Teatras vaikams – už žiniasklaidos ribų

Dalia Mikoliūnaitė 2016-10-26 menufaktura.lt
„Teatriuko“ pelnytas prizas. Žilvino Ramanausko nuotrauka
„Teatriuko“ pelnytas prizas. Žilvino Ramanausko nuotrauka

aA

„Menų faktūra“ gavo „Teatriuko“ steigėjos ir aktorės Dalios Mikoliūnaitės atvirą laišką

Ar tai, kad „Teatriukas“ pirmadienį paskelbtas vienu iš Dalios Tamulevičiūtės festivalio laureatų - faktas ar visiškas niekas? Sprendžiant iš LRT „Panoramos“ siužeto - tai neverta dėmesio žinia.

Jau aštuoniolika metų su kolegomis kuriame savąjį, nors ir kuklų, tačiau vaikų mylimą „Teatriuką“ ir kiekvienas žurnalisto tartas ar parašytas žodis mums yra labai vertingas. Kreipiuosi iš nevilties, nes esu nustebinta mūsų lietuviškos žiniasklaidos nejautrumo. Kam iš esmės reikalingi įvairūs festivaliai, konkursai ir kitokie panašaus pobūžio renginiai, jeigu žinia apie gautą įvertinimą nepasiekia visuomenės?

Spalio 24-osios vakarą Varėnos kultūros centre įvyko VII-ojo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimų iškilmės, kurių metu įvertinimo sulaukė ir teatro vaikams kūrėjai. Geriausiu spektakliu vaikams buvo pripažintas „Teatriuko“ premjerinis pastatymas „ŽALIA GYVA“ (žãlia gỹva; režisierė Agnė Sunklodaitė). Mes esame labai laimingi, sulaukę šio pripažinimo.

Kitą vakarą per LRT žinių laidą „Panorama“ buvo parodytas kelių minučių reportažas iš festivalio uždarymo ir prizų teikimo vakaro. Šiame pasakojime nė žodžiu nebuvo užsiminta apie scenografijos nominaciją ir teatro vaikams kūrėjų dalyvavimą festivalyje, nekalbant jau apie laimėtojus. Man susidarė įspūdis, kad Nacionaliniam transliuotojui teatras vaikams buvęs nebuvęs.

Nusprendžiau pasidomėti ir paklausti „Panoramos“ darbuotojų, dėl kokių priežasčių mes buvome ignoruoti. Budintis redaktorius man geranoriškai suteikė reportažą rengusios žurnalistės kontaktus. Susisiekus su korespondente Alytuje ir paklausus, kodėl pasakojimas buvo netikslus, atsakymas, švelniai tariant, nustebino.

Dabar gailiuosi, kad neįsirašiau pokalbio. Pateikiu tik porą citatų: „tiesiog, atrenkame, kas svarbiausia. <...> Organizatoriai man nemoka pinigų“.

Galbūt atrodys, jog tai iš konteksto ištraukti sakiniai, kuriais norima sukritikuoti ar kaip nors pažeminti žurnalistę. Bet ar jos atsakymai reiškia, kad menas vaikams nėra prioritetinė tema mūsų žiniasklaidai? Ir dar svarbiau - kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl vykusio renginio tikslios ir išsamios sklaidos?

O dabar klausimai teatralų auditorijai - kur galite rasti pranešimą apie šiemet, ne pernai ar užpernai (!) įvykusį Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį ir jo nugalėtojus? Tik tos pačios LRT internetinėje svetainėje pateikiama žinia apie renginį. Lietuvos kultūros ministerijos puslapio „Naujienų“ skiltyje nė žodelyčiu neužsimenama apie teatrų sambūrį Varėnoje, o Varėnos kultūros centro svetainėje vis dar puikuojasi tekstas apie įvyksiančius apdovanojimus.

Aš puikiai suprantu, kad eteris - ne guminis ir kad kiekviena jo minutė yra aukso vertės. Ta vertė dar labiau išauga mums, mažiesiems nevalstybiniams teatrams, kurie priversti suktis iš paskutiniųjų, kad pritrauktų žiūrovus į savo jaukias erdves.

Mes esame tikrai labai dėkingi tiems keletui kultūros žiniasklaidos atstovų (o juos tikrai galima suskaičiuoti ant rankos pirštų), kurie visada geranoriškai mus išklauso ir padeda skleisti žinias apie įvairių Lietuvos teatrų spektaklius vaikams. Mielieji, mūsų yra labai nedaug ir mes - maži, tačiau dirbame jums ir jūsų vaikams, kurie yra verti kokybiško teatro.

Kas galėtų, o gal privalėtų, atsakyti į mano klausimą - ar yra Lietuvos žiniasklaidoje vietos teatrui vaikams?

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.