Dalia Juškienė
 |
| Kauno dramos teatro foje 2000 metais. MF archyvo nuotrauka |
Teatrologė V.Truskauskaitė įsitikinusi, kad renovacijos ir rekonstrukcijos negali pakeisti kultūros politikos strategijų
Visą balandį Kaune vykęs „Lietuvos teatrų pavasaris“ sodriai nuspalvino laikinosios sostinės kultūrinę panoramą ir suteikė galimybę vienoje erdvėje pamatyti visus naujausius šalies teatrų spektaklius. Anšlagai, bisai po beveik kiekvieno spektaklio – tokia buvo šio teatrinio balandžio realybė. Ilgametė žiuri pirmininkė Vitalija Truskauskaitė pastebi, kad į festivalį ateina jau neatsitiktinė publika, o pats festivalis aprėpia vis platesnį kontekstą.
– Kultūros ministras J.Jučas pasidžiaugė, kad per aštuoniolika nepriklausomybės metų Lietuvos teatro padangėje dar niekada nebuvo taip šviesu. Ar taip pat regite šiandieninę situaciją?
– Nenorėčiau komentuoti, nes esu girdėjusi tik perpasakojimus ir komentarus. Man sunku įsivaizduoti vienspalvę teatro padangę. Tokia ji nebuvo net sovietmečiu.
Aštuoniolika metų teatralai mokėsi gyventi demokratijos ir naujos ekonominės situacijos sąlygomis. Atgimimo pradžioje, ištuštėjus teatro salėms, ne vienas teatro žmogus patyrė rimtą vertybių krizę. Pažįstu žmonių, kurie paliko sceną ir išėjo kas kur. Net tarp pasilikusiųjų buvo labai daug lūkuriuojančių. Tačiau teatras negali būti reikalingas rytoj. Neslėpsiu, man atrodė, kad sutrikimas akivaizdus, tačiau problemą spręsti buvo vilkinama. Radikalūs režisierių Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus bandymai reformuoti esamas teatro struktūras sukėlė dramatiškas kontroversijas. Prisimenu vieną teatro ekonominės veiklos tyrimą, kuris baigėsi pasiūlymu optimizuoti teatro pastato gamybines patalpas ir pritaikyti jas komercinėms reikmėms. Italijoje esu mačiusi teatro pastatų, kuriuose vyksta pokyliai, koncertai, o išskirtinėmis progomis – gastrolierių vienkartiniai spektakliai. Repertuarinio teatro sunykimo pavojus mums dar tebegresia.
Kitu keliu pasuko jaunieji menininkai ir dalis vyresniųjų: jie pradėjo kurti naujas, nevalstybinių teatrų struktūras. Kiek moralinių ir fizinių jėgų kainavo ir tebekainuoja O.Koršunovui, E.Nekrošiui, A.Giniočiui, J.Vaitkui, A.Cholinai išlikti nepriklausomais ir beveik valstybės neremiamais menininkais, jie pasakoja... kurdami naujus spektaklius.
– Ar jauniems menininkams šiandien lengva rasti vietą po teatro saule?
– Manyčiau, turime džiaugtis, kad dramos teatro aktoriui tik išimtiniais atvejais pavyksta atsiskleisti kitoje kalboje ir kitoje kultūrinėje tradicijoje. Lietuvių kalba verčia juos ieškoti išeičių, taikytis su neskalsia teatralo duona ir galų gale – būti kūrybingiems.
Kalbant apie pasiekimus galima pastebėti – jie siejami su keliais režisieriais, kurie dar nepavargo dairytis po pasaulį, kurti lietuviškos tapatybės salas Europos šiaurėje, pietuose ar net rytuose. Ar tikrai pergalės nereiškia pralaimėjimo prieš varganą teatro būtį? Europa myli talentus. Nenustebčiau, jei italai įsteigtų E.Nekrošiaus kūrybos studijų centrą, kaip jie įsteigė Lenkiją palikusiam Erzy Grotovskiui, o norvegai mielai priglaustų O.Koršunovą Osle, nacionaliniame teatre.
– Ką tik pasibaigęs 30-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ žiūrovams suteikė progą pamatyti šiuolaikinę Lietuvos teatrų panoramą. Laureatai paskelbti, prizai išdalyti, kas liko paraštėse?
– Didžiosios ir mažosios scenos spektakliuose galėjome išvysti tiek žinomus ir pripažintus teatro menininkus, tiek teatro debiutantus, pasiilgtus Lietuvos valstybinius dramos teatrus, nepriklausomus projektus, komercinio teatro premjeras, studentų darbus. Festivalyje, atrodo, nebuvo tik E.Nekrošiaus ir O.Koršunovo premjerų, nes... nebuvo suspėta užbaigti naujausių darbų. Festivalis priminė tarsi kokią lietuvišką sueigą, kurioje aistringai ir nuoširdžiai žvelgiama į prieštaringą mūsų tikrovę ir bandoma atkreipti žiūrovų dėmesį, jį sudominti ir įtikinti.
Būta tikrai profesionalių meninių pastebėjimų apie senas, net įsisenėjusias problemas, gyvensenos pokyčius ir dvasinę sumaištį. Klasikinius tekstus interpretavo režisieriai J.Vaitkus, A.Pociūnas, A.Giniotis, S.Račkys, S.Rubinovas. P.Vaičiūno „Patriotai“ nuskambėjo kaip šiuolaikinė drama, buvo karštai sutikta ir įvertinta publikos.
– Teatrų, atvežusių savo spektaklius į festivalį, repertuare dominavo šiuolaikinė užsienio dramaturgija. Kodėl?
– Senas alkis, naujų temų paieškos, kitokio požiūrio poreikis? Pasirinkimai buvo labai prieštaringi: nuo banalių situacijų komedijų iki tragikomiškų, marginalią jauseną tiriančių dramų. Interpretuojant šiuos tekstus režisieriai S.Aškelavičius, V.Masalskis, G.Padegimas, A.Areima, A.Jankevičius, G.Varnas rinkosi labai skirtingą meninę kalbą – monologinį kalbėjimą, psichologinio teatro stilistiką, judesio ir dramos sintezės paieškas ar vizualinį diskursą. Dramatiškiausias požiūris į miesto tikrovę susilaukė ir pripažinimo. G.Varno režisuota D.Loher „Ruzvelto aikštė“ žiuri didžiąja balsų dauguma (keturiais iš penkių) buvo pripažinta geriausiu didžiosios scenos spektakliu.
Mažosios scenos spektakliuose vyravo originalūs aktorių ar režisierių tekstai. Klaipėdos universiteto studentai įgarsino savo etiudus apie uostamiesčio istorinius pastatus ir jo gyventojus, „Atviro rato“ aktorius J.Tertelis nuoširdžiai išpažino publikai apie debiutanto prasidėjimų kančias ir džiaugsmus, aštuonių menininkų komanda iš OK/Vilniaus miesto teatro kūrė vizualią veiksmo dramą, sekdami pasaką. Vertinant mažosios scenos spektaklius žiuri narių nuomonė buvo vieninga – penki balsai atiteko scenografės J.Paulėkaitės ir aktoriaus D.Gavenonio originaliam performansui lietuvių liaudies pasakų motyvais „Uždaras vakaras“.
– Mėnesio maratonas, kai spektaklius teko žiūrėti vos ne kiekvieną vakarą. Vertinimo komisijai tai buvo darbymetis. Sunkus?
– Žiuri po trisdešimt aštuonių valandų, praleistų su meile, atsakomybe ir viltimi žvelgiant į teatro sceną, vertinti tokius skirtingus spektaklius galėjo tik pasitelkusi tolerancijos ir demokratiško balsavimo įgūdžius.
– Šiandieninė teatro publika vos ne po kiekvieno spektaklio bisuoja stovėdama. Kaip vertintumėte šį reiškinį: ar mūsų publika taip myli teatrą, ar tokia neišranki?
– Plojanti, besidžiaugianti publika mane džiugina. Gal jau pamirštame sovietmečio įgūdžius būti santūriems, nes esame kontroliuojami vidinio cenzoriaus? Šiame festivalyje maloniai nustebino publikos pasirinkimai. Žiūrovai rinkosi ne „Dakaro“ komercines dulkes, bet antikorupcinį režisieriaus teatrinį manifestą – „Patriotus“. Sugebėti pasijuokti iš savęs – ne ligos, bet sveikatos požymis.
– Ar skalsi teatrologo duona? Sunku būti bloguoju kritiku?
– Duonos – nedaug, tačiau ir trupiniai saldūs. Teatro kritikai priskiriamos galios, kurių ji nebeturi. Tiek blogieji, tiek gerieji kritikai nebesaugo vartų nuo teatro vertybių rojaus, nes rojaus raktas liko, ačiū Dievui, totalitarinio režimo erdvėje. Teatrologai, teatro kritikai yra teatrinio proceso dalyviai, kuriems suteikiama disputo teisė ir pareiga.
– Koks Kauno teatrinis klimatas?
– Nerimauju dėl Dramos teatro. Kaunui, kaip ir visam Lietuvos teatrui, stinga jaunų režisierių. Kauno teatrų trupės sensta. Manyčiau, kad rekonstrukcijos ir renovacijos negali pakeisti kultūros politikos strategijų. Reikia kalbėtis, mažinti atskirties zonas ne tik tarp miestų, bet ir tarp žmonių, kurie vis dar myli teatrą ir domisi jo galia mus džiuginti ir stebinti.
