„Kažkuris iš šventųjų dominikonų yra sakęs, kad dominikonas negali į dangų patekti vienas - jis turi kažką atsivesti kartu, kad įrodytų, jog Žemėje buvo artimas žmogui.“ Tai - vienuolio dominikono Mindaugo Slapšinsko žodžiai. Tokiems kaip aš, kurie įsivaizduoja, jog vienuoliai vienatvę ir ryšio su Dievu puoselėjimą vertina labiau nei pasauliečių kompaniją, citata paaiškina, kodėl šį vienuolį reguliariai matome teatro spektakliuose ir kodėl apie jį pirmąkart išgirdau iš aktorių, papasakojusių apie gražią bei vertingą draugystę.
Pasikalbėti su Mindaugu buvo smalsu, nes nors intensyviai nemąstau apie teatro ir bažnyčios santykį, pagavau save besivadovaujančią stereotipu, jog šios institucijos nėra draugės. Galbūt tai - teatro istorijos detalių prisiminimas, o gal 2012-aisiais įvykusio nesusipratimo dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ atgarsiai. Šio daug kas nevadintų argumentu, nes spektaklio rodymui priešinosi ne dvasininkai, bet... politikai.
Pokalbį, žinoma, pradėjau teiraudamasi apie susidomėjimo teatru pradžią. Ir netikėtai sužinojau, kad pažintį su profesionaliojo teatro menu vienuolis pradėjo nuo paties aukščiausio lygmens.
-----
Kas jus patraukė domėtis teatru ir kaip jis tapo svarbia gyvenimo dalimi?
Tai įvyko prieš maždaug dvidešimt metų, kai įstojau į vienuolių Dominikonų ordiną ir išvykau į Prancūziją. Kad susipažintų su vienuolio dominikono kasdienybe, pirmuosius metus įstojusieji praleidžia Strasbūro vienuolyne, gana uždarai, svarstydami apie save ir savo santykį su Dievu. Antrus metus vykstame studijuoti į kitą miestą. Taip aš patekau į Lilį.
Patirtis mieste, kuris po istorinių pokyčių tapo gana nykus, buvo visai kitokia nei Strasbūre, kur mane supo daug užsieniečių. Lilyje aplinka buvo išskirtinai prancūziška - iš maždaug penkiasdešimties vienuolių vos keli buvo kitų tautybių. Man tai buvo neįprasta ir aš sunkiai ieškojau santykio su universiteto gyvenimu bei vietine kultūra.
Tačiau ten būdamas matydavau, kaip kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį iš kažkur grįždavo laimingas brolis Thierry, kuris pasakodavo keistus dalykus ir labai daug juokdavosi. Pasirodo, viename iš neturtingųjų kvartalų jis buvo atradęs ir lankė teatro mėgėjų grupę.
Užsikrėtęs brolio entuziazmu, kitais metais pats užsiregistravau į tą studiją. Joje likau iki pat savo mokslų Lilyje pabaigos. Tad man, jaunam vienuoliui svetimoje šalyje, būtent teatras padėjo susidraugauti su vietine kultūra, atrasti daug skirtingų žmonių ir prisijaukinti prancūzų kalbą.
Vadinasi, pažintis prasidėjo nuo vaidybos mėgėjų studijoje. O kaip pradėjote lankytis profesionaliajame teatre?
Kai Thierry apsigynė bakalaurą, nusprendėme išleistuvių proga ką nors nuveikti. Pradžioje svarstėme eiti Santiago de Compostela keliu. Tačiau kartą apie tai diskutuojant prie stalo, vienuolyno vyresnysis papasakojo pažįstąs Avinjono kalnuose gyvenančią piemenaitę. Jis pasiūlė apsilankyti ten, pailsėti kalnuose ir drauge aplankyti liepą vykstantį teatro festivalį. Mes sutikome ir nuvykome į Avinjoną.
Paaiškėjo, kad ta piemenaitė yra brandi moteris (na, jos veiklą metaforiškai galime vadinti avelių ganymu) ir gyvena ne kalnuose, o miesto centre. Ji mums perdavė butą, o pati išvyko pailsėti. Taip netikėtai patekome į Avinjono festivalio įkarštį.
Pirmaisiais metais bandėme atrasti, kaip viskas veikia, sužinojome apie IN ir OFF programas. Taip pat susipažinome su vietiniu senu kunigu, kuris kadaise buvo festivalio įkūrėjo Jeano Vilaro bičiulis. Režisieriaus paskatintas jis šalia festivalio įkūrė diskusijų erdvę, pavadintą „Tikėjimas ir kultūra“. Kadangi palaikė gerus santykius ir su vėlesniais festivalio vadovais, toje erdvėje vis dar lankydavosi žymūs režisieriai, kurių spektakliai būdavo bent kiek susiję su religinėmis temomis.
Įdomu išgirsti apie režisierių ir kunigų draugystes. Kiek pamenu teatro istoriją, išskyrus viduramžius ir specifinius žanrus, teatras ir bažnyčia nebuvo minimi kaip sąjungininkai - dažniau pasakota apie tai, kad aktoriaus profesija laikyta nuodėminga, nedora. O štai jums kalbant matyti, kad tarp tam tikrų dvasininkų ir teatro kūrėjų esama ilgalaikių ir glaudžių ryšių.
Tiesą sakant, nežinau, kaip susiformavo mitas apie blogus teatro ir religijos santykius. Juk tam tikra prasme jų šaknys glūdi ten pat - ritualuose. Apskritai, pradedant nuo pirmųjų amžių, galiu atrasti tik du dalykus, kurie paaiškintų šį konfliktą.
Pirmasis - tai pirmųjų krikščionių teologų tekstai, kuriuose kartais užsiminta, kad krikščione norinti tapti aktorė turėtų atsisakyti profesijos.
Antrasis atvejis siekia Antikos teatro laikus. Graikų teatre aktoriai vaidino su kaukėmis, kurios padėdavo apsimesti kitu, vadinasi - sukurti netikrą. Tai reiškia, kad teatras leidžia aktoriui prarasti save, o su savimi - galbūt ir amžinąjį gyvenimą. Todėl į šį meną žvelgta gana įtariai.
Vadinasi, dabartinis teatras, kuriame aktoriai vienu metu kuria daug skirtingų vaidmenų, iš pagrindų prieštarauja krikščioniškam mokymui?
Ne visai. Kalbėjau apie III-VI amžių diskursą. Nuo tada daug kas keitėsi. Galiausiai juk tam tikru laikotarpiu religija pati išnaudojo paveikias teatrines priemones skleisdama savo tiesas ar, vadinamąją, savo propagandą.
O nuo Renesanso laikų beveik nėra užfiksuota fundamentalių nesutarimų tarp teatro ir bažnyčios. Tokie, kiek pamenu, egzistavo tik Prancūzijos dvare ir aplink jį; todėl sakyčiau, kad teatro ir religijos diskursas Lietuvoje yra išimtinai prancūziškas. Nei pykčiai, nei skandalai nebuvo pagarsinti nei Ispanijos karalystėje, nei vokiškose žemėse. O Italijos dvaruose bažnyčia su miestu ir teatru drauge švęsdavo visas šventes.
Vis dėlto esate minėjęs, kad pavieniai dvasininkai gali smerkti teatrą, rodantį amoralius dalykus. Šiandien teatras yra įvairus ir kartais itin atviras. Ar pats Lietuvoje susiduriate su spektakliais, kuriuos jums nemalonu žiūrėti? Tokiais, kurie atstumia moralės ir vertybių požiūriu?
Lietuvoje man taip nėra nutikę. Galbūt mūsų krašte teatras mažiau aštrus, nes dėl mažos šalies komplekso ar sovietinių patirčių esame labai jautrūs, greitai įsiskaudiname bei sau priimame daugiau nei reikia. Tačiau tai galime jausti ne vien bažnyčios ir teatro santykiuose.
O ar kada galvojote, kokie elementai jums nulemia gerą spektaklį?
Kadangi teatrą atradau ir daug patirties sukaupiau Prancūzijoje, būtent to krašto teatro tradicija man artimiausia. Tai yra žodžio teatras - augau su režisieriais, rašiusiais puikias pjeses (Olivier Py, Joëlis Pommerat, Wajdi Mouawadas) bei stačiusiais geriausias prancūziškai rašytas pjeses (pvz., Jeanas-Lucas Lagarceʼas, Bernardʼas-Marie Koltèsas). Tad mano mylimiausias teatras yra tas, kuris turi labai gerą teksto pagrindą.
Lietuvoje to turime vis mažiau, judame kolektyvinės kūrybos link - tokiu principu kuriama ir dramaturgija.
Šiuo atžvilgiu labai daug vilčių dedu į režisierę Eglę Švedkauskaitę - labai myliu jos teatrą ir galvoju, kad ji gali išgelbėti Lietuvoje prancūzišką teatro dvasią. Su džiaugsmu žiūrėjau jos spektaklius, nes juose buvo istorija, buvo žodžių žaismas...
O jei tas žodžio teatras vaidinamas užsienio kalba, kurios nesuprantate? Ar dėl to spektakliai nepradeda atrodyti lokalūs?
Jeigu spektaklis pastatytas pagal klasikinę pjesę - pavyzdžiui, Williamo Shakespeareʼo „Romeo ir Džuljetą“ ar „Hamletą“ - galiu jį žiūrėti vokiečių, arabų ir bet kuria kita kalba. Gerai žinodamas istoriją siekiu visai kito potyrio, tad suprasti kalbą pažodžiui nebėra taip svarbu.
Be to, mane žavi tokie susigrūmimai su problemomis. Galbūt teatras dėl kalbos barjero tampa lokalus, gal skaityti titrus yra sunku, tačiau aš su tuo užaugau. Vien knygoje užrašytas žodis yra labai stiprus, o kai scenoje jį balsu ištaria žmogaus kūnas, toks žodis yra pats paveikiausias.
Ar dėmesys žodžiui teatre gali būti susijęs su tuo, kad Jūsų paties veikloje balsas ir žodis turi didžiausią reikšmę? Šiuo aspektu mišias laikančio dvasininko ir vaidinančio aktoriaus profesijos panašios.
Tikriausiai susiję ir su tuo. Vis dėlto, manau, daugiau įtakos turėjo mano teatro skonį studijų metais subrandinusios asmenybės ir jų dėmesys dramaturgijai.
O ryšį tarp teatro ir kunigystės tikrai matau. Man pačiam teatras labai daug padeda dvasininko kelyje. Kažkada kartu su bičiuliu Dariumi Gumausku dalyvavome LRT laidoje „Išpažinimai“, kur jis apie teatro ir religijos ryšį pasakė taip: „Kunigystė ir aktorystė yra dvi senos profesijos. Ir man atrodo, kad jas jungia visiškai tiesioginis ryšys. Tai profesijos, kurios kažką byloja, praneša, pasakoja, pasakoja istoriją, tikisi žmogui duoti vilties, tikisi žmogų bent trumpam sustabdyti toje gyvenimo rutinoje, prašo žmogaus, kad jis suklustų, išgirstų, prisimintų svarbius dalykus. Ir tame aš matau daug panašumo.“
Labai gražu!
Žinojau, kad jis moka gerai kalbėti. Bet išgirdęs šiuos žodžius labai džiaugiausi, nes juose yra daug tiesos.
Kadangi savyje jaučiu meilę žodiniam teatrui, o krikščionybės slėpinys yra surištas su žodžio ir kūno slėpiniu, man visuomet įdomu jungti šias kategorijas ir iš krikščioniškos perspektyvos interpretuoti spektaklius. Arba pačiam kažką iš teatro atnešti į bažnyčią. Tiesa, kol kas neturiu tiek drąsos, kiek kiti broliai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje yra Luvro meno mokyklą baigęs dominikonas, kuris pamokslus dažnai iliustruoja atsinešdamas įvairius buities rakandus - gesintuvą, didelį puodą... Ir visuomet praturtina pamokslą savo prigimtine aktorystės dovana.
Dar vienas aktoriaus ir kunigo profesijų panašumas - santykis su erdve. Kaip ir aktoriams, jos pasikeitimas mišias laikantiems dvasininkams yra reikšmingas: jei esi pratęs kalbėti katedroje ir staiga tave perkelia į koplyčią, kur klausytojai yra arčiau nei per metrą, kad prisitaikytum turi keisti įpročius.
Man patinka mūsų bažnyčia - joje žmonės toli, o vakare, sutemus, galiu sureguliuoti apšvietimą taip, kad jų nematyčiau. Kartais man papriekaištaujama, kad nešu teatrą į bažnyčią ir joje kuriu sceną. Tačiau juk Romos katalikų liturgija kunigą į žmones atsuko ne taip seniai. Iki Vatikano II susirinkimo (1962-1965) liturgija vykdavo lotynų kalba, o kunigas kalbėdavo nusisukęs į altorių (Dievą), imituodamas Mozės ir išrinktosios tautos išėjimą į Pažadėtąją žemę. Tai buvo teatrališka. O šiandien Šv. Mišių auką kunigai aukoja atsigręžę į žmones ir devyniais iš dešimties atvejų yra pastatyti aukščiau už juos.
Kitas panašumas - santykis su klausytojais. Pamenu vieno aktoriaus liudijimą, kad net kai užgęsta šviesos ir nematai publikos, kiekvieną vakarą natūraliai norisi atsisukti į kažkurią salės pusę. Tai reiškia, kad net nematydamas jauti, kur yra tave palaikantys žmonės. Aš mišiose jaučiu tą patį - kartais visą liturgiją prakalbu „užsikabinęs“ už konkrečių žmonių akių ar paprasčiausio jų buvimo.
Aš paminėčiau dar vieną panašumą, kurį dažniau įžvelgia menininkai. Teatro kūrėjus daug kartų esame girdėję vadinančius savo darbą pašaukimu. Tačiau pati teatrą laikau profesija, kuri leidžia žmonėms užsidirbti pinigus, o dvasininko pašaukimas reiškia, kad tam, ką darai, atiduodi didžiąją gyvenimo dalį, sąmoningai atsisakydamas reikšmingų žemiškų poreikių. Ar jums tokia paralelė priimtina?
Nežinau žodžio „pašaukimas“ etimologijos. Turbūt jis reiškia „kažkam atiduoti savo gyvenimą“.
Žinoma, kartais menininkai ar net mokytojai, profesijas vadinantys pašaukimu, šiek tiek save apgaudinėja - ypač, kai profesijas naudoja tam, kad užsidirbtų kuo daugiau pinigų.
Kita vertus, pašaukimo sąvoka mėgstama manipuliuoti. Pavyzdžiui, žinodami menininko ar mokytojo pasiaukojimą, kiti gali prašyti paslaugų nemokamai ar už mažą atlygį: padaryk, juk vis tiek čia tavo pašaukimas. Manau, taip taupydama bažnyčia XIX amžiuje prarado profesionalius savojo laiko menininkus.
Beje, įdomu, kad nustoję dirbti pagal privačius užsakymus (tarp jų - ir bažnyčios), dalis dailininkų tapė autoportretus, kuriuose save atvaizdavo kaip Jėzų. Tai - tarsi simbolis to, kiek daug paaukojai dėl savo darbo bei profesijos ir kaip išgyveni sulaukęs atstūmimo. Turbūt taip ir gimsta noras sakralizuoti žemiškus dalykus.
Tačiau sakyčiau, kad kiekvienas žmogus turi teisę savo istoriją vadinti pašaukimu. Tik nenorėčiau, kad už pašaukimo sąvokos atsirastų aktorių išnaudojimas.
Jau minėjote Darių Gumauską, tačiau žinau, kad palaikote draugiškus ryšius su daugybe kitų puikių aktorių. Kuo jus traukia teatro bendruomenė?
Manau, kad aktoriaus profesija yra pažeidžiamesnė nei kitų menininkų. Priešingai nei instrumentais grojantys muzikantai, aktoriai neturi už ko pasislėpti. Kai esi nuolat eksponuojamas, tavyje išryškėja žmogiškas trapumas, o per jį - tam tikros savybės, kurios priimtinos ne visiems: milžiniškas sarkazmas ir didelio jautrumo nulemta žmogiška šiluma. Galbūt savybės skamba tarsi prieštarautų viena kitai, tačiau aktoriuose, kuriuos pažįstu, jos puikiai sugyvena. Ir man malonu būti bendrystėje su šia šiluma bei gebėjimu leistis į sarkazmą.
O kitą priežastį minėjau pokalbio pradžioje - vidinį asmeninį išsigelbėjimą Prancūzijoje išgyvenau būtent per teatrą. Jis man atvėrė miestą ir kultūrą, padėjo pamilti šalį ir tapti geresniu vienuoliu. O tuos, kurie išgelbėja, visada norisi mylėti.
-----
Projektą „Menų faktūra: neužmegzti dialogai“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
