Balandžio 24 ir 25 dienomis pirmą kartą lietuviškoje scenoje išgirsime graikų dramaturgijos klasiko Euripido tekstus - paskutiniąją jo tragediją „Bakchantės" pristato Gintaras Varnas. Jis - režisierius intelektualas, daug dėmesio skiriantis statomo veikalo analizei, visuomeniniam ir kultūriniam kontekstui, ieškantis spektaklio emocinių ir prasminių ryšių su dabartimi. Pokalbyje su režisieriumi iškyla klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų temos, klasikinės dramaturgijos veikalų lietuviškų vertimų problemos, įvairios antikinės civilizacijos ir nūdienio politinio bei visuomeninio gyvenimo sąsajos.
* * *
Tu priklausai režisieriams, itin daug dirbantiems su tekstu; dažnai net naujai redaguoji vertimus (taip buvo su García Lorca, Calderónu, Shakespeare´u), sieki pedantiško tikslumo, „įsilauži" į tekstus ir jų sukūrimo aplinkybes. Kaip apibūdintum darbo su dramaturgija procesą?
Taip, aš kūrinį išnarstau po gabaliuką, ieškau minties lyg kokioj laboratorijoj... Išnarstau, bet po to nebūtinai išanalizuotus „gabalus" sudedu ta tvarka, kurią siūlo dramaturgas. Po analizės į savo vietas „negrįžo" Jeano-Luco Lagarce´o „Tolimos šalies" tekstai, bet dekonstruodamas stengiausi sukonstruoti kažką naujo. Negali namą išrinkti ir naujo nepastatyti. Tuo labiau, kad visada stengiuosi kuo arčiau priartėti prie autoriaus. Leidžiu sau pataisyti, kažką pridėti, kažką išbraukti - tam, kad jis suskambėtų šiandien.
Norėdami statyti klasikinį veikalą, Lietuvos režisieriai priversti rinktis iš labai riboto vertimų sąrašo.
Šiuolaikiniai tekstai dažniausiai išverčiami gana neblogai, o su klasikinių kūrinių vertimais Lietuvoje - didžiulė problema. Aš nežinau, ar yra kur Europoje dar tokia neraštinga tauta, kaip lietuviai - visiškai negerbianti kultūrinio paveldo, klasikinių tekstų, nesimokanti, neturinti iš ko mokytis. Mes neturime daugelio Europos didžiųjų klasikų dramaturgų vertimų. Iš Shakespeare´o 37 pjesių išversta 22, kelios - savilaida, kelios labai blogai išverstos iš rusų kalbos. Ar ne gėda, kad lietuviški Shakespeare´o „Raštai", kur viso labo išspausdinta keliolika pjesių, ir dar prastai išverstų, išleisti 1961 metais? Prieš 50 metų, gūdžiu sovietmečiu! Mes visiškai neturime garsiųjų Shakespeare´o amžininkų Cristopherio Marlowe, Johno Fletcherio, Thomaso Kydo kūrinių vertimų... Apie ispanų baroką juokinga kalbėti: tik teatro dėka buvo išleistos vienintelės dvi Calderóno pjesės. Teatras inicijavo jų vertimą, ir tik dėl to mes jas turime - kai Calderónas yra garsiausias Baroko dramaturgas, parašęs virš 100 pjesių. Išverstos tik kelios Lope de Vegos pjesės, nė vienos - Tirso de Molinos, Lope de Ruedos. Didžiojo prancūzų klasicisto Racine´o - nė vienos. Galėčiau vardyt ir vardyt. Aš kažką studentams sakau, o jie nežino, apie ką aš kalbu. Ir iš kur jie paskaitys? Rusiškai jauni žmonės jau nebeskaito. Sovietmečiu visi skaitydavo rusiškai, rusų kalba yra po kelis ir po keliolika vienos pjesės vertimų. Dabar - nepriklausomybė. Tuo labai džiaugiuosi. Bet per 20 metų ar atsirado nors kokia programa, kuri galėtų užlopyti tokias baisias kultūrines spragas, skatintų staigiai imtis vertimų? Nebuvo ir nėra. Buvo „Atviros Lietuvos fondo" knygų programa, kur buvo išversti įvairūs filosofiniai, kultūrologiniai tekstai, kurių Lietuvai tikrai trūko. Ir ačiū Sorosui už tai. Bet tai buvo ne Lietuvos programa, o Soroso fondo. O Lietuvai kaip valstybei tokie dalykai neįdomūs. Dėl to labai pikta. Aš dažnai tą sakau, bet niekam neįdomu.
Naujausias Tavo darbas - Euripido „Bakchantės". Spektaklyje naudoji ne tik Sigito Narbuto ir Jono Dumčiaus skirtingus vertimus, bet daug dirbai prie originalaus teksto: Elžbietos Banytės pagalba tekstas buvo tikslinamas ir naujai redaguojamas.
Lygindamas lietuvišką „Bakchančių" vertimą su rusišku ir anglišku, pamačiau, kad lietuviškajame yra daug netikslumų. Vienas pavyzdys. Vertime Pentėjas sako: „Jis vadina save dievu Dionisu", o originale yra „Jis Dionisą drįsta pavadint dievu". Tai didžiulis skirtumas: ar save vadina dievu, ar Dionisą. Kai aptinki tokių dalykų, supranti, kad tekstą reikia peržiūrėti su žmogumi, kuris moka ir senąją, ir naująją graikų kalbas, peržiūrėti visą tekstą ir kai ką perversti. Taip ir įvyko su Elžbieta Banyte. Tiesą sakant, mes iš naujo išvertėme ne tiek jau mažai.
Specifika tokia: filologai pjeses verčia skaitymui; skaitai ir lyg nieko blogo nepastebi, bet kai aktoriui reikia vaidinti, matai, kiek daug žodžių kliūva, kokia neaiški mintis... Tada pradedi analizuoti, gilintis, kol supranti, kad prasmės kitaip sudėliotos. Ir tuomet reikia versti naujai. Dažnai žodžiai būna sudėlioti taip, kad minties niekaip neperskaitysi. Kartais atrodo, kad patys vertėjai nesupranta, ką jie ten verčia. Logika būtina. Todėl derini ir su vertimais į kitas kalbas. Scena reikalauja, kad žodis būtų veiksmingas, o ne šiaip gražus.
„Bakchantės" mus nukelia į senovės Graikiją. Tuo pat metu, kai pasiekė viršūnę Atėnų demokratija, pasiekė viršūnę ir graikų menas. Ką Tu manai apie šią epochą?
Senovės Graikiją reiktų prisiminti ne vien tada, kai statomas antikinės dramaturgijos spektaklis. Juk visa Vakarų kultūra gimė ten. Tai vakarų meno pamatas, estetikos, grožio pavyzdys. Kaip Nietzsche sako, apoloniškasis menas, skulptūra, architektūra - visi vizualieji menai graikų aukso amžiuje suklesti, tačiau man lieka mįslė: kaip ir kodėl tuo metu gimsta tragedija? Būtent tragedija, ne koks kitas žanras... Reiškia, klestinčiai visuomenei kažko trūksta. Trūksta egzistencijos pojūčio; gal ji jaučia artėjančią bėdą, ar ką? Kaip tuo metu 10 000-12 000 paprastų atėniečių, ne iš elito, o tiesiog viso miesto žmonės gali žiūrėti tragedijas ir tik tragedijas? Ir dar po tris per dieną! Šiandienos akimis, tai kažkas nesuvokiamo. Ta mįslė liko, atsakymo ir nežinau. Gal Nietzsche ir teisus, gal iš to persisotinimo, pertekliaus žmogui reikalingas sukrėtimas?
Nors Tavo kūrybinėje biografijoje pačių įvairiausių autorių kūriniai, Tu niekada neanalizuoji nei aukų, nei skriaudėjų, Tau rūpi veikėjų ir situacijų konfliktų ištakos. Eksperimentuodamas su teatrinėmis formomis, Tu visada neigi stereotipinį mąstymą.
Galvojant apie naują spektaklį, pirmiausia išryškėja tema. Bet antras žingsnis man visada yra ta kultūrinė epocha, kurioje tas kūrinys gimė: ar barokinėje Ispanijoje, ar antikinėje Graikijoje, ar 1990 metų Paryžiaus Mare (Marais) kvartale (tai svarbiau dėl klasikos, bet Mare kvartalą paminėjau dėl to, kad jame gyveno Lagarce´as). Skirtumas didžiulis, ir man tai labai įdomu. Ir „stilių" epochos su savo filosofija, mastymu, su savo temomis - tai man labai įdomu. Pačios epochos menas ir jo kodai. Mano svajonė būtų „pereiti" per visas ir nors po vieną spektaklį pastatyti iš visų epochų.
Su Antika susidūriau, statydamas O´Neillo „Elektrai skirta gedėti" (spektaklio pavadinimas - „Gedulas tinka Elektrai"). Autorius buvo gerai įsigilinęs į Antiką - jis perkūrė Aischilo „Orestėją". Tai buvo pirmas „pasiknaisiojimas" Antikoje. „Bakchantės" - antras kartas, susijęs su realiu nutikimu. Prieš porą metų Graikijoje stačiau spektaklį (spektaklio premjera neįvyko, nes prarepetavus pusantro mėnesio pasirodė, kad pinigų nėra. Teko susikrauti lagaminėlį ir išvažiuoti atgal. Tokia dabartinė Graikija.) Gyvenau Euripido gatvėje, viešbutyje „Euripidas", narkomanų, prekiautojų narkotikais ir šiaip keisto plauko afrikiečių, arabų kvartale. Purvas, šiukšlynai, kiekvieną dieną jie man siūlydavo, kol po mėnesio nustojo, nes suprato, kad aš neperku tų narkotikų; tada šiaip šypsodavosi, mojuodavo tie visi narkodyleriai... O pro langą matydavau netoliese stūksantį Akropolį. Ir berepetuodamas galvodavau: čia kažkoks ženklas. Turėjau kompaktinį diską su garsiausiomis pasaulio pjesėmis, ir per tą mėnesį perskaičiau visą Euripidą. Jau tada supratau, kad reikia jį statyti.
Ar egzistuoja abstraktesni mūsų kultūros ir Antikos ryšiai?
Lygintis su senovės Graikija dabar sunku. Šiandien mes gyvename bendros kultūros nuosmukio laikais, apie jokius pakilimus ir palyginimus su graikais negali būti jokios kalbos. Šiandien yra kažkokia post-post-post reprodukavimo kultūra. Masinė sąmonė yra visiškai kita. Kaip kažkas sakė, Homeras graikams buvo vidurinysis mokslas, o graikų tragedija - aukštasis. Visas miestas keletą kartų per metus eidavo į tuos spektaklius. Tragedijos turėjo ir edukacinę misiją.
Šiandien - simuliakrų laikas. Menas prilyginamas žodžiui „pramoga". Taip, teatras visada buvo arti pramogos, o kartais tik jis ir buvo pramoga (Renesanso Londone arba Baroko Madride, nors ispanai dar turėjo ir bulių kautynes), bet visada kartu buvo ir asmenybės mokykla. Šiandien „pramogos" sferą užima šou, televizija, ta vadinamoji „pramogų industrija", „pramogų biznis", ir dėl to, manau, teatras turėtų tapti ne visuotinės pramogos, o problemų sprendimo, naujų požiūrių, tiesos paieškų vieta. Daugeliu atvejų taip ir yra. Tikras teatras su pramoga plačiąja prasme vis mažiau ir mažiau turi sąsajų.
Euripidui rūpėjo problemos, kurios atsirado ne dėl vieno žmogaus, o dėl bendruomenėje susiformavusių dalykų. Tragiškiausia ir yra tai, kad vienas žmogus tų dalykų negali išspręsti. Kurių konfliktų linijas Tu ketini akcentuoti naujajame spektaklyje? Kiek jos aktualios?
Euripidas nesulaukė „Bakchančių" premjeros. Tai buvo paskutinė jo tragedija, pastatyta po mirties. Įdomu, kad praėjus keleriems metams po tragedijos pastatymo didieji Atėnai buvo užkariauti, o Euripidas po mirties buvo apkaltintas „Bakchantėmis" sugriovęs Graikijos aukso amžių. Argi tai ne didžiulis komplimentas teatrui? Ir Euripidui? „Bakchantės" - civilizacijos dekadanso arba pabaigos tragedija, kuri rutuliojasi tarsi komedija. Keistas Antikos modernizmas.
Net patys antikinių tragedijų tyrinėtojai nelabai sutaria, apie ką „Bakchantės". Vieni sako, kad blogis šiame spektaklyje yra Dionisas, kad piktoji jėga yra dievas ir kad tai tragedija, nukreipta prieš dievų savivalę, žiaurų dievų elgesį su žmonėmis. Gali būti ir paprasta valdžios tema: Pentėjas yra Tėbų karalius, o Dionisas pagal motinos liniją yra jo pusbrolis, atėjęs iš Rytų. Dažnai „Bakchantes" aiškina ir kaip konfliktą tarp racionalaus ir iracionalaus pradų.
Įsivaizduokim po keliolikos šimtmečių grįžtantį Dionisą. Jis randa visiškai žmonių nusiaubtą žemę: su didžiuliais megapoliais, su pramoniniais kompleksais, su užterštais vandenynais, iškirstais miškais, naftoje skęstančiais paukščiais - ten, kur kadaise egzistavo harmonija, viešpatauja chaosas. Tai žmogaus, pasijutusio visos planetos valdovu, proto ir rankų darbas. Kadaise žmogaus protas ir dvasia sukūrė didžiuosius meno šedevrus, bet per niekingus paskutinius du šimtus metų tas pats žmogus planetą pavertė didžiuliu šiukšlynu. Jo didis protas tarnauja klaidingam įsitikinimui - „aš esu svarbiausias, aš esu gamtos valdovas". Dionisas sako: „Per daug puikavotės, puikybė jus pražudė."
Kerštas krenta ant jauno, ambicingo, aršaus, dievus neigiančio Tėbų valdovo Pentėjo, o kartu ir ant visos Kadmo, Tėbų įkūrėjo, giminės. Tai pamoka žmonijai. Žiauri pamoka. Dionisas yra šio spektaklio tikrasis režisierius ir pagrindinis aktorius. Jis veikia kaip baudžiantis gamtos dievas, o savo bausmei pasirenka teatrą. Teatras irgi turi bausti.
Iš esmės tai yra gamtosauginis spektaklis, kurio pagrindinė ideologinė frazė yra Davido Attenborough, 50 metų dirbusio BBC garsaus gamtos filmų kūrėjo, frazė - „Tikrasis žemės maras yra žmonija".
Manau, kad bausdamas žmogų Dionisas yra teisus. Žmogų reikia bausti. Už tai, ką žmogus padarė su gamta. Jis jaučiasi jos valdovu, šeimininku. Ir visa, kas jam kenkia, nereikalinga, turi būti pašalinta, sunaikinta. Pavyzdžiui, jei jam pelė bjauri, jis ją užmuš. Jeigu čia auga gražus eglynas, bet jam būtent čia reikia gamyklą pastatyti, visas egles - šnai. Į mišką jis žiūri kaip į lentų fabriką. Jam tas pats, kad to miško reikia vilkui, ereliui, kikiliui ar kokiam geniukui, ar skruzdei galų gale. Jis jaučiasi visos planetos valdovu. Negali, bet turbūt svajoja viską apglėbti. Tikslas vienas - nauda, gerbūvis, pinigai. Kaip gerai Amerikos indėnas pasakė: „Kai bus nukirstas paskutinis medis, suvalgyta paskutinė žuvis, užnuodyta paskutinė versmė, bus per vėlu suvokti, kad pinigai nevalgomi." O šios agresyvios idėjos šaknys yra Biblijoje - Pradžios knygoje, kai Dievas sukūrė žmogų ir pasakė: „Tu būsi jų visų valdovas". Štai nuo to viskas ir prasidėjo.
Lietuviams dar reikėtų prisiminti jų senąjį, pagoniškąjį tikėjimą. Mūsų protėviai, kaip, beje ir graikai, darniai gyveno su gamta. To laiko žmogus save laikė vienu iš gamtos tvarinių. Ne aukštesniu už kokį ten vilką ar skruzdę, o - vienu iš jų. Tu turi sugyventi su medžiu, paukščiu, vabalu, nes mes visi lygūs, o žemė - visų namai. Lietuviai turėjo šventąsias giraites, kur nevalia buvo net medžio šakos nulaužti, jau nekalbant apie jų kirtimą. Tai buvo dievų buveinės, kur galėdavai pasimelsti dievams, pasikalbėti su jais. Žmogus, ilgainiui sunaikinęs anuos dievus, apsikrėtė puikybe ir pats pasijuto dievu.
Ar šiam spektakliui laikas atėjo ir dėl to, kad žmonės jau pamiršo, kas yra tikrasis Akropolis?
Graikams papasakojau garsų lietuvišką anekdotą. Jie buvo giliai nustebę. Grįžta šeima iš Graikijos, iš Atėnų. Į prisiminimų vakarėlį susirenka kaimynai ir klausinėja: „Ką matėt, kur buvot?" „Buvom Akropoly". „O jie irgi Akropolį turi?"
Ar bus sulaužyta teatrinė konvencija „Bakchantėse"? Ar šio kūrinio sušiuolaikinimas su kultūrinio kodo pagalba - būtinas?
Aš nesu radikalaus šiuolaikinimo gerbėjas, bet negaliu žiūrėti ir „naftalininio" teatro. „Bakchantes" ypač aktyviai stato įvairūs universitetai, net ir Amerikos. Netikiu pažodiniu teatru, man jis kvepia fikcija, netikrumu. Kai mane bando įtikinti, kad čia graikai... kuo čia dėti graikai? Iš esmės jie niekuo dėti. Taip, jų šaly gimė šita drama, tai ir viskas. Beje, Viduramžiais per velykines misterijas naudodavo „Bakchančių" tekstus, tik Dionisą pakeisdavo Kristumi. XIX a. graikų tragedija apskritai buvo užmiršta. Ji grįžo su modernizmu. Manau, kad nereikia prisirišti prie graikų teatro tradicijų, juolab kad jų nepakartosi. Tai buvo kita visuomenė, kitos idėjos, kita erdvė. Net jeigu šiandien vaidintum graikų amfiteatre, negali kartoti „antikinio" pastatymo, nes šiandienė publika yra jau kita, ji pripratusi ir prie televizijos, prie visai kitos komunikacijos, prie interneto, prie visokių youtube. Be to, šiandien į teatrą ateina teatro žiūrovai, o ne bendra masė - nuo vergo iki karaliaus. Sprendimas gali būti ir radikalus, svarbu, kad būtų motyvuotas. Tada atsiranda ir dramaturgijos perkūrimas. Tai nėra lengva. O kaip šiandien elgiasi daugelyje operų: jas tiesiog be jokio pagrindo perkelia į vieną ar kitą laiką, ir tai vadinama sprendimu. Tai dabar madinga. Bet būtina ir operos istoriją motyvuoti, kad ji galėtų dar geriau suskambėti. Nors aš manau, kad turi būti trečias kelias: nei „naftalininis", nei „kilnojimo" iš vieno laikotarpio į kitą.
Statydamas spektaklį kartais lauki nušvitimo, kartais labai ilgai kankiniesi, kartais susapnuoji atskiras vietas... Taip buvo ir su „Bakchantėmis": ėmė ir atėjo sprendimas. Kritiniu metu tariau: „Dievai, pasakykite man ką nors konkretaus!" Ir pasakė. Buvo tobula, skraidžiau... Tai tegul lieka žiūrovui.
Friedrichas Nietzsche savo ankstyvajame veikale „Tragedijos gimimas" siekė „nustatyti, kas yra dionisiškasis-apoloniškasis genijus ir kokia jo meninė kūryba". Statydamas „Bakchantes", Tu tarytum išsaugai ne tik „gerus", sokratiškus santykius" su šiuo antikos autoriumi, bet, pasitelkęs jo kūrinį, bandai prisiliesti prie tragiškosios pasaulėžiūros ištakų. Ar ne per sunki užduotis gyvenant susmulkėjusioje visuomenėje?
Na, kai kurie lietuvių teatro kritikai rašo, kad tragedijos laikas praėjo. Lietuvoje sakoma: duokit žmonėms džiaugsmo, jie pavargo nuo skurdo, krizės... Suprantu, gal teisybės tame yra. Tarkim, savotiška džiaugsmo apoteozė, karnavalinis džiugesys buvo ispanų teatro aukso amžiuje, bet ten jokia krize nekvepėjo. XVI pabaigoj - XVII pradžioj Ispanija buvo turtinga šalis, atsivežusi Pietų Amerikos aukso... Tuomet ir buvo keisto džiugesio, komedijų, aistrų, farsų periodas. Šiandien Lietuvoje nelabai suprantu, iš kur tam džiugesiui rastis? Priešingai, tragiškai matau šitą pasaulį. Ir gal ne veltui atėjo toks laikas, kai žmonija tarsi laukia pasaulio pabaigos. Tikrai ne dėl to, kad kažkas išpranašavo - tas laukimas tvyro ore. Jeigu vieną kartą neatėjo, tai laukiama kitų ženklų. Dėl to tragedija „Bakchantės" šiandien turėtų skambėti.
Nietzsche teigia, kad apoloniškasis pradas - santūrus, saikingas, siekiantis harmonijos, dionisiškasis - kūrybingas, dinamiškas, gaivališkas, vitališkas. Anot filosofo, abu pradai, suporuoti, „pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį - atiškąją tragediją". Ką Tau reiškia šios dvi tendencijos, egzistuojančios šalia viena kitos, dažnai nesutardamos ir kartu viena kitai žadinančios naujus kūrybinius impulsus?
Nietzsche buvo labai protingas žmogus. Nors gyvenimo pabaigoje išprotėjo. Jis labai gražiai ir teisingai aiškina tuos du skirtingus pradus. Apie dievus ir ypač apie Dionisą - ilga kalba. Bet iš tikrųjų galima daryti atskirtį: kiekviename kūrinyje turbūt yra ir to, ir to. Pasakysiu tokį pavyzdį: kodėl kažkada buvo labai populiarios Claudio Monteverdi operos? Tai - tipiškas apoloniškasis menas. Dionisiškas menas turi savy gaivalo, todėl nebūtinai priimamas. O apoloniškajame glūdi gėris ir grožis.
Graikai turėjo nepaprastą grožio pajautą. Beveik kultinė dogma - kalokagatija: grožis yra dorybė, grožis yra gėris (dėl to jie nekentė bjaurumo, nerodydavo kraujo scenų), ir ši samprata buvo graikų paskleista po visą Europą. O per teatrą jie paskleidė ir dionisiškumą.
Dionisas - keistas, dvilypės prigimties dievas, dukart gimęs: Dzeusas jį ištraukė iš mirštančios Semelės ir įsiuvo sau į šlaunį. Pirmą kartą gimęs iš jos, antrą kartą - iš Dzeuso. Iš tikro laikytinas pusiau dievu (motina - mirtingoji), jis dažnai vaizduojamas moterišku vyru, biseksualios prigimties. Viena jo kulto rūšis yra visiškai nepavojinga (dionisijos per Dioniso šventę: pagėrusių ir dainuojančių satyrų, panų - persirengėlių eisenos), kita atšaka yra ekstatiškoji - baisi. Jame viskas dualistiška. Be to, Dionisą dažniausiai supa gausi palyda - mainadės-bakchantės arba satyrai. Jo gyvenimo istorija dramatiška ir kartu kupina laimėjimų. Visa tai, matyt, padėjo jam tapti gimstančios tragedijos, o vėliau ir viso teatro dievu. Teatras kūrėsi iš Dioniso kulto elementų, kurie tapo tragedijos krauju - ir kaukėta persirengėlių minia, ir išlaisvinimas, ir ekstazė. Iš esmės jis linksmas dievas, bet gali būti labai žiaurus ir kerštingas.
Dionisiškasis pradas Tavo statomose „Bakchantėse" ima viršų, nustelbia apoloniškąjį. Ir tik per muzikinius elementus įmanoma ištobulinti ne tik tragediją, bet apskritai meną. Gal dėl to mūsų scenoje Dionisas pasirodys trijuose pavidaluose: aktorius - Marius Nedzinskas, solistas - Viktoras Gerasimovas ir šokėjas - Kipras Chlebinskas?
Nors „Bakchantėse" Dionisas veikia labiau kaip gamtos dievas, bet veiksmo, keršto vieta jis pasirenka teatrą - savo mylimą stichiją, kur pats gali, pasivertęs žmogumi, vaidinti. O teatras juk nėra tik drama, o ir opera, baletas. Gal todėl. Ir krikščioniškoje tradicijoje dievas - trijuose asmenyse, ar ne? Kiekvienas iš Dionisų - šokantis, dainuojantis ir vaidinantis - turi savo emocinį lauką, savo vietą ir funkcijas.
Kaip Tu atradai šiuos jaunuosius talentus?
Viktoras Gerasimovas turi absoliučiai unikalų balsą, kokio 2000 km spinduliu nerasi. Jis yra unikalus ir tobulai čia tinka. Kipras Chlebinskas yra jaunas nuostabus šokėjas. Visada žinojau, kad turi būti klasikinio baleto šokėjas, ne kokio nors šiuolaikinio. Ir šokio pagrindas turi būti neoklasika. Dėl to ir pakviečiau bendradarbiauti choreografą Krzysztofą Pastorą.
Martyną Nedzinską pažįstu dar nuo tada, kai žiūrėjau jo kurso diplominius spektaklius. Keliuose spektakliuose jis man labai įstrigo. Visur jis buvo skirtingas - ir „Hipokampe", ir „Žuvėdroj", ir kitur. Vėliau jis suvaidino „Publikoj". Nedzinską labai vertinu - tai vienas geriausių dramos aktorių.
Kiek reikšminga, savarankiška spektaklyje bus plastika, choreografija?
Pastoras turi sukurti keturis Dioniso šokius. Jie visi skirtingų nuotaikų, keičiasi jų temos: nuo keršto iki triumfo ir atvirkščiai.
Beveik visuose Tavo spektakliuose muzikai suteikiama metafizinė reikšmė. Ar kompozitorių Liną Rimšą skatini tapti savo idėjų tęsėju?
Su Linu Rimša dirbu pirmą kartą. Kai papasakojau idėją, jis iškart sutiko. Man atrodo, kad jo požiūris į muziką labai tinka šiam pastatymui.
O su Gintaru Makarevičiumi jau esate dirbę nemažai.
Jis labai puikiai jaučia dideles erdves, puikiai juose „susitvarko". Tiesiog puikiai. Jis ilgai skaičiuoja, žiūri iš visų kampų... ir labai gerai padaro. Sunku ir nusakyti, nes, kai pripranti dirbti su juo, tai, rodos, ir būti kitaip negali.
Ar galima sakyti, kad sieki hiperrealizmo? Juk spektaklyje naudosi šiuolaikinių technologijų bei medijų konstruojamą naują tikrovę.
Atvirai šnekant, teatre tų šiuolaikinių technologijų nemėgstu, bet kartais tenka jas naudoti. Tiesiog nėra būdų kai ko parodyti, pavyzdžiui, be video. Ne dėl grožio tai naudoju. „Bakchantėse" gamtos tema kitaip nebus perskaityta. Nuo pirmojo vaizdo, kurį pamato Dionisas ir žiūrovas, turėtų būti labai nejauku, bjauru. Vaizdo panaudojimas - labai konceptualus dalykas. Ir šį kartą tai yra kaip atspirties taškas, kaip įvardintas kontekstas.
Prieš metus pasirodė Vilio Normano straipsnis „Apgailėtinas naujas pasaulis: utopijos pabaiga - tragedijos gimimas". Tu jį turbūt galėtum analizuoti skersai ir išilgai, nes visos įžvalgos su kiekviena diena darosi vis aktualesnės. Autorius rašo: „Utopija mirė! Tegyvuoja tragedija! Net sudėjus į krūvą visus utopistus - nuo Thomo More´o iki Aldouso Huxley negautume tokio apgailėtino vaizdo, kaip naujas - šiandieninis - pasaulis". Tu nuolat su savo draugais daliniesi pasaulio katastrofą prognozuojančiomis žiniomis, paukščių, gyvūnų naikinimas Tau yra pats skaudžiausias gyvybės naikinimo veidrodis. Šių užuominų Tu nevengi visoje savo kūryboje. „Bakchančių" plakate - nužudytas paukštis. Ar galima tai pavadinti pranašyste?
Statydamas „Bakchantes" aš pagalvojau: kaip idealiai viskas sutampa. O kas tada tos bakchantės? Tai yra Greenpeace arba AVAAZ aktyvistės - moteriškės, kurios saugo gamtą, kurios dėl jos dar mėgina kažką padaryti. Įdomi paralelė iš Lietuvos istorijos: kai toks katalikų misionierius Jeronimas Prahiškis XIV amžiuje ėmėsi Lietuvoje aktyvios kovos su senuoju tikėjimu, ėmė vieną po kitos kirsti šventąsias lietuvių girias, pas Vytautą atvyko lietuvių moterų delegacija ir pareikalavo tą vandalizmą sustabdyti. Grasino maištais ir sukilimais. Ir ką jūs galvojat? Pasiekė savo - Vytautas išsiuntė Jeronimą iš šalies! Tai istorinis faktas moterų naudai. Aišku, vėliau katalikai savo darbą padarė, bet bent kuriam laikui moterys apgynė savo dievus ir jų buveines - miškus.
Kas iš esmės sukūrė visą pramonės revoliuciją, apskritai visas revoliucijas, kas „daro" visus pinigus? Diedai. Moterys prie to labai mažai prisidėjo. Na, joms irgi reikia pinigų, gerų restoranų, gerų namų, jachtų ir t. t. Jos naudojasi vyrų uždirbtais, „padarytais" pinigais. Bet už žemės sunaikinimą kalta vyrų padermė.
O dėl utopijų - taip, pasaulis jų nebeturi. Ir dėl to labai liūdna.
