 |
| Plakatas iš http://thisisunbound.co.uk |
Kaip rašyti apie teatrą ir kokia turėtų būti spektaklio recenzija? Kas
yra kritikas ir koks jo vaidmuo teatro gyvenime? Šie klausimai, jei ir
ne tokie seni kaip pats teatras, tai turbūt bent jau nestipriai
naujesni už svarstymus, koks jis turėtų būti. Į šiuos, na ir dar į
keletą juos papildančių klausimų siekia atsakyti kone visi teatro
kritikams skirti seminarai ir konferencijos. Jie gvildenami ir
tęstiniame projekte „Mobili teatro ir komunikacijos laboratorija“ (Mobile Laboratory for Theatre and
Communication), rengiamo iniciatyvos F.I.T. (Theatre Festivals in
Transition), kurią remia Europos Komisija ir kuri vienija dešimtį
tarptautinių teatro festivalių Europos šalyse, tarp kurių yra ir
Vilniaus „Sirenos“. Tačiau jei įprastai į konferencijas susirinkusieji
išsiskirsto atsakymų gal taip ir nesuradę, tai šis seminaras suteikia
galimybę diskusijas nuolat tęsti ir plėsti paieškų lauką. Pernai rudenį
Miunchene vykusio festivalio „Spielart“ metu prasidėjęs seminaras
tęsėsi Krokuvoje (kolegos Vilmanto Juškėno įspūdžius jau buvo galima
pasiskaityti „Menų faktūroje“), festivalyje „Krakowskie Reminiscencje
Teatralne“, o gegužės 14-17 dienomis jis buvo persikėlęs į Helsinkį.
Čia penktąjį kartą vyko tarptautinis teatro festivalis „Baltic Circle“,
kurio metu draugėn vėl susirinko tarptautinė jaunų teatro kritikų
komanda. Parasčiau tariant, smagi, dar Miunchene susidraugavusi,
bendros aistros teatrui vienijama kompanija. Seminarui vadovavo slovėnų
teatro ir šokio kritikas, pagrindinio Slovėnijoje tearinio žurnalo
„Maska“ redaktorius, dramaturgas, režisierius ir tiesiog be galo įdomus
bei šaunus žmogus Rokas Vevaras. Taip pat, kaip ir kiekvieno
„Mobiliosios laboratorijos“ seminaro metu, jaunų kritikų grupę globojo
visą projektą kuruojanti ir jo eigą stebinti nepriklausoma prodiuserė,
Londono tarptautinio festivalio LIFT įkūrėja Rose Fenton.
Projekto rengėjai kaip vieną iš šio, metus truksiančio ir po įvairius
festivalius keliausiančio seminaro tikslų, įvardija siekį ugdyti naują
teatro kritikų ir žurnalistų kartą, gebančią priimti, suvokti ir
tinkamai atspindėti šiuolaikinį teatrą bei jo procesus. Bent dalinai
šis tikslas jau įgyvendintas, nes projekto rengėjams pavyko suburti
pakankamai stiprią jaunų, entuziazmu trykštančių žmonių komandą.
Kas tie žmonės, kartu, kiek pasikeisdami vietomis, keliaujantys po
Europą? Tai labai skirtingų kultūrinių ir teatro patirčių jaunuoliai,
norintys suprasti ir pažinti teatrą, to siekdami pasirinkę vienišiaus
dalią, ir kiekvienas turintis labai savitą požiūrį į šį meną bei tvirtą
nuomonę, kurią yra pasiryžę ginti. Tai žmonės, vakarus leidžiantys prie
nešiojamų kompiuterių ekranų ir juose mėginantys išspręsti režisierių
ir aktorių jiems pateiktas lygtis, kovojantys su savimi, laiko bei
miego stoka ir nenustojantys troškimo mokytis, pažinti, suprasti. Taip,
jie savotiški vienišiai, po spektaklių paprastai vieni keliaujantys su
savo mintimis, kurias netrukus teks užrašyti. Šią vienatvę jie
pasirinko patys lygiai taip, kaip aktoriai pasirenka bemieges naktis
kuriant vaidmenis, o režisieriai – spektaklio koncepcijas.
Kuo, be viso kito, svarbūs tokie seminarai – galimybe šia vienatve
dalintis. Juk šalia sėdi toks pats vienišius, puikiai žinantis, ką
reiškia „recenzija per naktį“ ar siekis išlaikyti balansą tarp analizės
ir vertinimo bei maksimaliai išvengti aprašymų ir „draudžiamų“
bereikšmių būdvardžių. Žinoma, kiekvienas turime savo suvokimą apie
pasirinktą profesiją, kiekvienas skirtingai matome savo, kaip kritikų
vaidmenį teatro gyvenime ir kiekvienas turime savo nuomonę apie
bendravimą su menininkais. Štai, pavyzdžiui, kolega iš Estijos
vienareikšmiškai nusiteikęs prieš bet kokį bendravimą su teatro
kūrėjais ir džiaugiasi, kad daugelis jų net nežino, kaip jis atrodo.
Jam tuojau prieštarauja britas ir slovėnas, nematantys nieko bloga
pakelti taurę po sėkmingos spektaklio premjeros, o vokietei, kaip ir
man pačiai, yra ne kartą tekę dirbti kartu, įgyvendinant skirtingus
scenos meno projektus. Tačiau visi sutariame, kad baisiausias
klausimas: „kaip patiko spektaklis?“…
 |
| Rose Fenton |
Ar gali recenzija apsieiti be vertinimo? Šis vienos iš seminare vykusių
diskusijų metu atstovės iš Suomijos iškeltas klausimas suglumino, jei
ne visus, tai bent dalį dalyvių. Tiesą sakant, tai net nebuvo
klausimas, o greičiau reikalavimas „gerai šiuolaikinei recenzijai“.
Įsiplieskė nemenka diskusija, ir nors bendros nuomonės prieiti
nepavyko, o grupė vienareikšmiškai teigusiųjų, jog tai tiesiog
neįmanoma, liko nepajudinama, seminaro vadovų Roko Vevaro ir Rose
Fenton dėka visi buvome priversti susimąstyti apie kritiko „eksperto“
vaidmenį. Kiek tai, ką kritikas jau yra matęs, turėtų veikti naujo
spektaklio recenziją, ar vertėtų joje pateikti lyginimus su anksčiau
kitų menininkų padarytais atradimais ir kiek vertėtų remtis plačia
menine geografija? Studijų metais esame mokomi, jog nuolat turime
kaupti žinias, jog matyti spektakliai yra būtinas „bagažas“ siekiant
profesionalumo ir kad tik žiūrėdami galime išmokti vertinti. Niekas to
paneigti negali. Tačiau kitas klausimas – kiek šios žinios domina
skaitytoją, kiek jam, svarbiausiam adresatui, svarbus mūsų
išsilavinimas ir aprašomo spektaklio lyginimas su jam niekada
nematytais kažkieno (net ir labai garsaus) sukurtais spektakliais ar
kitais kūriniais? Be to, galbūt įgytos žinios labiausiai reikalingos
įžvalgoms ugdyti, bet rašydamas recenziją, kritikas turėtų vertinti
kūrinį „čia ir dabar“?
 |
| Rok Vevar. Nuotraukos iš www.theatre.lv/fit |
Šios diskusijos keblumui pailiustruoti norėčiau pateikti tame pačiame
seminare iškilusią interpretacijos problemą. Grupėje aptariant vokiečių
trupės „büro für zeit + raum“ spektaklį
„Praeitis priešais Ego“ (Past in Front of Ego), kuris daugeliui iš mūsų
pasirodė blankus, nuobodokas ir niekam nesukėlė didesnio įspūdžio,
paskutinis kalbėjęs mūsų dėstytojas staiga apvertė viską aukštyn
kojomis. Remdamasis Lacanu bei cituodamas Žižeką, jis atskleidė
daugelio iš mūsų nepastebėtą spektaklio plotmę, o spektaklio elementus
suvedė į šokio notacijos problemas (Vevaras Slovėnijoje nemažai dirba
su šiuolaikiniu šokiu). Staiga spektaklis mūsų akyse įgavo prasmę, tapo
įdomus ir patrauklus. Tačiau iškilo klausimas: ar visa grupė jaunų
teatro kritikų nesugebėjo „atsirakinti“ spektaklio ir todėl jų
vertinimai buvo klaidingi, o dėstytojo (kuriam spektaklis, beje, taip
pat nelabai patiko) patirtis ir žinios pavertė jį intriguojančiu ir
įdomiu? Taigi – kiek kritikas gali leistis į interpretacijas, paremtas
savo paties patirtimi ir žiniomis, ir kiek tokia analizė adekvati
pačiam scenos meno kūriniui? Kur yra riba, kai kritikas nebe recenzuoja
matytąjį spektaklį, o savo vaizduotėje susikuria naują?
Kūrybinis rašymas buvo bene pagrindinė šio seminaro užduotis. Po
intensyvaus akademinio seminaro Krokuvoje Vevaras nusprendė pakeisti
taktiką ir tradicinį seminarą paversti dinamiškesniu. Helsinkio temą
būtų galima įvardinti kaip „taisyklių laužymą“ (breaking rules).
Paprastai jaunųjų teatro kritikų seminarų dienotvarkė atrodo maždaug
taip: nuo ryto seminaras, tuomet spektakliai, po jų diskusijos, o
naktis skiriama „namų darbams“, t.y. mažesnėms ar didesnėms recenzijoms
apie tądien pamatytus spektaklius rašyti. Tačiau Helsinkyje viskas
pasisuko kiek kitaip. Po ilgų svarstymų, kokia netradicine forma būtų
galima pristatyti ir aptarti festivalio „Baltic Circle“ spektaklius,
buvo nuspręsta bendrą seminaro dalyvių darbą pateikti kaip elektroninį
žurnalą. Taigi galėjome savo recenzijoms, kurias rašėme ne po vieną, o
grupėmis, rinktis pačias neįprasčiausias formas. Tokios laisvės
suteikimas, žinoma, kiek rizikingas ir metė nemažai iššūkių, kita
vertus, atvėrė ir neribotas galimybes eksperimentams, kuriais iš tiesų
likome patenkinti.
Pirma kartą teko išbandyti tokį intensyvų darbą komandoje kuriant
tekstą. Kartu su kolegomis Tomsu Treibergsu iš Latvijos ir Anna
Sedláčková iš Slovakijos sugebėjome taip sujungti kiekvieno iš mūsų
tekstus, jog baigdami darbą nebegalėjome atskirti, kur kurio sakinys.
Čia vertėtų paminėti dar vieną „Mobiliosios laboratorijos“ vertybę –
tai begalinis vienas kito palaikymas. Konkurencijos čia nėra ir nelabai
gali būti, nes mokytojų esame vertinami tokie, kokie esame, ir čia
reikalaujama tik vieno – noro mokytis ir dalyvauti darbe. O rezultatai
– kiekvieno mūsų asmeninė atsakomybė. Tai ne atsainus požiūris,
greičiau atvirkščiai, rūpestingas, nes kiekvienam leista reikštis
individualiai ir pagal asmeninius sugebėjimus. Taigi nelieka įtampos ir
neužtikrintumo. O Roko suteikta laisvė ir sukurta itin maloni
neformalizuotų, kolegiškų pokalbių atmosfera leido atrasti naujas, gal
net anksčiau nepastebėtas kūrybiškumo erdves.
 |
Kokia turėtų būti šiuolaikinio scenos meno kūrinio recenzija, kai patys
kūriniai nebetelpa į jokius žanrinius ir apibrėžtų formų rėmus, kai
nebegalima tvirtai teigti, jog tai, ką matėme scenoje, tikrai
(ne)priklauso teatro sričiai, ir kai kritikas – profesionalus žiūrovas
– ištraukiamas iš jam įprastos vietos žiūrovų salėje ir pats tampa
kūrinio dalyviu/dalimi? Mobiliosios laboratorijos dalyviai į šį
klausimą pamėgino atsakyti pateikdami labai skirtingus įvairių formų
tekstus: „Atraskite recenziją sau“ – pora testų, kuriuos išsprendusieji
gauna nuorodą, kurią iš keturių pateiktų recenzijų skaityti; „Kritinė
dramaturgija“ – spektaklius aptariantis dramaturginis triptikas;
„Nekultūringi žiūrovai“ – sėdint paskutinėje salės eilėje spektaklio
metu įrašytų spontaniškų komentarų ir kritinės jų inspiruotos analizės
derinys; trijų kritikų diskusija apie kritiko vaidmenį šiuolaikiniame
mene „Kritinė padėtis?“. Visus šiuos tekstus galima rasti festivalio
„Baltic Circle“ tinklalapio skiltyje „Dramagora“.
Seminaras dar nesibaigė Helsinkis tebuvo viena iš stotelių „Mobiliosios
laboratorijos“ žemėlapyje. Šiuo metu vyksta seminaras Londone, LIFT
festivalyje. Liepą jis persikels į Rakverę Estijoje, kur vyks
dešimtasis tarptautinis festivalis „Baltoscandal“. Vėliau laukia
seminarai Rygoje, Nitroje, Vilniuje, Prahoje ir Liublianoje. Laukia ir
nauji mokytojai, pakreipsiantys seminaro vagą savaip, galbūt priešingai
nei šį kartą, tačiau norėtųsi tikėti, jog sėkmingai įsibėgėjęs
„Mobiliosios laboratorijos“ projektas nepraras pagreičio ir energijos,
kurios, tokios tegul ir nedidelės injekcijos, kaskart pabudina iš
tingaus virimo savose sultyse ir primena, kodėl iš tiesų buvo
pasirinktas teatro kritikos kelias.
