Teatras vaikams – už žiniasklaidos ribų

Dalia Mikoliūnaitė 2016-10-26 menufaktura.lt
„Teatriuko“ pelnytas prizas. Žilvino Ramanausko nuotrauka
„Teatriuko“ pelnytas prizas. Žilvino Ramanausko nuotrauka

aA

„Menų faktūra“ gavo „Teatriuko“ steigėjos ir aktorės Dalios Mikoliūnaitės atvirą laišką

Ar tai, kad „Teatriukas“ pirmadienį paskelbtas vienu iš Dalios Tamulevičiūtės festivalio laureatų - faktas ar visiškas niekas? Sprendžiant iš LRT „Panoramos“ siužeto - tai neverta dėmesio žinia.

Jau aštuoniolika metų su kolegomis kuriame savąjį, nors ir kuklų, tačiau vaikų mylimą „Teatriuką“ ir kiekvienas žurnalisto tartas ar parašytas žodis mums yra labai vertingas. Kreipiuosi iš nevilties, nes esu nustebinta mūsų lietuviškos žiniasklaidos nejautrumo. Kam iš esmės reikalingi įvairūs festivaliai, konkursai ir kitokie panašaus pobūžio renginiai, jeigu žinia apie gautą įvertinimą nepasiekia visuomenės?

Spalio 24-osios vakarą Varėnos kultūros centre įvyko VII-ojo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimų iškilmės, kurių metu įvertinimo sulaukė ir teatro vaikams kūrėjai. Geriausiu spektakliu vaikams buvo pripažintas „Teatriuko“ premjerinis pastatymas „ŽALIA GYVA“ (žãlia gỹva; režisierė Agnė Sunklodaitė). Mes esame labai laimingi, sulaukę šio pripažinimo.

Kitą vakarą per LRT žinių laidą „Panorama“ buvo parodytas kelių minučių reportažas iš festivalio uždarymo ir prizų teikimo vakaro. Šiame pasakojime nė žodžiu nebuvo užsiminta apie scenografijos nominaciją ir teatro vaikams kūrėjų dalyvavimą festivalyje, nekalbant jau apie laimėtojus. Man susidarė įspūdis, kad Nacionaliniam transliuotojui teatras vaikams buvęs nebuvęs.

Nusprendžiau pasidomėti ir paklausti „Panoramos“ darbuotojų, dėl kokių priežasčių mes buvome ignoruoti. Budintis redaktorius man geranoriškai suteikė reportažą rengusios žurnalistės kontaktus. Susisiekus su korespondente Alytuje ir paklausus, kodėl pasakojimas buvo netikslus, atsakymas, švelniai tariant, nustebino.

Dabar gailiuosi, kad neįsirašiau pokalbio. Pateikiu tik porą citatų: „tiesiog, atrenkame, kas svarbiausia. <...> Organizatoriai man nemoka pinigų“.

Galbūt atrodys, jog tai iš konteksto ištraukti sakiniai, kuriais norima sukritikuoti ar kaip nors pažeminti žurnalistę. Bet ar jos atsakymai reiškia, kad menas vaikams nėra prioritetinė tema mūsų žiniasklaidai? Ir dar svarbiau - kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl vykusio renginio tikslios ir išsamios sklaidos?

O dabar klausimai teatralų auditorijai - kur galite rasti pranešimą apie šiemet, ne pernai ar užpernai (!) įvykusį Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį ir jo nugalėtojus? Tik tos pačios LRT internetinėje svetainėje pateikiama žinia apie renginį. Lietuvos kultūros ministerijos puslapio „Naujienų“ skiltyje nė žodelyčiu neužsimenama apie teatrų sambūrį Varėnoje, o Varėnos kultūros centro svetainėje vis dar puikuojasi tekstas apie įvyksiančius apdovanojimus.

Aš puikiai suprantu, kad eteris - ne guminis ir kad kiekviena jo minutė yra aukso vertės. Ta vertė dar labiau išauga mums, mažiesiems nevalstybiniams teatrams, kurie priversti suktis iš paskutiniųjų, kad pritrauktų žiūrovus į savo jaukias erdves.

Mes esame tikrai labai dėkingi tiems keletui kultūros žiniasklaidos atstovų (o juos tikrai galima suskaičiuoti ant rankos pirštų), kurie visada geranoriškai mus išklauso ir padeda skleisti žinias apie įvairių Lietuvos teatrų spektaklius vaikams. Mielieji, mūsų yra labai nedaug ir mes - maži, tačiau dirbame jums ir jūsų vaikams, kurie yra verti kokybiško teatro.

Kas galėtų, o gal privalėtų, atsakyti į mano klausimą - ar yra Lietuvos žiniasklaidoje vietos teatrui vaikams?

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.