 |
| Algis Griškevičius. „Restauracija“ |
Nors kalbama, kad teatro reforma, prasidėjusi prieš 18 metų, įstrigo ar dar nebaigta, kur kas teisingiau būtų sakyti, kad ji niekada neprasidėjo.
2004 metais priimtas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas tik įteisino sovietinių laikų valstybinio teatro modelį. Ir tik neseniai, po pernai metais lapkritį pasirodžiusio grupės teatralų kreipimosi į šalies politikus Kultūros ministerijos iniciatyva buvo suburta darbo grupė išsiaiškinti teatro sistemos trūkumus.
Deja, grupė į bendrą posėdį buvo susirinkusi tik kartą. Po mėnesio ministerijos atstovai išsiuntinėjo šalies teatrams bei koncertinėms organizacijoms klausimyną, kurį paprašė užpildyti. Klausimynas apėmė įvairias biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbo sritis, jų pobūdį, darbo santykius, trukdžius, kaip antai – kokie darbo santykių privalumai ir trūkumai biudžetinėse įstaigose ir viešosiose; kokių šalių teatro sistema patraukliausia ir kodėl, – t.y. organizacijos turėjo atsakyti į klausimus, į kuriuos tik po išsamių studijų turėtų atsakyti pati ministerija.
Į klausimus atsakė 25 teatrinės ir koncertinės organizacijos. Toliau tęsdama darbą, ministerija susistemino atsakymus. Menų faktūra gavo komisijos pirmininko Juozo Širvinsko kreipimąsi į Nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų situacijos įvertinimo komisiją dėl būsimo posėdžio, apibendrinami atsakymai ir pateikiami pačių teatrinių įstaigų susumuoti siūlymai (kalba taisyta):
„Siekdama išanalizuoti Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų sistemoje veikiančių biudžetinių ir viešųjų įstaigų teisinių organizacinių modelių privalumus ir trūkumus, Kultūros ministerija atliko nacionalinių, valstybinių, savivaldybių ir privačių teatrų apklausą. Šioje apklausoje dalyvavo ir į ministerijos suformuluotus klausimus atsakė 24 įstaigos (suskaičiavus išvardintus atsakiusiuosius – 25 – MF past.). Už dabartinės teatrų ir koncertinių įstaigų sistemos pertvarką pasisakė 15 įstaigų.
Vertindami biudžetinės įstaigos teisinę organizacinę formą biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai nurodė, kad biudžetinėms įstaigoms nustatyti reikalavimai neleidžia įstaigai greitai ir lanksčiai spręsti jai iškylančius kūrybinius ir finansinius klausimus. Gremėzdiška biurokratinė struktūra apsunkina kūrybinį-gamybinį procesą, verčia didinti valdymo-administracinį aparatą. Tokios įstaigos prioritetu tampa ne kūrybinės veiklos planavimas ir įgyvendinimas, o nuolatinė atskaitomybė vyriausybinėms ir valstybinėms institucijoms. Kiekvienas veiksmas įforminamas dokumentu. Administracijos struktūra dirbtinai plečiasi, didėja darbo užmokesčio fondo poreikis, nes didžioji administracijos dalis dirba ne pačios koncertinės įstaigos, o kitų valstybinių įstaigų reikmėms. Kitaip tariant, valdymui yra būdingas nelankstumas ir administravimo operatyvumo stoka. Didžiosios dalies biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų nuomone, nacionaliniams ir valstybiniams teatrams turėtų būti nustatyta kitokia teisinė organizacinė forma, kuri teatrams ir koncertinėms įstaigoms leistų racionaliai nusistatyti valdymo aparatą, optimalų darbuotojų skaičių, lankstų, operatyvų, efektyvų valdymą, siekiant maksimalaus kūrybinio rezultato.
Vertindami biudžetinės įstaigos finansavimą biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai nurodė, kad valstybės biudžeto išlaidų ekonominė klasifikacija nepritaikyta teatro funkcijoms, finansavimas neatitinka kūrybinės veiklos poreikių. (...) Dėl nelankstaus darbo apmokėjimo trūksta ne tik kvalifikuotų profesionalių darbuotojų, bet ir aptarnaujančio personalo. (...) Neįmanoma lanksčiai panaudoti surinktų už gautas paslaugas pajamų. Biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų nuomone pakeitus dabartinę teisinę organizacinę formą į palankesnę teatrų veiklai, turėtų būti išlaikytas valstybinis finansavimas ir sudaryta galimybė įstaigoms užsidirbti lėšų. Be valstybinio finansavimo teatrams ir koncertinėms įstaigoms gresia tapti komercinėmis. Be valstybinio finansavimo teatrai ir koncertinės organizacijos negalėtų vykdyti savo misijos – kurti ir skleisti aukšto meninio lygio kūrinius, ugdyti ir vystyti visuomenės estetinį suvokimą, skatinti Lietuvos gyventojų domėjimąsi profesionaliu menu. Finansavimas turėtų būti ilgalaikis, perspektyvinis, pavyzdžiui, 3 arba 5 metams. Uždirbtos lėšos turėtų būti paliekamos įstaigos sąskaitoje ir naudojamos pagal įstaigos vadovo patvirtintas sąmatas.. Įstaigai turėtų būti palikta daigiau galimybių didinti arba mažinti išlaidų straipsniuose numatytas lėšas.
Vertindami biudžetinės įstaigos darbo santykius ir socialines garantijas, biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai pažymėjo, kad neterminuotos darbo sutartys su kūrybiniais darbuotojais demoralizuoja teatro, kaip kūrybinio organizmo veiklą ir pačius kūrybinius darbuotojus. Etatų sistema sudaro galimybę darbuotojams piktnaudžiauti savo padėtimi, nesuteikia galimybės įstaigoje sudaryti konkurencinę aplinką. (...) Didžioji dalis teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų siūlo ieškoti kitokios nei dabar darbo santykių teatruose ir koncertinėse įstaigose formos. Su kūrybiniais darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis, pvz., 5 metams. Darbo santykiai turi būti reglamentuoti taip, kad kūrybiniai darbuotojai, kaip ir kiti darbuotojai turėtų socialines garantijas. Bedarbystės laikotarpiu kūrybiniai darbuotojai tam tikrą periodą turėtų gauti socialinę valstybės pašalpą, kuri leistų jiems įgyvendinti ir ieškoti patiems ar patiems siūlyti kūrybinius projektus. Tokiu būdu kūrybiniai darbuotojai būtų skatinami dirbti, o ne už dyką gauti atlyginimą. Pensijinio amžiaus nedirbantys kūrybiniai darbuotojai prie uždirbtos pensijos turėtų gauti rentas, kaip socialinę garantiją už visus metus, paskirtus kūrybinei veiklai. Reikėtų įkurti aktorių agentūrą, aktorių darbo biržą.
Vertindami biudžetinės įstaigos turto valdymą ir disponavimą juo, biudžetinių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai pažymėjo, kad sudėtinga turto apskaita, reikalaujanti daug skyrių padalinių vadovų ir buhalterijos darbo sąnaudų. (...) Gavus lėšas už turto nuomą, jos turi būti pervestos Finansų ministerijai, sumokant bankui už pavedimą, tada teikiamas prašymas Finansų ministerijai šias lėšas grąžinti (nenumatyta galimybė raštą perduoti kompiuterinėmis ar telefakso ryšio priemonėmis). Lėšos grąžinamos anksčiausiai po 10 dienų, bankui vėl nuskaičiavus mokesčius už lėšų pervedimą. Draudžiami turto mainai. Reikalingų techninių įtaisų neįmanoma įsigyti, nes pagal Viešųjų pirkimų įstatymą tai nėra pigiausias galimas pirkimo variantas, nors tokie įtaisai yra svarbūs teatro veiklai. (...)
Apibendrinant viešųjų įstaigų vadovų atsakymus į Kultūros ministerijos klausimyną, galima būtų teigti, kad viešųjų įstaigų teisinė organizacinė forma leidžia mažomis sąnaudomis pasiekti didelių kūrybinės veiklos rezultatų. Kaip didžiausią trūkumą viešųjų įstaigų vadovai minėjo nepakankamą valstybės dėmesį šioms įstaigoms, kuris pasireiškia nepastoviu ir nepakankamu finansavimu. Valstybė skiria dalinį finansavimą naujiems pastatymams, salių kompensavimui, tačiau nesubsidijuoja patalpų nuomos, įrangos atnaujinimo, darbo užmokesčio fondo. Viešosiose įstaigose kūrybiniai darbuotojai dirba pagal autorines sutartis, kurios nesuteikia jiems jokių socialinių garantijų.
Reziumuojant galima būtų teigti, kad būtina keisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, kuriame būtų nustatytos kitokios valstybės teatrų teisinės organizacinės formos, finansavimas, darbo santykiai ir socialinės garantijos.“
Kultūros ministerija kviečia darbo grupės narius į posėdį apsvarstyti lankstesnes teisines organizacines formas, galimybę pereiti nuo pastovių darbo sutarčių kūrybiniams darbuotojams prie kontraktų sistemos ir valstybinio subsidijavimo sistemą privatiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms.
Ar jau galima būtų teigti, kad tai – reformos užuomazgos?
Menų faktūros inf.
