„Menų spaustuvėje" klube „Prie arbatos" spalio 27 d. įvyko diskusija šiandien teatro žmonėms aktualia tema „Apie „bordeliukus" prie arbatėlės". Kultūros ministerijai ir jos suburtai darbo grupei parengus naujus teatrų ir koncertinių įstaigų valdymo ir finansavimo modelio apmatus, kuriais remtųsi naujas teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas, jau buvo išsakytas valstybinių teatrų aktorių nepasitenkinimas įvairiose žiniasklaidos ir valdžios institucijose, kalbų ir nerimo tik daugėja. Į diskusiją „Menų spaustuvėje" buvo pakviesti Kultūros ministerijos profesionalaus meno skyriaus vedėja Elė Ona Vilkienė, LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, Andželikos Cholinos šokio teatro direktorė Greta Cholina bei vadybininkas, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Kęstutis Povilaitis, prisijungė kiti suinteresuoti klausytojai.
Diskusijos moderatorius teatro kritikas Andrius Jevsejevas pirmiausia paskatino Elę Oną Vilkienę pristatyti Teatro įstatymo reformą.
E.O.Vilkienė: Dar vadovaujant kultūros ministrui Juozui Nekrošiui, jo specialistai buvo parengę pirmąjį įstatymą, kuris siekė tų pačių tikslų, kurių dabar siekiame mes. Daug metų diskutuota ir galiausiai prieita išvados, kad viešoji įstaiga vietoj biudžetinės bei terminuotos darbo sutartys vietoj etatų yra patogiausia forma teatrams administruoti. Tai padėtų ir kūrybiniam kolektyvui veikti sėkmingiau, efektyviau, atsirastų daugiau galimybių į kolektyvus įsilieti jauniems žmonėms, neseniai baigusiems aukštąsias teatro mokyklas. Tai buvo bandoma įgyvendinti 2002-aisiais, tačiau tuomet sutrukdė valstybinių teatrų aktoriai ir štai 2014-aisiais mes vėl diskutuojame apie tą patį.
V.Jauniškis: Pradžiai norėčiau tik pataisyti anksčiau pasirodžiusius pranešimus apie tai, kad reikia pabaigti su sovietinės sistemos reliktais. Taip, jie yra paveldėti iš ten, bet norėčiau patikslinti, kad aktorių etatų sistema atsirado gerokai anksčiau. Kai diplomatas, kūrėjas Jurgis Savickis, paskirtas Lietuvos Valstybės teatro direktoriumi (antraeilėms pareigoms), iš tuometinio premjero Augustino Voldemaro gavo carte blanche plačiai veikti, jis 1929 m. pakėlė Valstybės teatro aktorių atlyginimus iki valstybės tarnautojų ir tų metų spalio mėnesį aktoriai pagal Teatro įstatymą tapo etatiniais teatro darbuotojais. Pas mus ši sistema gyva iki šiol, tuo tarpu pasaulyje ji varijavo ir keitėsi. Prisimena vienas atvejis iš maždaug 2000-ųjų, kai į Vilnių atvykęs žymus vokiečių režisierius Thomas Ostermeieris susitikime su žiūrovais pasakojo apie savo kelią nuo kūrybos nepriklausomame Berlyno „Baracke" teatre iki buržuaziškiausio Berlyno teatro Schaubühne. Kai kažkas paklausė, kaip prie pasikeitimų atėjus naujam vadovui prisitaikė teatro aktoriai, iki tol daug metų dirbę su Peteriu Steinu, Ostermeieris iš pradžių šio klausimo nesuprato, o jį pakartojus atsakė, kad tų aktorių paprasčiausiai neliko. Taigi teatras iš esmės pasikeitė drauge su nauju vadovu.
Prisimenu ir kitą atvejį - Suomijos teatro „Viirus", kuriam tada vadovavo Cezaris Graužinis, ilgamečio aktoriaus Dicko Idmano gastroles „Menų spaustuvėje". Jis tada pasakojo jau išėjęs iš „Viirus", nes į jį atėjęs jo sūnaus kursas, ir Dickas, nenorėdamas jaunimui trukdyti, išėjo iš teatro, pasilikęs tik dėstytojo etatą teatro akademijoje. Taigi, socialinės garantijos jam leido ir oriai pasielgti, ir leisti keistis teatrui.
Įstatymo pakeitimo pristatyme Seime išryškėjo du poliai: Kultūros ministerija, kuri sugalvojo pakeitimą, ir valstybinių teatrų aktoriai, kurie jam nepritaria. Aš čia pasigedau trečiojo poliaus - visuomenės, apie kurią absoliučiai nebuvo užsiminta. Ką iš to gaus žiūrovai, kas jų lauktų. Viskas susiaurėjo iki teatralų interesų ir panašu, kad didžiausią įtampą čia kelia neterminuotų sutarčių panaikinimas bei neva gresiantis socialinių garantijų praradimas.
K.Povilaitis: Mes kalbame ne apie socialines garantijas. Egzistuoja žmogiškieji resursai - tai ir yra vadinamoji trupė. Vadyboje yra sąvoka „organizacinė kultūra" - tai yra metų metais kuriamas tam tikras virtualus darinys: tradicijos, elgesio normos, darbo kultūra, santykiai. Kai mokiausi vadybos, man buvo pasiūlyta rašyti darbą apie organizacinę kultūrą, nes tuometinis Kauno dramos teatras, kuriame jau dirbau, buvo viena iš nedaugelio įstaigų, išlaikiusių tą kultūrą. Ir jei paleistum ją išsiugdžiusius žmones ir prieitų daug kitų, su kitokiom organizacinėm kultūrom, - kas tada mokėtų pinigus specialistui, kad jis vėl sukurtų bendrą kultūrą? Kalbant apie vadybą, egzistuoja Pareto dėsnis 20/80: daugumoje įmonių dvidešimt procentų darbuotojų uždirba aštuoniasdešimt procentų pajamų. Toks yra dėsnis, tai objektyvu.
C.Graužinis: Turėdamas omeny tiek Kęstutį, tiek kitus iki šiol viešosiose erdvėse pasisakiusius aktorius norėčiau pasakyti, kad dar neišgirdau nė vieno svaraus argumento prieš įstatymų pakeitimo reformą. Vien emocijas ir abstrakčius šūktelėjimus. Galiu pasidalinti savo patirtimi. Kai mano ir Vlado Bagdono vadovaujami studentai baigė akademiją ir netikėtai už savo spektaklius gavo „Auksinį scenos kryžių", aš nuėjau pas Algirdą Latėną, o vėliau - Adolfą Večerskį su pasiūlymais priimti studentus į etatus ir padėti teatrui atsinaujinti. Abu atsakė neigiamai, o Večersis dar pasiskundė, kad jam reikia per tris metus atlaisvinti 19 etatų Rimo (Tumino - A.K.) kurso studentams (!!!), kurie tuo metu buvo dar tik antrame kurse LMTA. Tai pavyzdys, kaip teatruose manipuliuojama etatais. Tokia tad trupės dvasia, apie kurią taip gražiai šnekėjo Kęstutis. Iš tiesų tam, kad ją palaikytum, turi mylėti ne konkretų teatrą ar konkretų teatro vadovą, o tiesiog teatrą ir savo profesiją. Aktorius turi rimtai žiūrėti į savo profesiją ir veržtis į sceną visais įmanomais būdais.
Pavyzdžiui, Graikijoje valstybiniuose teatruose sutartys su aktoriais sudaromos dvejiems metams. Yra aktorių, su kuriais kontraktai pratęsiami nuolat ir taip neformaliai susiformuoja trupė su savo etika ir kultūra. Aktoriai kasdien įrodinėja, kad yra reikalingi. Todėl manau, kad terminuotų sutarčių sistema leistų gerinti darbo kokybę, nes niekas nesijaustų amžinai ramus ir užsinorėtų dirbti.
Lietuvoje kiekviename valstybiniame teatre egzistuoja tam tikras skaičius aktorių, kurie beveik nevaidina ir tuo džiaugiasi. Tai vadinamasis aktorių balastas. Vienas talentingas aktorius kažkada yra pasakęs, kad "Teatre būtų gerai dirbti, jeigu tik nereikėtų vaidinti spektakliuose". Kai teatro vadovas turi pakankamą balastą, tokie aktoriai tampa geriausiu garantu vadovui išsilaikyti poste. Nes jis yra jų gero gyvenimo garantas. O kalbos apie trupės dvasią tėra gražūs žodžiai.
Jonas Sakalauskas, operos dainininkas: Noriu tik papildyti, kad LNOBT operos spektakliuose atlikėjai jau seniai dirba pagal terminuotas sutartis, vyresni dainininkai po truputį išleidžiami į pensiją, atsiranda daugiau jaunimo. Beveik visi jau perėjo prie kontraktų ir šis procesas vyksta natūraliai. Todėl tikiuosi, kad priimtas įstatymas tik padės greičiau įvykti tam, kas bet kuriuo atveju susiformuos per ilgesnį laiką. Žinau, kad etatiniams aktoriams gali kilti problemų, tačiau daug jaunų žmonių remia reformos idėją.
A.Jevsejevas: Skaitant tai, ką kalba įstatymui besipriešinantys, labai keistai skamba argumentas, jog grius repertuarinis teatras ir kad pereinant nuo etatinės sistemos prie sutarčių, bus tiesiogiai paveikta repertuaro meninė pusė.
G.Cholina: Iš tiesų teko išgirsti tokį baiminimąsi, jog teatrai gali tapti nerepertuariniai, kad viskas komercializuosis, bet aš drįsčiau su tuo nesutikti. Repertuarinė sistema nėra ydinga, todėl nematau, dėl ko ji turėtų keistis. Kalbant apie teatro dvasią, tai ji egzistavo Miltinio laikais, kai žmonės gyveno vienu teatru. Dabar beveik nebėra aktorių, kurie dirbtų vienam teatre - jie migruoja po biudžetinius, nevalstybinius teatrus, po televiziją, kiną... Ir realiai trupės dvasios nebėra. Ją gali sukurti kiekvienas dirbti ateinantis režisierius.
Grįžtant prie pokalbio išeities taško, nemanau, kad teisinga, jog keliolika dirbančių aktorių išlaiko penkis beveik nedirbančius. Reikia suvokti, kad aktorių profesinis amžius nėra ilgas - itin aktyviai dirbti jie paprastai gali 10-15 metų.
Audronis Imbrasas, „Menų spaustuvės" direktorius: Norėčiau taip pat pakomentuoti situaciją. Jei neklystu, per beveik 25 laisvos Lietuvos metus buvo sudarytos 6 ar 7 darbo grupės, kurios rengė vienokią ar kitokią reformą, įstatymą teatro srityje. Pats esu buvęs ne vienoje jų. Iš tiesų reformas atlikti reikėjo tais laikais, kai vyko pertvarkymai visose srityse ir tik kultūroje jie nebuvo atlikti. Netgi kai kuriuose dokumentuose parašyta, kad kultūra turi būti saugoma nuo pokyčių.
Įstatymo reformos projekte kalbama vien apie valstybinių teatrų tvarką, tačiau pavadinime teigiama, kad tai yra viso teatro reforma. Kultūros ministerija daugelį metų užsispyrusi dirba tik valstybiniam sektoriui - ir ne vien teatro srityje. Todėl visuomenė mato tik valstybinius teatrus ir išgirdusi apie reformą susidaro įspūdį, kad kažkas nori atleisti visus aktorius. Lietuvoje neakcentuojama, kad teatro sistema turėtų veikti kaip susisiekiantys indai - visi turi turėti galimybes kilti į viršų ir leistis žemyn. O dėl to, kad dirbantys aktoriai pagal dėsnį ir turėtų išlaikyti kitus, nedirbančius, tai galiu pasakyti, kad yra keliasdešimt aktorių, kurie neturi jokių socialinių garantijų, kurių niekas neišlaiko ir kurie yra priversti viską daryti patys. Turi egzistuoti sistema, padedanti jauniems žmonėms veikti, dirbti, o ne leisti tiems patiems aktoriams imti biuletenius tam, kad galėtų suvaidinti serialuose.
A.Giniotis: Visiškai pritariu. Aš asmeniškai visiems Lietuvos teatrams suteikčiau lygias sąlygas, nes nė vienas nėra geresnis ar blogesnis, jie tiesiog dirba skirtingai. Ir, žinoma, skirtumas tas, kad valstybiniai teatrai yra remiami iš biudžeto lėšų. Tuo tarpu per nepriklausomybės metus susikūrė daugybė nevalstybinių teatrų, kurie, pavyzdžiui, užsienyje Lietuvai atstovauja kur kas dažniau ir svariau nei valstybiniai.
Beje, tiek Antanas Venckus (Šiaulių dramos teatro vadovas - AK.), tiek Egidijus Stancikas (Kauno dramos teatro vadovas - A.K.) patys nori, kad jų vadovaujami teatrai taptų viešosiomis įstaigomis. To nenori tik artistai. Tačiau kur buvo visi artistai, kai iš jų ginamos sistemos buvo išbraukti visi meno vadovai ir vyriausieji režisieriai? Niekas net nepyptelėjo, nors tai buvo vieninteliai žmonės, kurie rūpinosi trupės ir repertuaro ateitimi. Todėl akivaizdu, kad vienintelis artistų interesas yra sėdėti teatre iki gyvenimo pabaigos.
Kitas dalykas - negali būti, kad atėjęs režisierius „nužudys" trupę ir nepaims vaidinti joje esančių gerų aktorių. Aš pats, dirbdamas Klaipėdoje, galėjau dirbti su Anužiu, Paukšte, Meškausku ir neprašiau iš savo teatro atsivežti Kaniavos bei Skamarako.
K.Povilaitis: Tai argi mes jau priėjom tokią kritinę ribą, kad reikia viską braukti ir keisti? Kiek yra tų nedirbančių aktorių?
Irena Didžiulienė, Kultūros ministerijos Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė: Teatruose iš viso dirba apie 380 aktorių. 105 iš jų yra užimti vieną arba aštuonis kartus per sezoną. Ir jiems yra mokamas atlyginimas. Galėtume paskaičiuoti, kiek valstybei tai kainuoja. Tarkim, kad aktoriui mokama minimali mėnesinė alga, nors paprastai taip nėra. Vienas tokio aktoriaus išėjimas per sezoną visuomenei kainuoja 12 000 litų - plius įvairios garantijos, atostogos... Ir kas ketvirtas aktorius yra labai menkai užimtas. Kokios tai lėšos! Ir koks rezervas didinti atlyginimus!
K.Povilaitis: Bet kuris rimtas vadybininkas pats sugebės atleisti žmogų, o ne sieks pakeisti įstatymą.
I.Didžiulienė: Įstatymas leidžia atleisti tik girtuoklius, narkomanus.
E.Bajorinienė: Kitus atleisti galima tik jeigu pasiekta abipusio susitarimo. Jei aktorius nesutinka - negalima.
K.Povilaitis: Tada čia yra vadovo, žmogiškųjų išteklių valdymo problema.
I.Didžiulienė: Juk yra žmonių, su kuriais negali susitarti.
K.Povilaitis: Bet dabar atsakykit, ministerijos, ar po tokio įstatymo pagerės Lietuvoje kūrybiniai rezultatai? Pagrįskit.
C.Graužinis: Kartoju: visų pirma bus sudarytos sąlygos debiutuoti jauniems žmonėms, kurių vienintelis kelias debiutuoti šiandien yra „Menų spaustuvė". Jeigu yra kasmet išleidžiami studentai, turi būt atsakomybė prieš juos - teatrai neturi būti jiems uždaryti. Ir minėti kas ketvirtas nedirbantis aktorius yra stabdis įsidarbinti jaunimui.
Redita Dominaitytė, aktorė: Manau, esmė yra atverti duris ne tik jauniems žmonėms. Yra nemažai ir mano amžiaus aktorių, kurie tikrai norėtų sudalyvauti, pavyzdžiui, atrankoj Nacionaliniame dramos teatre.
C.Graužinis: Tarp kitko, Lietuvoje neteko girdėti apie aktorių atrankas. Kur tu turi įrodyti savo fizinį, psichologinį, muzikinį ir kitokį pasirengimą. Kai to nėra - tai leidžia aktoriams atsipalaiduoti, nes aktorius įsitikinęs, kad jį pakvies dėl jo statuso, dėl santykių su vadovybe. Kiti aktoriai žino - manęs nekvies ir man nereikia, aš ateisiu tik atlyginimą atsiimt.
V.Jauniškis: Šios frazės užvedė ant minties apie mitus. Vienas jų teigia, kad pas mus yra režisieriaus teatras. Bet akivaizdu, kad pas mus labai gajus žvaigždžių kultas, nes aktorius pats savaime pripažįstamas kaip vertybė, nesvarbu, ką jis kuria? Kitas mitas - kad repertuarinis teatras yra didžiausias gėris. Iš kur jis, jei pas mus kitokio teatro iš esmės net nėra, tas pats minimas „Domino" irgi yra itin repertuarinis. O, pavyzdžiui, teatro istorijose minimų garsiųjų Peterio Brooko, Jerzy Grotowskio, Eugenio Barbos ar kitų 7-8 dešimtmečių kūrėjų teatrai buvo kaip tik nerepertuariniai, tai buvo kur kas labiau laboratorijos, vieną spektaklį kurdavusios metus laiko.
Kęstutis klausė, kam reikia keisti įstatymus, gal užtenka geros vadybos? Taip, gera vadyba apeis visus įstatymus, bet tai kartais gali grėsti ir kalėjimu. Teatrų vadovai pripažindavo, kad jie visada pažeidinėdavo kvailus įstatymus, tai buvo Polišinelio paslaptis. Todėl galbūt reikia keisti įstatymus ne dėl blogų vadybininkų, o dėl to, kad įstatymai iš tiesų yra prasti.
E.Bajorinienė: Kaip suprantu, viskas prasidėjo, kai į viešumą pateko vadinamoji teisėkūros iniciatyva ir atsirado labai aštri emocinė aktorių reakcija. Pristatyme Seime dominavo aktorių balsas, o kiti požiūriai nenuskambėjo, nebent Audronio Liugos, bet labai trumpai. Iš tikrųjų ministerija nieko naujo nesugalvojo, ji tik pabandė reaguoti į iš sektoriaus atėjusius signalus. Reakcija labai vėluojanti ir vangi. Pirmieji signalai iš sektoriaus atsirado dar 2002 metais, tai paminėta ministerijos preliminariuose raštuose.
Didelė problema yra teatrinės bendruomenės susiskaidymas. Visi valstybės sektoriai dabar dirba taip, kad jų atstovai, darbuotojai ateina į ministerijas su konkrečiais pasiūlymais. Tuo tarpu mes, teatralai, bandome gintis, verkiame, kad mus nori nušluoti nuo žemės paviršiaus, bet nieko nesiūlom, kad būtų geriau.
Kad suirs repertuarinė teatro sistema, yra fikcija. Pasąmoninė baimė yra ir ta, kad teatrus pavertus viešosiomis įstaigomis, sumažės valstybės finansavimas, kad jo neliks ir teatrai bankrutuos, nes jie bus priversti patys uždirbti pinigus. Iš tiesų biudžetinių įstaigų pavertimas viešosiomis įstaigomis remiasi vienu kriterijumi - viešosioms įstaigoms yra daug lengviau funkcionuoti. Argumentai Seime galbūt buvo nepakankamai aiškiai pristatyti. Biudžetinės įstaigos turi savo pajamas grąžinti atgal į biudžetą. VšĮ savo pajamų neturėtų grąžinti, galėtų kaupti. VšĮ steigėjas būtų valstybė. Ji nenusikratytų prievolės prižiūrėti teatrų veiklą, nes liktų jų savininkė.
Kadangi Lietuvoje nebuvo leidžiama vienodai lanksčiai dirbti valstybiniams ir nepriklausomiems teatrams, čia susiformavo abu vienodai stiprūs sektoriai - valstybiniai ir „kiti" teatrai. Nei Latvijoj, nei Estijoje tokio stipraus nepriklausomų teatrų sektoriaus nėra. Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, „Keistuoliai", dauguma jaunų trupių pasirinko nepriklausomų teatrų sektorių, nes spaudžiant biudžetinių įstaigų įstatymams jie nerado erdvės savo idėjoms skleistis. Dabar valstybė turi išlaikyti dvi sistemas ir ji yra nepajėgi to padaryti.
K.Povilaitis: Aš dar norėčiau trumpai pratęsti temą apie mitus. Vienas mitas, kad aktoriai neturi darbo. Nacionaliniame Kauno dramos teatre Egidijus Stancikas stengiasi įdarbinti daug jaunų aktorių. Taip, dauguma jų dirba pagal terminuotas sutartis, bet pernai du žmonės gavo etatus. Kitas mitas - kad negalima atleisti aktorių. Tas pats Egidijus, baigęs vadybą ir valdydamas žmogiškųjų išteklių meną, sugebėjo įkalbėti kai kuriuos aktorius pensininkus savo noru išeiti.
I.Didžiulienė: O žinot kaip komentavo Henrikas Savickis? Jis pasakė - „šantažavo", o ne įkalbėjo.
K.Povilaitis: Henrikui taip atrodo, jis profsąjungos pirmininkas. Bet aš esu įsitikinęs, kad su aktoriais įmanoma susitarti. Dar vienas mitas - kad aktoriai sukilo dėl socialinių garantijų. Galiu pasakyti, kad proceso iniciatoriai buvo būtent tie aktoriai, kurie turi teatre daugiausiai darbo - Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas ir begalė kitų. Tie, kurie neva bet kuriuo atveju pasiliktų trupėj.
C.Graužinis: Abejoju, kad jie iniciavo.
K.Povilaitis: Nežinau, mums paskambino Sakalauskas ir sako, kad yra tokia ir tokia situacija.
A.Imbrasas: O kas paskambino Sakalauskui?
K.Povilaitis: Aš nežinau. Dar norėčiau pasakyti, kad jei ši reforma, neduok Dieve, įvyktų, aš abejoju, kad teatro meninis lygis stipriai pakiltų. Galim reformuoti biudžetines įstaigas, bet yra valstybinių teatrų vadovų, kurie sako, kad mums gerai, mes susitvarkom.
G.Cholina: Jūs tiesiog nežinote, kiek kainuoja susitvarkyti tokiomis aplinkybėmis.
E.Bajorinienė: Jeigu aš teisingai suprantu, jie paprasčiausiai nori tvarkytis lengviau. Juk ši teisėkūros iniciatyva įvardinta kaip valdymo ir finansavimo iniciatyva. Ji nekalba apie meninius rezultatus, kalbama apie tai, kaip palengvinti sąlygas teatrų funkcionavimui.
A.Imbrasas: Aš dar norėčiau akcentuoti tai, jog visuomenėje egzistuoja tam tikras susitarimas, kad pinigai, kurie yra grąžinami į biudžetą, vėliau grįžta teatrams. Iš tiesų jie turėtų negrįžti, bet yra užskaitomi kaip papildomas finansavimas. Viešieji pirkimai biudžetinėms įstaigoms yra ypatingai griežti, remiantis sveiku protu jų vykdyti neįmanoma. Geri vadybininkai bando tai įveikti. Reforma reikalinga tam, kad teatro sektorius galėtų funkcionuoti racionaliau ir vadovaudamasis sveiku protu. Seimas taip pat laukia, kaip Elona minėjo, racionalių pasiūlymų. Reforma įvyks, tik nežinia kur, kaip ir kada.
I.Didžiulienė: Norėčiau dar pridurti, kad mūsų parengtas Scenos meno įstatymo projektas dabar yra įdėtas į titulinį Kultūros ministerijos tinklapio puslapį ir visi gali teikti pasiūlymus, kokias jo dalis reikia praplėsti, ką išimti, ką sustiprinti - laukiame visų pasiūlymų. Ir čia kalbama ne tik apie valstybinius teatrus, kiti teatrai taip pat gali susirasti įstatymo dalis, kuriose kalbama apie jų sektorių, ir teikti pasiūlymus.
Užrašė Aušra Kaminskaitė