidausi kasdienio rašymo, kai reikia stengtis aprėpti viską, nes labiau už viską nemėgstu rašyti pažymių. Labai svarbu, kad mokausi tokioje teatro meno įstaigoje, kurioje visai greta - būsimieji aktoriai, režisieriai, menininkai, mokytojai. Man patinka būti vienoje gretoje su jais, o ne kitoje barikadų pusėje.
Vladislavas Stankevičius. Iš tiesų, mes nesiimame vertinti ta prasme, kad „šitą buvo malonu žiūrėti, o šitą - nemalonu". Mūsų užduotis - įterpti vieną ar kitą spektaklį į bendresnį tokių meno reiškinių kontekstą.
Ar antrąją konferencijos dieną jau pajutote kokių nors skirtumų tarp lietuvių ir savo mokyklų teatrologų rengimo?
Jelizaveta Spivakovskaja. Aš, atvirkščiai, klausydamasi lietuvių studentų pranešimų, pasijutau, lyg mes visi priklausytume bendrai teatrologijos mokyklai.
Vladislavas Stankevičius. Bet leksika kiek skiriasi. Jūs naudojate kitus žodžius ir, savaime aišku, kitas jų prasmes. Kiek suprantu, Lietuvoje populiarios Vakarų Europos postdraminio teatro, performatyvumo, teatro antropologijos idėjos. Klausantis lietuvių studentų pranešimų, akivaizdu, kad jie remiasi šiomis idėjomis, mini pavardes.
Irena Aleksaitė. Dėl bendrumo tai visiškai aišku - juk mes, dabartiniai LMTA teatrologijos dėstytojai, esame baigę jūsiškes teatro mokyklas. Tad ir sąvokos, ir teatrologų rengimo kryptis yra panaši.
Vladislavas Stankevičius. O dėl savitumų - tai Peterburge vis dėlto pagrindai dedami remiantis senąja vokiečių (Maxo Herrmanno) teatrologijos mokykla. Mano dėstytoja, gerbiamos Irenos Aleksaitės bendrakursė, man pasakė paprastą dalyką: teatro istorija - tai spektaklio istorija. Ir viskas. Taigi mes imamės tyrinėti, kaip sukurtas spektaklis.
Jelizaveta Spivakovskaja. Labai didelė mūsų mokyklos teatrologų ugdymo atspirtis - ir savoji rusų teatrologijos mokykla, ypač Pavelo Markovo kontekstų sistemos teorija.
Vladislavas Stankevičius. O pas mus populiarus Aleksejus Gvozdevas. Sankt Peterburgo teatro meno akademijos teatrologijos mokykla artimesnė europietiškajai.
Kavos pertraukėlei baigiantis - dėkoju už pokalbį!
