III tarptautinio ASSITEJ festivalio "Jėga" įspūdžiai
Šis gegužės 12-17 d. Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS (prezidentė - Violeta Podolskaitė) surengtas festivalis teatro profesionalams suteikė galimybę iš dalies palyginti, kaip teatras vaikams ir jaunimui suvokiamas pas mus bei svetur, kokios bendros problemos ar tendencijos, kokią bendravimo su jauna publika kryptį renkasi trupės. Žinoma, visų vaidinimų nepavyko pažiūrėti dėl darbų ir dėl to, kad vienu metu neįmanoma būti keliose vietose, kur vyko spektakliai. Ateityje norėtųsi, kad festivalis turėtų ne tik lankstinuką, bet ir informatyvų, tegul ir neprašmatnų, bukletuką, kuriame būtų glausta informacija apie teatrus, kūrėjus.
Novgorodo teatras vaikams ir jaunimui „Mali" (Rusija) parodė spektaklį „Princas ir milžino duktė" (rež. Nadežda Aleksejeva). Tai vadinamojo „stalo teatro" pavyzdys, pas mus gana populiarus tarp lėlių teatro kūrėjų. Santykio su literatūrine medžiaga požiūriu primena seną Vilniaus teatro „Lėlė" spektaklį „Raudonkepurė" (rež. Vitalijus Mazūras). Abiejuose spektakliuose pasakos laikomasi kaip siužetinio „rėmo", tačiau tai netrukdo aktoriams išdykauti teatro tema (ir tai jiems teikia didelį džiaugsmą), improvizuoti tekstu. Novgorodiečių kameriniame spektaklyje naudota paprasta priemonė - popierius, kuris, specialiai apšviestas, vaikams sukuria mažo stebuklo įspūdį. (Apskritai festivalyje nemačiau užsienio trupių spektaklių - „kostiuminių pasakų", kurių kartais pasitaiko mūsų valstybinių teatrų repertuaruose.) Spektaklyje gana nemažai replikų anglų kalba (Rusijos teatrų spektakliuose vaikams tokia, vadinkime, „dvikalbystė" pasitaiko kartais, Lietuvoje, regis, šios tradicijos dar nėra).
VAT teatras iš Talino parodė spektaklį „Mizantropas" (pagal Moliere´ą), kurį režisavo Šveicarijoje gyvenantis Markus Zohneris, turintis ir teatro pedagogo talentą, - akivaizdu iš spektaklio. Vaidinimas vyko estų kalba (lietuviškai ant sienos projektorius rodė tik situacijos paaiškinimus), tačiau kalbos barjero nejaučiau. Jauni estų aktoriai kūrė po kelis vaidmenis - šaržuotus tipažus, vaidino ryškiai, temperamentingai, pasitelkdami pantomimą, akrobatiką. Bene vienintelis (iš matytų festivalyje) spektaklis, kuriame nebuvo muzikos. Spektaklis - tarsi klasikos adaptacija jaunai publikai, regis, Estijoje tai populiaru. Veikėjų vardai pažymėti aktoriams ant nugarų.
Nedidelio biudžeto vaidinimas imponuoja išmoningu „išsisukimu" nuo scenografijos (dailininkė - Kristel Maamagi). Juodoje scenoje - grindų pakyla, sienelė. Ant šių plokštumų kreida pažymėtos eksterjero ir interjero detalės: langas, durys, židinys, drabužių pakaba ir kita. Veikėjas ima menamą žarsteklį: kreida jis užbraukia žarsteklio kontūrą ant grindų, o padėjęs į vietą - vėl greitomis nupiešia. Beje, aktoriai lietuviškai (!) parašo ir daiktų pavadinimus.
Spektaklis jaunuomenei nestokoja erotikos humoro (pas mus nebent Keistuoliai miuzikluose švelniai papokštauja). Tarkime, veikėjas panelei pridega menamą cigaretę, brūkštelėjęs jai menamu degtuku per sėdimąją...
Teatras „Isenkram" (Norvegija) supažindino mus su kamerinio spektaklio „Žaislai duoda atkirtį" - improvizuoto žaidimo su mažąja publika modeliu (susikalbėti su artistais vaikams padėjo Gintė Pranckūnaitė). Vaikai buvo iš anksto paprašyti atsinešti mėgstamus žaisliukus, aktoriai vaidinimo pradžioje juos surinko, sudėjo į krūvą, o vėliau rinkosi juos kaip savo pasakojamų istorijų herojus (aktoriai turi parengę keletą istorijų, kurių improvizuotais veikėjais tampa vaikų žaislai).
Aktoriai puikiai sukuria atpalaiduojančią nuotaiką, tarsi teigdami, kad teatras - „nieko rimto", kad čia įmanomi įvairiausi stebuklai su laiminga pabaiga. Ir nors kartais žaidimas primena „laisvą anarchiją" ar net šiokį tokį mažųjų kvailinimą, kaip interaktyvaus vaidinimo pavyzdys „Žaislai duoda atkirtį" įsimins ilgai - interaktyvūs vaidinimai pas mus yra retenybė. O tokį mobilų vaidinimą, kuris nereikalauja ypatingos scenos ir apšvietimo, galima žaisti ne tik teatre - ir darželyje, ligoninėje.
Beje, ir artistų pasakotos istorijos buvo žavios. Ypač ši: naktis; didelė varlė, begemotas ir mažas meškiukas eina plėšti banko. Žinoma, meškiukas per žioplumą ir įkliūna bankininkei meškienei. Čia artistai policininku išrenka mažąjį žiūrovą, kuris siūlo bausmę nelaimėliui - kutenimą iki „apsisiusiojimo". Hmm... Kita istorija: naktis, jūra, audra, valtyje - maža mergaitė su žaisliniu meškiuku. Jos tėvas mirė prieš 5 metus. Dabar nuskęsta ir mergaitė (mirtis mūsų teatre mažiesiems - reta viešnia). Jūros dugne ji sutinka... tėtį. Į viršų tegali išplaukti tik dviese, ką daryti? Mažasis žiūrovas pataria: meškiuką - kišenėn! Artistų ovacijos ir džiaugsmo šūksniai.
B. d.
