Laima Žemulienė
Tautos istorijoje - lūžio metas? Toks klausimas gali kilti pažvelgus į teatrų afišas. Nacionalinė dramaturgija, vietos aktualijos ir spektakliai, kurių centre atsiduria ne individas, o tauta. Kodėl teatro menininkai būtent dabar ypač aštriai prabilo apie lietuvių tautinę tapatybę?
Šiandien lietuviai - pakrikę. Gal dėl to, kad nėra dvasinio lyderio, kuris vienytų tautą? Ilgą laiką toks lyderis buvo poetas Justinas Marcinkevičius, tyliai ramiai dirbęs, niekada garsiai nešaukęs, bet visada buvęs su savo tauta. Visą gyvenimą rašęs apie lietuvišką žodį ir lietuvišką duoną - apie Lietuvą.
Dabar apie Lietuvą ima kalbėti garsiausi mūsų teatro žmonės. Režisierius Jonas Vaitkus viliasi, kad mes dar išsivalysime. Prisikelsime. Oskarui Koršunovui pavyzdys - Skandinavijos šalys. Jo nuomone, ne lyderio mums reikia - turime telktis į mąstančią bendruomenę.
„Geriau Bezdonyse būt gubernatorium, o ne Niujorke brukšlaviu", - taip apie emigraciją mano režisierė Galina Dauguvietytė.
Tarp sąžinės ir politikos
„Vasario 16-oji - kaip kvapas, kaip skonis, kaip kokia nors žinia, kaip gamtovaizdis, kaip vaikystės kaimo ar Velykų ryto prisiminimas. Galvoju, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti tą praeities jausmą ir dabarties pojūtį", - mano J.Vaitkus. Tą dieną menininkas pagalvoja, kad gyvena Lietuvoje, kad neemigravo.
Režisierius J.Vaitkus - savotiškas lietuvių politikas. Jis politikuoja nuo teatro scenos - aštriai ir tiksliai, nuo pat savo kūrybos pradžios.
J.Vaitkus pripažino, kad nėra didelis patriotas, todėl tiesą vertina labiau už tautiškumą. Kito kelio jis nelabai mato ir neįsivaizduoja. Tada reikėtų pasiduoti veidmainystei, priklausyti kokiai nors partijai ar grupei.
Kai Vilniuje, Jaunimo teatre, rodomas J.Vaitkaus režisuotas spektaklis „Patriotai", salė lūžta nuo žiūrovų. Kodėl? Scenoje jie regi dabartinę Lietuvą. Dramaturgas Petras Vaičiūnas kalbėjo apie tarpukario Lietuvos pseudopatriotus, demagogus politikus, prisitaikėlius ir kombinatorius. Pamačius beveik po 80 metų vėl pastatytą pjesę, atrodo, kad ir šiandien niekas nepasikeitė.
„Kostiumai, leksika pasikeitė. Pati politinė situacija pasikeitė. Baisiausia, kad gyvenimo būdas, žmonių idėjos nepasikeitė. Manau, politikams reikėtų daugiau skaityti pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Tada suprastų, kad ne jie dviratį išrado. Jie daug kalba, bet tas kalbėjimas nesiremia jokiu konkrečiu sąžiningu veiksmu. Žodis - sau, o veiksmas paslepiamas, maskuojamas, teisinamas", - kalbėjo J.Vaitkus.
Visuomenės piktžaizdes režisierius iškelia ir prieš 100 metų Henriko Ibseno sukurtos pjesės „Visuomenės priešas" pastatyme.
"Ta pati tema, tik kitoje sferoje - arčiau sąžinės ir politikos. Kai žmogus tampa valdininku, jis patenka į konfliktą su savo sąžine. Nes jis tarnauja kokiai nors bendruomenei, visuomenei arba masei, kuri gali jį veikti ir netgi pasmerkti. Arba iškelti, jeigu reikia. Arba išstumti iš tos visuomenės.
Žmogus, eidamas į kokią nors tarnystę, turi turėti omenyje, kad tų problemų neišvengs. Nes sąžinė labai dažnai neatitinka pačios visuomenės, masės pojūčių. Juslumas, vartotojiškas instinktas daug stipresnis už vidinį žmogaus gyvenimą. Todėl visada bus konfliktas", - dėstė J.Vaitkus.
Valstybės turi išsigimti
Paklaustas, kas, jo nuomone, laukia Lietuvos valstybės ateityje, J.Vaitkus samprotavo, kad ir vienas žmogus gali sudaryti valstybę. Ir vienas žmogus gali būti tauta. Valstybės auga, bręsta, paskui miršta. Jeigu žmogus atsiduria Rusijoje, Armėnijoje, Bulgarijoje ir ten išlieka sąžiningas, padorus, bent kiek prisilaiko dvasios reikalavimų, tai ir valstybiškumas jame išlieka.
„Jonas Basanavičius, Mohandas Gandhi - tai bendražmogiškos asmenybės. Galų gale valstybės turi išsigimti", - pareiškė J.Vaitkus.
Anot jo, tauta - tai labai neapibrėžta sąvoka. Jeigu susibūrė keli žmonės, tai dar nereiškia, kad yra tauta. Tauta - ir mados, ir pavojaus reikalas.
„Jūs manote, kad tie, kurie buvo susikibę rankomis, visi supranta, kas yra tauta? Ir Baltijos kelyje, ir per bet kokį kitą susibūrimą? Juk jūs nežinote, kas stovi šalia, kas paskui vyko su tuo žmogumi?" - kalbėjo pašnekovas.
Galbūt tautai reikia dvasinio lyderio - kaip Sąjūdžio laikais?
„Tokio kaip Mohandas Gandhi galbūt reikia. Bet ne žmogaus, kuris manipuliuoja ir moka kalbėti, uždegti, o paskui pabėga. Tokio dvasinio lyderio nelabai matau Lietuvoje, - sakė J.Vaitkus. - Norisi, kad žmonės atsigręžtų, kad susimąstytų arba bent pagalvotų, jog ne vieni gyvename, jog iki tol daugybė gyveno ir apie tai galvojo, ir kankinosi dėl to, ir literatūrą, ir dramas kūrė. Vadinasi, yra tas ryšys. Mes lyg ir ne vieniši esame. Bet gal daugiau su anapilin iškeliavusiais, kurie asmenybės idėją vis atgaivindavo ir skelbdavo."
Anot pašnekovo, mūsų organizmas pūliuoja. Ateis jaunesni žmonės, matę tėvų kartos politinės veiklos pavyzdžius, darbų ir žodžių neatitikimą, pradės mąstyti, ir viską supras. Kiekvienam žmogui prigimties yra duotas šviesos ir tamsos pojūtis.
„Mes išsivalysim", - savo mintis optimistine gaida baigė dėstyti J.Vaitkus.
Pirmoji karta - prarastoji
„Kalbėti apie emigraciją buvo mano pareiga", - praėjusių metų gruodį, prieš spektaklio „Išvarymas" premjerą Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, sakė režisierius O.Koršunovas. Rašytojas Marius Ivaškevičius rinkti medžiagos šiai pjesei į Londoną vyko du kartus.
Emigracija palietė visą tautą, ir, anot O.Koršunovo, nekalbėti apie tai teatre jau neįmanoma. Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nebūtų paliestas šio reiškinio - jei ne jis išvažiavo, tai jo giminės. Jei ne giminės, tai vaikai ar draugai. Iš vienos pusės, tai gluminanti emigracijos statistika. Iš kitos, - kas už jos yra?
„Už jos slypi žmonių likimai. Ir man buvo įdomus būtent tas emocinis kodas - kas vyksta, kai žmogus keičia ne tik gyvenamąją vietą, ne tik tėvynę, bet ir aplinką, darbą - visiškai keičia savo gyvenimą. Yra be galo daug emigrantų istorijų, dažnai - tragikomiškų, dažnai - tragiškų ir tik retai - tikrai sėkmingų, - kalbėjo O.Koršunovas. - Spektaklyje rodome kraštutinius atvejus, kurie labiausiai pabrėžia baisiąją emigracijos pusę, nusivylimus."
Pirmoji emigrantų karta - visada prarastoji karta, skirianti ypač daug jėgų savo buičiai susikurti. Jų vaikai - paradoksas - jau nekalba lietuviškai. Maži iš čia išvažiavę kalbėjo, o ten pagyvenę 10-12 metų - jau ne.
Tačiau, O.Koršunovo nuomone, negalima šito reiškinio - emigracijos - vertinti vienareikšmiškai. Juk gyvename ES, turime laisvę judėti ir gal tai nėra blogai. Išvažiuoja jaunų žmonių, kurie gal grįš į Lietuvą su naujomis idėjomis. Ir jis pats dabar esąs ne Lietuvoje - kuria spektaklį Graikijoje, Atėnuose.
Suglumino lietuvės pasakojimas
O.Koršunovas mano, kad lietuviai taip gausiai emigruoja ir palieka tėvynę dėl daugelio priežasčių, ne vien dėl ekonominių, kaip manoma. Daugelis išvažiavo ir išvažiuoja dėl blogo kultūrinio bei socialinio klimato, kuris tvyro Lietuvoje. Gal anksčiau tai buvo net didesnė priežastis emigruoti nei ekonominės? Tik atėjus krizei emigraciją nulėmė labai aiškios ekonominės priežastys. Kita vertus, žmonės išvažiuoja ieškoti ko nors naujo. Ypač jaunimas, studentija.
Režisieriui neseniai teko būti gastrolėse Šiaurės Airijoje, Belfaste. Viešbučio, kuriame jis gyveno, kambarinė buvo lietuvė. Režisierius su ja pasikalbėjo, paklausė, kodėl išvažiavo iš Lietuvos. „Nežinau", - nustebino moters atsakymas. Ji išvažiavo prieš šešerius metus, kai ekonominė krizė dar nebuvo prasidėjusi.
Moteris pasakojo, kad Lietuvoje jos šeima gyveno gerai - ir ji, ir jos vyras turėjo gerus darbus. Pirmas išvažiavo vyras, paskui - ji. Moteris pasakojo apie labai sunkius pirmuosius trejus metus, kai teko gyventi nemokant kalbos, dirbti restorane, kuriame patyrė pažeminimą, seksualinį priekabiavimą, kitokių negatyvių dalykų.
Kur mąstanti bendruomenė?
Kaip O.Koršunovas įsivaizduoja mūsų tautos ateitį? Ar jis už tai, kad lietuvių tauta išliktų, ar kad asimiliuotųsi?
„Už tai, kad išliktų. Manau, čia ir būtų Europos grožis - tai vieninga šalis su įvairiomis tautomis, o šios išlaikiusios savo tapatybę, kultūrą, savitumą. Tai būtų idealus atvejis. Bet ar jis įmanomas - tai jau kitas klausimas", - svarstė režisierius.
Teatro menininko nuomone, ne asmenybės, ne lyderio mums reikia, o visuomenės. To pavyzdys jam - Skandinavijos šalys. Ten nėra lyderio, užtat yra piliečiai, visuomenė. Net teatre, kai ten dirbdavo, per savaitę vykdavo po du susirinkimus. Sueidavo visi teatro darbuotojai ir spręsdavo iškilusias problemas. Mūsų teatruose susirinkimai iš viso nevyksta - viską sprendžia vienas vadovas. Kaip teatre, taip ir visuomenėje.
„Manau, kad pavyzdys mums turėtų būti Skandinavija ir noras ne turėti lyderį, o telktis į mąstančią bendruomenę", - sakė O.Koršunovas.
Patriotiškumą skiepijo nuo lopšio
Režisierė G.Dauguvietytė nematė spektaklio „Patriotai", kurį Valstybės teatre Kaune 1926 m. statė jos tėvas - garsusis Borisas Dauguvietis. Ir negirdėjo, kaip nuo scenos apie tėvynės meilę kalba politikai, kombinatoriai ir visokio plauko perėjūnai.
„Ir dabar pas mus labai daug plepūnų. Tarpukariu jokių parlamentarų čia nebuvo, o dabar staiga pridygo. Man atrodo, kad tiek daug - 141 - tikrai nereikia. Ir 100 Lietuvai būtų per akis. Kam kankinti save ir valstybės biudžetą?" - klausė G.Dauguvietytė.
Pašnekovės nuomone, per silpna sakyti, kad šiandienos lietuviams trūksta patriotiškumo - jo iš viso nėra. Vaikas jau nuo lopšio turi būti auklėjamas patriotiškai. „Mes didžiavomės, kad esame lietuviai. Tada, tarpukariu, mus auklėjo nepaprastai patriotiškai. Ir tą patriotizmą savyje nešiojamės visą laiką. Jis mums įskiepytas nuo lopšio", - kalbėjo moteris.
G.Dauguvietytė kaip tautos lyderį mato Prezidentę, tik ji, pašnekovės manymu, per mažai turi valdžios. „Matau jos tvirtumą. Ji laikosi savo žodžio", - pagyrė šalies vadovę G.Dauguvietytė.
Emigrantų vietą užims kinai
Paklausus, ko reikia, kad tauta išliktų, ponia Galina tik susiėmė už galvos - ji bijanti net apie tai kalbėti. Juk tie emigrantai negrįš - tai faktas. O į jų vietą atvažiuos kinai. Jie - darbštūs, sąžiningi, ne vagys. Geriau kinai, negu kiti. Juk kas nors turi užimti emigravusių lietuvių vietą. Jau dabar Vilniuje kinų restoranų - ant kiekvieno kampo.
„Bet, pažiūrėjus į emigraciją blaiviu protu, aišku, kad išvažiuoja jauni, sveiki žmonės, kurie ten plauna indus. Bet čia, matyt, ir tokio darbo negauna. Mano kaimyno anūkas - gražus bernas, tiesiog gražuolis, talentingas - Londone picas kepa, naktimis ant jų kažkokius prieskonius barsto. Ir laimingas, visiems dovanas siunčia, uždirba gerai", - pasakojo moteris.
Ponia Galina šmaikštavo, kad, jei būtų jauna, kojos nekeltų į Angliją. Ta šalis jos netraukia: „Pirmas dalykas, labai negraži jų kalba. Kai jie kalba, tai kaip šunys loja arba kaip su bulba burnoj."
„Geriau Bezdonyse būt gubernatorium, o ne Niujorke brukšlaviu", - jeigu būtų įmanoma, taip emigracijos problemas spręstų G.Dauguvietytė.
