Anksčiau žmonijai buvo reikalingi įvairių tipų herojiški veikėjai, jie buvo vaizduojami literatūroje ir kitokiame mene. Įvairūs nacionaliniai didvyriai tapo pavyzdžiais daugeliui mirtingųjų.
O ką reiškia būti herojumi šiandien? Kokie herojai šiandien yra svarbūs Lietuvai? Ir apskritai, ar jie reikalingi?
Mintimis šiais klausimais sutiko pasidalyti jaunieji teatro režisieriai, analizuojantys šiuolaikinę visuomenę teatro scenoje - gyvenimo veidrodyje.
Kiekvienas pats sau didvyris
Artūras Areima
Šiandien žmogus yra pats su savimi ir yra pats sau herojus. Jis gali viską, ką gali kiti. Kiti jam reikalingi tik jo buvimui patvirtinti, t. y. „palaikinti (Like)“, ir šiandieniam žmogui to užtenka. „Tu man neegzistuoji“, - štai ką šiandienis žmogus nori ištarti pažvelgęs kitam į akis, taip pabrėždamas, kad jis svarbesnis ir įdomesnis.
Mano teatre kuriami herojai susideda tik iš „crash“ liekanų, t. y. iš to, kas lieka po žmonių susidūrimų. Žmogus žmogui yra reikalingas tik tiek, kiek jis yra naudingas, jei ne, tada jis tampa tik statistika.
Sukūrėme laisvę, demokratiją ir sunaikinome herojų. Herojui nėra dėl ko ir už ką kovoti, nėra ideologijos, nebėra visuomenės, tik pasiklydę individai, bandantys įrodyti savo egzistavimą. „Maximos“ pardavėja lygu Prezidentei, abi vienodai įdomios, ir abi vienodai neįdomios, ir abiejų gali nebūti. Niekas nesikeičia. Kiekvienas stebi save (gyvenime ir teatre taip pat), užsiima savimi, ieško savo tiesos ir savo gerovės. Personalizacijos procesas (narcisizmas) - yra naujas mūsų herojus (selfie). Šitoks mūsų laikų herojus skatina būti labiau savimi, jausti, analizuoti save, atsikratyti kompleksų. Šiandien mūsų herojus kalba tik pirmuoju asmeniu - „aš“. „To love myself enough so that I do not need another to make me happy“ (K.Lešo).
Antiherojai patrauklesni
Andrius Kurienius
Šiandieniame teatre antiherojai yra gerokai patrauklesni. Teatre atsispindi tai, ką diktuoja gyvenimas - tai, kad blogesnis yra geresnis. Šiandien patrauklesni yra blogiukai. Galbūt taip yra todėl, kad savyje matome to blogio ir bandome teisinti save per tą blogąjį herojų. Visi mėgstame kriminalinius skaitalus, žiūrėti visokias istorijas per televiziją. Visi labai nemėgsta politinių veikėjų, kurie yra kažko prisidirbę, bet visiems yra smalsu. Apie juos rašo knygas, stato spektaklius. Net neteisindami vis vien teisina jų veiksmus.
Mano naujausiame spektaklyje taip pat yra visiškas antiherojus - žmogus, kuris laužo visas normas, kurios yra įmanomos. Ir vis vien jis visiems yra kažkuo patrauklus, nes kiekvienas norėtų tai daryti. Dažniausiai herojiškas veikėjas nepatrauklus tuo, kad jis visada lieka kvailio vietoje. Tikrieji herojai egzistuoja gyvenime, bet jie dažniausiai yra niekam neįdomūs, paprasti, tylūs žmonės. Jie nenori garbės ir šlovės. Nes jei tu nori, kad tave vadintų herojumi, tu nesi visiškai nuoširdus ir atviras. Vadinasi, tu turi kitą tikslą - darai tuos herojiškus darbus tik tam, kad tave pastebėtų.
Mes gal per daug kalbame, kad reikia būti geram. Ir tas prievartinis bandymas padaryti žmogų geresnį priveda prie to, kad jis nori būti blogas. Net būdamas geras pradedi galvoti, kad kažką darai blogai. Kitas aspektas yra tas, kad mes sukuriame herojus. Paskui ieškome progų, kaip juos sunaikinti. Kad ir Lietuvoje, kiek buvo herojų, kurie kovojo su kažkuo, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar iš viso yra neaišku, kas apskritai yra heroizmas, herojus. Pasiaukoti ir išgelbėti tėvynę?
Kai ateini jaunas į teatrą, norisi viską pakeisti. Supranti, kad gali kažką pakeisti, bet pirmiausia turi keisti save, o ne teatrą. Nes visų neišmokysi, kad jie būtų tokie, kokius juos nori matyti. Kitaip būsi vienas kaip Don Kichotas. Susikursi menamus priešus ir bandysi su jais kovoti. Jaunystėje visi menininkai bando susikurti priešą, kurį nugalėjęs tapsi herojumi - pakeisi pasaulį.
Vis vien visi norime tikėti tais susikurtais herojais, bet kai susiduriame su realiais, tada viskas pasidaro kitaip. Tai matau dirbdamas ir su vaikais - nė vienas nenori vaidinti princo ar princesės, visi nori būti raganomis ir siaubūnais, nes jie yra patrauklesni. Antiherojai kažkiek yra ir tikrieji herojai, žiūrint, kaip pažvelgsi. Tarkim, Tadas Blinda - ir herojus, ir antiherojus, daro nusikaltimus dėl gėrio. Riba tarp to, kas yra herojus ir antiherojus, yra labai slidi. Į kurią pusę pasikeisi - minučių klausimas. Dabar heroizmas tapo labiau lyderizmas - siekiu užimti kieno nors vietą. Čia daug narcisizmo, noro išsiskirti, pasirodyti. Žvaigžde gali tapti per vieną dieną, o ja išlikti yra labai sunku.
Svarbiau kalbėti apie vertybes
Agnė Dilytė
Prisipažinsiu, sąvoka „herojus“ man sukelia skepsį. Jos nenaudoju nei kalbėdama, nei mąstydama, nei juo labiau kurdama. Galbūt todėl, kad man dar teko kelerius laimingus vaikystės metus praleisti sovietinėje sistemoje, mokykloje skaityti apsakymėlius apie to meto herojus bei raiškiai deklamuoti eilėraščius apie juos. Ženklelį su vieno herojaus angelišku veidu nusisegiau, paslėpiau stalčiuje, pasikeitus šalies politinei situacijai, ten jis ir liko rūdyti. Kalbant rimtai, ši sąvoka man asmeniškai asocijuojasi su politine ideologija, propagandiniais filmais, tekstais ir menkaverčiais spektakliais, kuriuos, deja, tuo metu privalėjo statyti net talentingiausi režisieriai. Pasikeitė santvarka, dingo „herojai“, „didvyriai“, tačiau palaipsniui mūsų visuomenėje atsirado daug „žvaigždžių“ (TV, pop, šiaip), įvairių „guru“, „gyvenimo/būdo/stiliaus/etiketo mokytojų“, „kulinarijos menininkų“, „apžvalgininkų“ - jie dabar ir yra beveik nacionaliniai herojai (nepamirškime į sąrašą įtraukti olimpinių čempionų, kuriuos garbina tauta).
Kita vertus, herojus turbūt yra tas, kuris nuveikia kažką svarbaus, didingo, beveik antžmogiškai drąsaus? Kuris atlieka bent vieną bekompromisį, maksimalistinį veiksmą, pasipriešina visuotinei opinijai, inercijai? Kuris gali daug paaukoti dėl švento tikslo, parodyti masėms alternatyvą, naują kryptį? Kuris savo poelgiais įkvepia kitus? Žvelgiant į šiandienius konfliktus pasaulyje, tokių žmonių jau reikia globaliu mastu, ne vien Lietuvoje. O dar tiksliau - jau reikia naujų idėjų, naujų sprendimų, daug sveiko proto ir humaniškos širdies.
Ar šiandien teatre reikia kalbėti apie herojus? Nebūtinai. Kur kas svarbiau kalbėti apie elementarias vertybes, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų. Manau, kiekviena karta gauna užduotį tas vertybes išanalizuoti iš naujo, kritikuoti neveiksnias, atrasti naujas ir savaip priminti amžinąsias, kurios nesikeičia lygiai taip pat, kaip nesikeičia žmogaus prigimtis. Publika imli ir atvira, ji laukia tokio dialogo. Svarbu, kad režisieriaus daugiau nei uždavinys einant į sceną būtų ne pinigai, ne šlovė, ne savo autoriteto įtvirtinimas, o noras su ta publika kalbėti.
Lyderius atstojame kiekvienas mūsų
Agnius Jankevičius
Kurdamas apie heroizmą aš negalvoju. Jeigu kalbėtume apie herojų kaip apie asmenį, kuris įkvepia arba palieka, ar yra palikęs kažkokią ryškią žymę istorijoje, tai tada tas heroizmas yra būtinybė. Ta prasme, kad patys herojai nenori būt herojais. Bent jau apie tai negalvoja. Istorija arba praeitis esamoms ir ateinančioms kartoms būtų niekinė, jeigu ji nebūtų suformavusi daugybės savo herojų. Elementariausias pavyzdys - Sausio 13-osios aukos. Lygiai tas pats - Maidano aukos, kur buvo tiesiogiai šaukiama, jog mirusieji yra herojai. Tokio pobūdžio heroizmas, kai tu lieki istorijoje kaip pavyzdys, su pačia personalija absoliučiai nesusijęs, tai yra susiję su kitų nuomone.
Nemanau, kad yra veiksminga rodyti vienišą herojų, kuris atsiranda iš niekur ir pradeda žmonėms kalbėti teisybę. Nemanau, kad tai paliktų kokį nors rėžį. Kalbėtojas turėtų atsirasti iš konteksto. Priešingu atveju, nemanau, kad bus suprastas. Nemanau, kad heroizmas yra kelias į kažką. Kurį laiką gyvenu su Vladimiro Sorokino romanu „Ledas“, nes jį statysiu. Ir manęs nepalieka viena mintis, pasakyta Otto von Bismarcko: „Revoliucijas kuria romantikai, vykdo fanatikai, jų vaisiais mėgaujasi padugnės.“ Aš su tuo visiškai sutinku. Ir turint mintyje dabar visas vykstančias revoliucijas (platesne prasme), iš tiesų ši schema visur vienodai veikia.
Istorija autorystę priskiria kažkam, kam reikia. Kas tam tikra kryptimi paveiktų mases. Revoliucija yra kaip teatras, manipuliacija „nuo - iki“. Viskas, kas susiję su kūryba, yra manipuliacija. Čia ir iškyla kiekvieno kuriančiojo atsakomybė už tai, kur tu vedi žmones. Nes jie kažkuria prasme yra bejėgiai. Aš dažnai patiriu keistą ir įdomų, net vaikišką, jausmą, kai važiuoju traukiniu iš Vilniaus į Kauną, ir atvirkščiai. Iš Kauno išvažiuojant yra tunelis, ir kada į jį įvažiuojama, užsidega šviesos ir viskas užgęsta, kelias akimirkas atrodo, kad nieko nėra, kad tai visiškai beorė erdvė. Ir visa realybė, kuri yra, tai šis vagonas. Taip sėdi ir pagalvoji, o jei taip ir reikėtų gyventi. Žiūrovai yra iš esmės tie, kurie patenka į tą tunelį kelioms akimirkoms.
Herojus yra produktas. Herojaus lyderio padėtis visada yra dviprasmiška. Jis atsiranda, tada atsiranda ir problema. Tarkim, Martinas Lutheris Kingas. Viena vertus, jis buvo juodaodžių balsas, kuris kalbėjo apie problemą, apie skaudžią temą, kuri buvo suprantama kiekvienam juodaodžiui - teisių nebuvimas, negalėjimas balsuoti ir t. t. Kita vertus, tai, kad visi šie dalykai būtų įgyvendinti, reikia išrasti ir sukonstruoti pačią sistemą, kaip jie integruosis, kaip tai paveiks balsų kvorumą. Kažkuria prasme tas praktiškumas net su išskaičiavimu eina šalia su idealizmu. Čia ir yra herojaus tragedija, kad jis yra ir politikas. Jis kaip kad nekatroji giminė, hermofroditas ir dvasine, ir psichologine prasme. Jis viena koja vienoje valtyje, kita koja - kitoje.
Naujausiame mano kūrinyje yra 23 tūkst. pagrindinių herojų. „Ledas“ - romanas apie tai, kaip atsiranda kažkokie žmonės, kurie gaudo kitus žmones, veža juos į mišką, apleistas vietas. Išsitraukia ledinį kūjį ir tranko per krūtinę. Tranko tol, kol tam žmogui prakalba širdis, jei neprakalba, jį nužudo. Nes, pasirodo, tikrų žmonių žemėje yra 23 tūkst. Ir toji brolija ieško savo brolių, tam, kad jie visi sustotų ratu ir pasakytų 23 šventus paslaptingus širdies žodžius. Bet visa tai, pasirodo, yra korporacija „Ledas“, kuri prastumia savo naują produkciją ir tam sugalvojo tokią naują mitologiją. V.Sorokinas šį romaną parašė kaip atsaką Rusijos inteligentijos bankrotui. Nėra nė vieno herojaus, kuris būtų inteligentas. Rašoma arba apie verslininkus, arba apie padugnes. Inteligentai yra išstumti į užribį. Kodėl? Galbūt todėl, kad jie nieko negali, niekam nedaro įtakos, yra per daug hermetiški, savimi patenkinti. Broliją galima labai įvairiai vertinti. Kaip naujos partijos kūrimą, kaip kažkokios naujos rasės išvedimą. Tie visi žmonės veržiasi į valdžią. Vieno apibrėžto herojaus čia nėra.
Jeigu įsivaizduojate tokį truputėlį klasikinės struktūros spektaklį, kur yra apibrėžtas herojus, per kurį aš turėčiau smogti didžiausią intelektinį ir emocinį smūgį, tai aš nuo pat pirmo spektaklio tai trinu. Bet ne specialiai, kad kažkam įrodyčiau, jog herojų nėra. Tai turbūt susiję su mano vaikyste, nes ten, kur gyvenau, herojų nebuvo, o ir jų neieškojau. Visą laiką buvau bendruomenėje ir mačiau bendruomenę. Kažkada išsišokdavo vienas, kažkada antras, trečias. Norėčiau pabaigti tokia mintimi - žiūrėkime vienas į kitą, kalbėkime vienas apie kitą ir užmiršime herojus, nes mes turėsime vienas kitą.
