Valdas Vasiliauskas, Teatro malonumas, XX a. pabaigos - XXI a. pradžios lietuvių teatras. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012. 214 p.
Kaip žinia, rankraščiai nedega. O į spaudą kai kuriems dar vaikystėje prigrasinta nepatekt. Laikraščiuose esantys tekstai, pasak poetų ir teatro kritikų, ateities neturi. Naujienos tampa blankiais praeities šešėliais. Kultūrinė spauda - kitas atvejis. Tai išlieka kaip laiko liudijimas. Rodytųs... Jei išlieka - kam visa tai talpinti dar ir į knygą?
Dėl malonumo. Teatro, teksto, skaitymo. Teatro teksto skaitymo. Ir, turbūt, viso to kaltininko - Valdo Vasiliausko. Pastarajam, rodos, net rašymas malonus. Pavydu. O kai malonumas nerašyti ir taip akivaizdus, džiugina liudijimai, jog būta/būna ir kitaip.
O kaip būta/būna, atsiskleidžia per penkis lietuvių režisierių vardus: Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino. Būtent tokia eilės tvarka. Tik nevienodomis apimtimis, žinoma. Labiausiai nuskriaustas šiuo atveju - Gintaras Varnas. Pora gėlėmis apkaišytų recenzijų rodos it tuo metu pievoj skinto augalo lapelio įdėjimas tarp knygos puslapių - tarp Koršunovo ir Nekrošiaus skyrių patalpintas varnalėšos inkliuzas. Apkaišęs Kauno aktorius ir Gintarą Varną vynmedžių lapais bei įsiklausęs į jų gėlių kalbas, knygos autorius apgailestaudamas konstatuoja, jog Vilniuje - „teatrų mieste, šis talentingas režisierius yra bedarbis". Gintaro Varno skyrelis knygoje rodos it būtinybė - penkių lietuvių režisūros stabų taisyklės dėlei. Tačiau kiauraraščiu mezgamame teatro istorijos audinyje tai veikiau dekoratyvinė inkrustacija, net jei - atsiribojus nuo kiekybės - ir išlieka rafinuotai stilinga.
„Teatro malonumo" autorius knygos apie - kaip pats įvardija - XX-XXI amžių sandūros lietuvių teatrą pavadinimui pasirinkęs prancūzų literatūros ir teatro kritiko Roland´o Barthes´o įteisintą „teksto malonumo" sąvoką, jau įvadiniame „Autoriaus žodyje" save teisina nuo jos kiek nukrypus: „Gaila, man ne visuomet pavyko laikytis R. Barto priesako „Jeigu imiesi taikyti tekstui malonumo kriterijų, tai nebegali pareikšti: tas yra geras, o anas yra blogas. „Jokių apdovanojimų, jokios kritikos". Nemaniau, kad taip sunku apsimesti, jog nesi teatro kritikas" (p. 8). Sunku. Tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, „Teatro malonumą" sudaro kiek virš trisdešimties recenzijų. Per kiek daugiau nei dvidešimtį metų - ne taip ir daug. Užsimiršti esant kritiku turbūt sunkiau jau pradėjus rašyti. O ne maloniai nerašant.
Vasiliausko „Teatro malonumas" pasitinka skaitytoją Eimunto Nekrošiaus „Otelo" akimirka - Vlado Bagdono agresija, nukreipta į raudona suknele apvilktą Eglės Špokaitės Dezdemoną pradeda gan įdomų dialogą su pavadinimu: teatro malonumas. Koks-kuris? Žudantis? Ar mirštantis? Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka, puošusi ir Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro leidžiamą „Lietuvos teatro" DVD, yra sekama kitos, to paties fotografo užfiksuotos akimirkos iš kito to paties režisieriaus spektaklio „Hamletas": veidą užsidengęs Elsinoro princas negailestingoje dulksnoje po aštriadančiu disku. Asociacijai: Audronio Liugos „Laiko sužeisto teatro" viršelis. Tačiau su pastaruoju teatro malonumu aliuzijų tik tiek. Vasiliausko knygoje - „eilėraščiai" su datomis. Knygos viršelis, kaip ir turinys, kvepia e(ste)tišku sadomazochizmu - autorius ne kartą išsako savo nuovylį lietuvių teatru, bet - ačiūdie - nepaliauja į jį ėjęs, apie jį rašęs. Nors ir fragmentiškai.
Vasiliauskas, knygos paantrašte pasirinkęs skambų užrašą „XX a. pabaigos - XXI a. pradžios lietuvių teatras", vis tik subtiliai apgaudinėja skaitytoją. Tokia po pavadinimu įtaisyta deklaracija kiek neargumentuota. Net jei pirmieji skyriai, vedantys prie režisierių pavardžių, įveda į tuometinį kontekstą, užfiksuotą talentingos kritiko rašymo manieros, net jei laikas ir tampa vienu svarbiausių veiksnių ar veikėjų knygoje, lietuvių teatras visapusiškai neatsiskleidžia. Veikiau koketiškai prisistato, įteikęs penkias vizitines korteles, tačiau į artimesnį santykį nesileidžia. Knyga tampa ne išsamia 20 pastarųjų metų režisūros išklotine, o skoningu brūkštelėjimu keliadantėm šukom per teatro istorijos viršugalvį. Recenzijų rinkinio žanras, ypač, recenzijų, rašytų tik tiems spektakliams, kurie patiko tekstų autoriui, susidėlioja į subjektyviai - tačiau profesionaliai - vertintų meno kūrinių panoramą. Ir net jei knygos autoriaus bendraamžiai - bendražygiai - kolegos, skaitydami jo tekstus, galbūt ir gali prisiminti daugiau, nei slypi po užrašytu žodžiu (jei tuomet jau ir laisvu), jaunesnės kartos teatro literatūros mėgėjas gali nepatekti į tą knygos galimą atverti pasaulį. Gali ir patekti. Tik, žinoma, ne kiekvienas. Bet Vasiliauskas turbūt pats renkasi, ką pasikviesti.
Bet kuriuo atveju, panorama įtraukia. Ir malonumas garantuotas. Sklandi ir žaisminga autoriaus rašymo stilistika, nenuolankus ir nenuolaidus santykis su kūrėjų darbais, aštri ir saikinga ironija pavergia nuo pirmų sakinių. Skirtingi leidinių, kuriems buvo rašomos recenzijos, formatai čia netrukdo - jie vieningai susilieja bendroje vasiliauskiško žodžio tėkmėje. Rodos, ne autorius taikėsi prie skirtingų „rėmų", o būtent pastarieji vienais atvejais netikėtai praplatėdavo ar prisitaikydavo vardan to teatro malonumo. Vardan skaitymo apie teatrą malonumo. Lakoniškos Vasiliausko metaforos - daugiasluoksnės, o pastebėjimai - pavydėtini. Kalbėdamas prieš septynerius ar daugiau metų rašytais žodžiais, knygos autorius įvardija ir šiandienos teatro skaudulius. Pradedant kritikų negebėjimu be siužeto atpasakojimo nagrinėti spektaklių, baigiant atgyvenusia organizacine valstybinių teatrų forma. Vienos problemos Valdo Vasiliausko konstatuojamos it neginčijami faktai, nereikalingi papildomos argumentacijos, kitos išplečiamos net švelnia pašaipa ir konkrečiai įvardytais „nusikaltėliais" teatro menui - tarkim, autoriaus požiūriu, tokia buvo kone visa tuometinė teatrologų sekcija.
Pats save dažnai priešindamas oficialiajai kritikai ar jos nuomonei, autorius dedasi vienišo oraus maištininko kaukę. Su nebūtinai pripažinto teisuolio ornamentika. Tačiau skaitydamas knygą esi jo pusėje. Įdomi ir autoriaus antropologinė publikos stebėjimo praktika - ypač Koršunovo spektakliuose. Ir recenzijų tono kitimas - palankus, esant megztiniuotai ir džinsuotai auditorijai, bei kiek irzlesnis, kuomet salėje sėdintys tviska prašmatnumu. Sutapimas. Bet kuriuo atveju, apie Koršunovą Vasiliauskas kalba šiek tiek globėjiškai ir kone krikštatėviškai. Pirmasis kritikas, pastebėjęs antrakursio paūmėjimus tuometinio Akademinio dramos teatro scenoje, su rūpestingu atidumu seka jo tolimesnius ekscesus. Ir štai - po aštuonerių metų tekstinės tylos OKT adresu, naujajam lietuvių klasikui grįžus į LNDT su Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu" ir naujais veidais scenoje, prabyla ir Valdas Vasiliauskas. Ir palieka Koršunovą ten, kur rado: Nacionaliniame dramos teatre, po bilieto į vieną pusę imtis lietuvių klasikos.
Dar viena maloni praktika: įžanginiai sakiniai premjeriniam spektakliui. Ir - it pažado išpildymas - po įžangos sekanti ir tolimesnė teksto dalis, recenzija. Kritikas, rašantis apie nebe premjerinį spektaklį, fiksuojantis kintančio organizmo evoliuciją - gerbtinas pavyzdys. Ir malonūs tekstai. O kaip teigia jau minėtas ir Vasiliausko perfrazuotas Barthes´as: „Malonus tekstas - toks, kuris patenkina, papildo, sukelia euforiją; jis atsiranda iš kultūros, nenutraukia ryšių su ja ir yra susijęs su patogaus skaitymo praktika[1]".
Valdas Vasiliauskas knygos dėka tampa matytų spektaklių prisiminimų instruktoriumi ir nematytų spektaklių įsivaizdavimo konstruktoriumi. Regėti vaizdai ir patirtos jausenos yra kruopščiai režisuojami dzenbudistiškai įsakmokos Vasiliausko recenzijų intonacijos: savotiškas autoriaus atsiribojimas, tačiau tuo pačiu nenutrūkstantis susirūpinimas lietuvių teatru - net jei fragmentiškas, tačiau nepaliaujamas, diktuoja atgaivinamų atmintyje spektaklių pavidalų formas ir kontūrus. Prisimeni Vasiliausko žodžiais, rekonstruoji - jo sakiniais. Nematytą vaizduojies jo žvilgsnio dėka.
Kalbant apie regą - gan gausiai iliustruotoje knygoje nuotraukos rodos sudėliotos be konkretesnės atrankos koncepcijos. Vizualinė knygos dalis į malonumą akims neapeliavo: išdėstymas chaotiškas, nepagrįstas, prie nuotraukų autoriai vienur nurodyti, kitur jų pavardės - kažkodėl - nukeltos į knygos pabaigą. Vienur išvardyti aktoriai, pavaizduoti užfiksuotoje akimirkoje, kitur - turbūt savaime suprantama, kas ten tokie. Neliko be savo atvaizdų ir penki knygos atramos taškai - režisieriai. Vienintelis Tuminas nuotraukoje, pradedančioje skyrių apie jo spektaklius, žiūri į skaitytoją. Keturių kitų akys - nors kai kuriais atvejais ir matomos - nusuktos nuo žiūrovo. Atsuktos į sceną? Stebinčios kūrybinį procesą? Pagautos laikinos detalės?
Laikinomis laikmečio detalėmis galėjo tapti ir kai kurie spektakliai, jei nebūtų pastebėti profesionalios kritikos. Recenzijos atsiradimas viešojoje erdvėje - svarbu. Kiek tų recenzijų surinkimas į vienos knygos erdvę reikalingas - atskiras klausimas. Tačiau jei knygos tikslas - būti perskaitytai su malonumu, šiuo atveju jis pasiektas.
[1] Roland Barthes, „Teksto malonumas", Vilnius: Vaga, 1991 m., p.278
