Kovo 27 dieną pasaulis mini Tarptautinę teatro dieną. Lietuvoje ši šventė irgi turi savitą veidą, apdovanojimus - išdalinami Keistuolių „Zenonai", Teatriuko „Šviesoforai", „Padėkos kaukės", „Fortūnos", „Auksiniai scenos kryžiai". Lietuvos teatrai puikiai žino savo žiūrovo veidą, žiūrovas puikiai žino, kur, kada ir kodėl pamatyti vieną ar kitą pastatymą. Bet yra ir kita pusė. Tai - žmogus, kuriam teatro nereikia. Arba jis galvoja, kad nereikia.
Žmogus, kuriam kančia būti pasodintam toms kelioms valandom prieš velnias žino, kam besimaivančius „netikros" meninės profesijos atstovus. Jaunas žmogus. Poezija laikantis internetą. Koncentruotas į praktinę užduotį. Dažniausiai susijusią su statybomis, ūkiu arba Didžiąja Britanija. Lenkiantis galvą ties nesuvokiamais literatūros rašmenimis. Žmogus iš provincijos. Žmogus iš kaimo.
Tokių žmonių auditorijai (nelabai atsižvelgiant į jų pageidavimus) buvo parodytas spektaklis, pagal vieną iš Lietuvos poezijos dainių - Paulių Širvį. Bei buvo paprašyta, po vaidinimo aprašyti įspūdžius ir jausmus, sukeltus šio reginio. Tad apie rezultatus glaustai.
Motyvacija susitikti su Teatru mokiniams buvo paremta tik viena priežastimi - spektaklis įvyko pamokų metu ir tai gelbėjo situaciją. Kuri, beje, labai greitai ėmė keistis, ir į gerąją pusę. Nenoriai atsliūkinę į savo vietas, jie po kelių minučių sėdėjo prikaustyti Pauliaus Širvio laike, aplinkoje ir kūryboje. P. Širvio, kurio pavardę didžioji daugumą girdėjo pirmą kartą gyvenime ir susižavėję, gal kiek sutrikę, stebėjo, kaip aktorius virsta žmogumi iš praeities. Rašydami apie vaidinimą, vaikai aktorių įvardino, kaip „kažkokį pamišėlį, kuris įsivaizduoja tikrai esąs jūreivis ir papuolęs ant scenos turįs viską išsipasakoti". Kiti atskleidė, jog atėję į salę net nelabai žinojo, ką daryti, ar kaip jaustis.
„Man buvo nesuprantama, kaip visi sėdėjo ir tylėjo, bijodami prasižioti ir sutrukdyti pasirodymui", - rašo viena mokinė, stebėdamasi, jog net nepaklusniausi mokyklos vaikai žiūrėjo spektaklį ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad tai - iš tiesų įdomu. O tai, kultūros nesiekiantiems ir tik žemišką būtį dirbantiems žmonėms, jau yra šis tas. Didelė dalis žiūrovų išėjo su keistu jausmu - vaidyba, poezija, skausmas - visa tai gali būti įdomu, o žodžiai jausmingas, prasmingas galbūt pirmą kartą nuskambėjo su kažkokia suvokiama prasme. Teatras savo misiją atliko - visų atsiliepimai nuoširdžiai teigiami, iliustruoti paprastai, bet gyvai pribraukytuose sąsiuvinio lapuose. „Po spektaklio visi iš salės išėjo išplėstomis akimis ir plačiomis šypsenomis, ko tik paklausiau - visi teigė, jog jiems labai patiko".
Tai tėra eilinis įrodymas, kad jausmai visais laikais yra universalūs, tik šiais jie labai dažnai asimiliuojami su praktika, funkcija, rutina. Čia ir pasirodo teatras, lyg keistas senukas, ruda skrybėle, pasiūlantis bilietą į keistą traukinį, važiuojantį savo sugalvotais bėgiais, kur tik norisi. Daugiau ar mažiau suprantamas, bet jaučiamas universaliai. Nesvarbu, klasika ar šokas, valstybinis ar mėgėjų, populiarus ar pirmą kartą vaidinantis - teatras turi privilegiją į laiko, erdvės ir minčių žaidimus mūsų, besijuokiančių ar verkiančių, žiūrovų galvose.
Beveik visose išsakytose „recenzijose" vyravo viena mintis - noriu dar. Jeigu spektaklis iš tiesų taip veikia, tai yra nuostabu. Pedagogai, mokytojai, tėvai - visi turėtų pasirūpinti, jog vaikas galėtų prisiliesti prie šio žaidimo. Ir atvykus iš provincijos į didesnį miestą atsiminkime, jog vaikų ekskursiją nukišti į „Akropolį" yra pats lengviausias būdas. Tikrai ne visi taps miltiniais, koršunovais ar kaniavomis - bet leiskime jiems pabandyti.
Su Teatro diena visus keliaujančius šiame magiškame traukinyje!
Vytas
