Teatras siekia būti integralus. Pastaruoju metu jis papuolė ne tik į daugiažodystės, teorijų, paaiškinimų, paskaitų, kuriomis apipina savo pastatymus, liūną, bet ir koronaviruso pinkles. Vos atslūgus pirmajai viruso bangai, absoliučiai visi komersantai ir pinigus siurbiantys jų dariniai iki maksimumo atsipalaidavo, o teatrai ir toliau „įstatymiškai“ liko sukaustyti. Juos ypač prižiūri ir drausmina valstybė. Mažas pavyzdys: vienam žiūrovui nusiėmus kaukę, baudą už jį turi mokėti teatras. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusi baleto „Žizel“ premjera (2020-08-27) - ryškus problemos išorinis piešinys: didžiulė erdvė, o per didelius atstumus šachmatais išsodinti žiūrovai atrodė lyg nebylūs paminklai. Sėdint prieš dvi tuščias kėdes, atrodė, kad tuoj iš už jų iššoks Žizel - lyg tos kėdės būtų dekoracijų pratęsimas. Choreografė Lola de Ávila jau nelaukė trečio bandymo parodyti premjerą ir išvyko namo į Ispaniją, bet, ačiūdie, ji įvyko.
Dabar visi spektakliai - koronavirusiniai. Kas užsislapstę repetavo, kas iš proto ėjo. Jau prasidėjus antrai bangai, išaiškėjo, kad visi teatrai skuba repetuoti net po kelis spektaklius. Taip yra ne vien dėl to, kad būtų patenkintas aktorių alkis ar kad teatrai užsidirbtų nors truputį pinigų, bet dėl to, kad būtų atkurta tam tikra visuomenės dinamika. Teatras siekia integruotis į aplinką, nes pati aplinka to reikalauja. Pastaruoju metu kuriami patys skirtingiausi spektakliai ne vien turinio, bet ir formų, žanrų prasme. Įvairūs specialistai žmonėms aiškina, kaip reikia gyventi, koks dabar gyvenimas apskritai, bet žmonės regi ir jaučia visai kitus dalykus, ir staiga jiems pakišama: „Bet žmonės juk ne specialistai.“ Ir tuomet į pagalbą ateina teatras, kuris dažnai reklamuojasi, kad „kelia“ vieną ar kitą klausimą, kad nori parodyti „tai ir šitai“, bet iš tiesų jis niekada nesiekė „perspjauti“ žmogaus, niekada nieko nenorėjo įrodyti. Jis ieško būdų viena ar kita kalba išreikšti savo vienį su žmogumi, savo kalbos ir mąstymo dinamiką, kuri leistų žmonėms apskritai nenumirti.
Ir šiandien, įgijus šiokį tokį imunitetą nuo koronaviruso hipotezių vajaus, Lietuvoje vėl smagu gyventi, nes teatras atsiveria ir subkultūros mėgėjams, ir klasikams. Tikriausiai vienos kultūros gerbėjai oponuos kitiems, bet abi tendencijos turės savo pasekėjų ir įvairios teatrinės aikštelės niekada neliks be žiūrovų. Pasaulis kovoja su virusu ir tik maža to pasaulio dalis - su viruso atsiradimo priežastimi. Kas gali pakeisti žmogų, kad jis nustotų egoistiškai naikinti tai, kas yra natūralu ir gamtos sukurta? Įstatymai žmonių nepakeičia. Reikalingas dvasinis kelias žmonėms pasikeisti. O šios kelionės tikrieji pamatai yra užkoduoti būtent teatre. Vien dėl to žiūrovai iškart sugrįžo į teatro namus. Abipusis teatro ir žiūrovo ryšys - tragiškiausia išvada: žmonės supranta, kad jie negali būti arti vienas kito, bet tik jie patys gali šią „klaidą“ ištaisyti. Medicinos šiame procese nepakanka, reikalingas kitas požiūris, kito lygio suvokimas, o tas „kitas“ ir yra teatras. Jis kvėpuoja, pulsuoja, o jį kuriantys žmonės yra intuicijos genijai. Kartais jiems sunku savo mintis realizuoti realybėje, kartais repeticijos būna įdomesnės už premjerinius rodymus, bet esmė yra aistra ir ketinimai, tam tikros žmonių grupės atsidavimas, siekiant nors truputį, nors savo simuliakrinėmis emocijomis ištaisyti pasaulį. Ir tai yra labai daug.
Mažas pavyzdys. Aktorė Diana Anevičiūtė - atrodytų, ne „žvaigždė“, bet teatras be jos neapsieina. Ji nuolat įtraukiama į daugelio spektaklių kūrimą. Per spektakliui „Respublika“ skirtą spaudos konferenciją ji atvirai prisipažino: beveik keturis dešimtmečius vaidinanti pagrindiniame šalies teatre aktorė iki šiol neįsigijo savo būsto, nes jai bankai niekada negalėjo suteikti paskolos dėl per mažos algos. Ištikimai tarnaujant teatrui, nuosekliai vaidinant pačiuose skirtingiausiuose spektakliuose (o tai darant nelieka laiko uždarbiauti televizijose), lieki nieku, „šventa dvasia“. Aktorė nevaidina aukos ir nesiekia gailesčio. Jos pavyzdys - tai įrodymas, kokią vietą teatrinėje struktūroje šiandien užima aktorius. Aktoriai - nuolat judantys, ieškantys, gyvenimą analizuojantys žmonės, kurie po ilgų repeticijų ir dar ilgesnių apmąstymų vakarais išeina į sceną ir per trumpą laiką mums perteikia savo patirtį. Aktoriaus sukurtas personažas tampa reikalingas žiūrovui.
Po pirmos koronaviruso epidemijos pabaigos į prekybą paleisti bilietai buvo parduodami vangiai, bet priartėjus vienam ar kitam spektaklių rodymui, jie buvo išparduoti iškart. Pirkimai niekaip neatspindėjo įvairių draudimų, įspėjimų, sklindančių visais kanalais. Žmonės į teatrą plūdo. Nors „kiauraraščiu“ buvo sodinami, tačiau ne vienas spektaklis ieškojo būdų, kad galėtų būti pakartotas. Teatro žmonėms ir žiūrovams to reikia.
Vienas iš pirmųjų tikrai karantino sąlygomis gimusių spektaklių buvo Audronio Liugos režisuotas Marko Aurelijaus (121-180 m. po Kr.) kūrinys „Sau pačiam“ (premjera Valstybiniame jaunimo teatre - liepos 3 d.). Galima įsivaizduoti, ką išskaitė ir ką galvojo tiek šio monospektaklio aktorė Viktorija Kuodytė, tiek jį režisavęs Audronis Liuga, atskirai analizuodami šiuos Romos imperatoriaus tekstus, - jie suformavo protingų minčių rinkinį, turėjusį užpildyti vakuumą, kuris per porą mėnesių jau buvo nustekenęs žmones. Abu kūrėjai - lyg graikų filosofijos katedrų steigėjai: antikiniais laikais dominavusi akademinė mokykla tarytum privalėjo priminti, suderėti su akademiniu spektaklio stiliumi, kurio epicentre - mintis, o visa kita - minimalizmas, asketizmas, stoicizmas. Ir nors tokiame teatre tekstas išlieka labai svarbus, būtent šiame spektaklyje jis tapo „žudiku“. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad su tekstais prasėdėjus du mėnesius (juk mirus geriausias rojus - biblioteka), ištrūkus iš „kapų tylos“, vėl gauti didžiulę tekstų dozę tapo perdėm sudėtinga. Teisingojo Aurelijaus tekstai tarytum sugrąžina amžinas tiesas, priversdami geriau į juos įsiklausyti ir dar kartą apmąstyti. Perfrazuojant filosofą, kas sukurta pagal prigimtį, tas puošia.
Viktorija Kuodytė vieno spindulio šviesoje kampuotais judesiais, tvirtu balsu bandė Marko Aurelijaus tekstui suteikti universalumo, tačiau pasirinktas jo kiekis liko teatrui nepakeliamas, tiesiog pritrūko dramaturginės erdvės tai minčiai išsiskleisti. Šis procesas tapo panašus į begalinį poezijos skaitymą. Poezijos neįmanoma išgirsti, suvokti, jeigu ji ima skęsti ištariamų žodžių lavinoje. Taip yra ir su Augustinu - jam reikalingos ne vien intonavimo pauzės.
Nors „Sau pačiam“ primena aforizmų knygą, tačiau tam tikras minčių nuoseklumas ir atpažįstamumas išlieka didele vertybe. „Tobulas žmogus stengiasi kiekvieną dieną nugyventi kaip paskutinę, nesiblaškydamas, nepasiduodamas neveiklumui ir neapsimetinėdamas.“ Nuo vidurvasario, kai įvyko šio spektaklio premjera, praėjo nemažai laiko. Ir ypač šiandien, kai naujų spektaklių „puokštė“ didėja, „Sau pačiam“ įgyja naujų konotacijų, leidžiančių kontekstualiai suvokti teatrą. O tai taip pat svarbu. Teatras negali kaboti ore. Patys įvairiausi spektakliai tarpusavy susisieja, net būdami skirtingiausi, jie lyg cheminiame inde ima sąveikauti. Net pažvelgus į Jaunimo teatro repertuarą tampa akivaizdu, kad spektaklis „Sau pačiam“ turės savo apologetų, žiūrovų, vertinančių literatūrinio teatro grožį.
„Sau pačiam“ gimė vidurvasarį, tuomet, kai aktoriai patys sau kažką kūrė, prasimanė. Kai kam tai tapo sunkiu ir daug ištvermės reikalaujančiu užsiėmimu. Kai kurie aktoriai internetinėje erdvėje kūrė mini siužetus, skaitė įvairius kūrinius. Buvo ir tokių, kuriems pasisekė. Vieni rėmėsi stipria literatūra, kiti - savo asmeninėmis galiomis: šoko, dainavo. Buvo ir tokių, kurie sugebėjo pratęsti tai, ką veikia profesionaliose erdvėse. Brandžiausias pavyzdys - Saulės Degutytės teatras vaikams, kuris buvo išspinduliuojamas visokiais būdais. Menininkė internetu ir pamokėles įvairias vedė, ir spektaklius kūrė, ir iš gamtos įvairovės naujas lėles gamino. Rezultatas - šių lėlių paroda, jau apkeliavusi ne tik Lietuvą, bet eksponuojama ir Latvijoje. Atrodytų, keistas ir sklaidai nepalankus laikas, tačiau šis išbandymas menininkei suteikė neįtikėtinai didžiulį kūrybiškumo proveržį.
Visą rugpjūtį žemę judino Oskaro Koršunovo teatro spektakliai. Teatras, švęsdamas savo dvidešimtmetį, spektaklius rodė įvairiose Vilniaus erdvėse, taip pat gastroliavo Lietuvoje. Sąmoningai suplanavau spektaklį „Vestuvės“ žiūrėti būtent Palangoje, kur vasarą telkiasi žiūrovų „kritinė masė“. Juk „Vestuvės“ ir yra skirtos tautai. Vilniuje šį spektaklį priima dvejopai (nors ir salės visada lūžta), tačiau Palangos koncertų salė, kurios erdvės mastelis smarkiai skiriasi nuo OKT, įsikūrusio kukliose Ašmenos gatvės patalpose, suošė vos tik veiksmui prasidėjus (spektaklis vyko rugpjūčio 1 d.). Spektaklis bukas, o tas bukumas tampa tam tikra menine priemone, kurią aktoriams pavyksta užauginti iki visaverčio kūrinio, nepaliekant nei studentiškumo, nei neišbaigtumo pojūčio. „Vestuvių“ komanda tiek įsišėlusi ir tiek įpratusi skirtingai vaidinti ir improvizuoti, kad mažos erdvės spektakliukas tapo bene judriausiu kūriniu, leidžiančiu „reprezentuoti“ visą OK teatrą. Karantino metu teatro išbadėjusi publika buvo nenusakoma, tačiau būtent šioje erdvėje rodytas spektaklis taikliai išryškino režisieriaus Koršunovo įžvalgas, numatymą, kaip ir apie ką kalbėti žmonėms. Daug garsių teatro menininkų savo sumanymais lieka istorijoje, o Koršunovo darbai ne tik savo talentu, bet ir subtiliu intuityviu pradu sugeba „pataikyti į žiūrovą“. Nors aktoriams ir neliepta spektaklio koreguoti pagal žiūrovų reakcijas, tačiau režisierius kiekviename spektaklyje palieka tokias slaptas zonas, kuriose aktoriai ne tik laisvai improvizuoja, bet gali pačią mintį pakreipti, ritmą pakeisti, scenų tempą laisvai valdyti. Tuomet mintis kinta, spektakliai ima nežymiai keistis. Aišku, „Tartiufo“ niekas nepralenks: nė karto neteko matyti tokio paties spektaklio, visi smarkiai kitokie. Bet „Vestuvės“ - taip pat tas variantas, kai gali atpažinti meninę laisvę, sugestiją ir visame tame stebėti aktorių jaudulį. OKT aktoriai pirmiausia įsiklauso į žiūrovą, pirmiausia išgirsta jį, o tik tuomet jį nokautuoja.
Vilniuje didžiuliu įvykiu tapo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ spektakliai Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Prieš šį rugpjūčio pradžios rodymą režisierius sakė: „Šiuo metu spektaklis priklauso Nacionaliniam dramos teatrui, bet 2003 m. jis buvo sukurtas OKT. Tai buvo vienas reikšmingiausių mūsų darbų, kuris pažymėjo mūsų penkmetį. Penkeri OKT metai buvo neįtikėtinai prasmingi, visko pilni, itin kūrybingi. Tie penkeri metai, matyt, buvo gražiausi ne tik mūsų teatre, bet ir mano paties kūryboje. Per tuos penkerius metus mes tapome tikru repertuariniu teatru. Jau buvome sudalyvavę visuose svarbiausiuose festivaliuose - ir štai: gavome pasiūlymą koprodukcijai iš Avinjono ir su šituo spektakliu turėjome atidaryti šį garsųjį festivalį. Taip ir įvyko: mes atidarėme festivalį, suvaidinome tris spektaklius pagrindinėje Popiežiaus rūmų aikštėje, bet be žiūrovų, nes tuo metu vyko nepriklausomų Prancūzijos teatro kūrėjų streikas. Bet mes vaidinome, tarsi tikėdamiesi, kad tas festivalis įvyks. Vyko derybos... Ir mes tris kartus suvaidinome čirškiant cikadoms, mistraliui blaškant Romeo ir Džuljetos miltus po tą aikštę. Spektaklis iš esmės ir gimė aikštėje, po atviru dangumi. Šįmet, beje, Avinjono festivalis neįvyko antrą kartą - dėl pandemijos. Aš labai džiaugiuosi, kad praėjus dvidešimčiai metų OKT surengto dvidešimtmečio festivalyje, vėl atviroje erdvėje, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bus vaidinama ne čirškiant cikadoms, o čirškiant žvirbliams, jiems „karpant“ dangų, skambant Šv. Jonų varpams... Taigi, man, ko gero, iš visų šiame festivalyje OKT rodomų spektaklių (o jų išties daug), nostalgiškiausias yra „Romeo ir Džuljeta“. Jis neprarado savo įstabumo ir grožio.“ Ir nors Vilniaus universiteto kiemą režisierius sulygino su Avinjono Popiežių rūmų kiemais, grožio ir prasmės užteko abiem šalims. Ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant spektakliai buvo rodomi perpildytose erdvėse, nors ant kulnų lipo antroji koronaviruso banga.
Monolitiniai vasaros darbai ir apmąstymai - Mažojo teatro spektaklio „Čia nebus mirties“ parengiamieji darbai ir jo fragmentų rodymas buvusiame Lukiškių kalėjime. Minėdamas savo teatro jubiliejų - trisdešimtmetį, teatras savo poziciją išreiškė spektaklio režisierės Gabrielės Tuminaitės žodžiais: „Mes nenorime į kalėjimą ateiti kaip svetimkūniai. Norime „įsimūryti“, prakalbinti sienas, kūrybiškai įsilieti į šios vietos atmosferą. Nežinomybės ir neužtikrintumo dėl rytojaus akivaizdoje Vilniaus mažasis teatras siekia ne atsitverti, o atsiverti žiūrovams, kviesdamas į neįprastas erdves.“ Spektaklio „Čia nebus mirties“ ištraukos buvo rodomos visame Lukiškių kalėjimo komplekse. Žiūrovai, paskirstyti į dvi grupes, kartu stebėjo tik pirmąją ir paskutinę spektaklio dalis. Taip buvo siekiama neprarasti intymumo, be kurio sunkiai įsivaizduojama šio spektaklio tema, kad ir kas jai kurtų dramaturgiją.
Vilniaus mažasis teatras savo gimimą paskelbė 1988 m. būtent po spektaklio „Čia nebus mirties“, kurį Rimas Tuminas kūrė kartu su rašytoju Valdu Kukulu. Parašęs tekstus ir pamatęs, kiek jų teliko finaliniame variante, Kukulas rimtai įsižeidė, bet ramiai peržiūrėjęs spektaklį suprato, kad pavyko genialiai, ir abu menininkai liko laimingi. Nuo šio spektaklio prasidėjo VMT kūrimas. Gedimino 22, kur dabar įsikūręs šis teatras, radosi neįtikėtinai sudėtingai. Aplinkui savo verslui erdves remontavosi įvairių drabužių, batų parduotuvės, visai greta - Dekanidzės „berniukai“. Valdžioje tuo metu - pačių įvairiausių krypčių politikieriai... Visiems jiems teko ir pašokt, ir pagrot. Ir visa tai tam, kad vos užsimezgusios gyvybės iškart neištiktų mirtis. Teatras save augino, lygiagrečiai kovodamas už vaidybinę aikštelę - už teatro erdvę. „Rūtos“ draugija, Čiurlionio uždanga tų laikų grobuonių sielų nešildė, viso teatro kolektyvas, pasiraitęs rankoves, ne tik kovojo, bet ir savo rankomis patalpas liuobė, statybvietėj spektaklius rodė, nors inspektoriai buvo aršesni net už šių dienų įvairius draudėjus. „Čia nebus mirties“ tapo realybe.
Antrasis spektaklis, kurį sukūrė Rimo Tumino dukra režisierė Gabrielė Tuminaitė, tapo ne mažesniu simboliu už pirmąjį spektaklį. Šiuo metu Lukiškių kalėjimas iškraustytas, vidury miesto stūkso didžiulis kompleksas su nebyliais langais, jame - ir Šv. Nikolajaus cerkvė, seniai praradusi maldos namų aurą. Šie tušti pastatai laukia naujųjų laikų istorijų, kurios gali būti ne mažiau kriminalinės nei tikrų nusikaltėlių. Nors iki šiol kalėjimo kieme vyko keli kino rodymo seansai, įvairios ekskursijos, ši erdvė, neabejoju, tapo daugelio verslininkų taikiniu. Ir būtent Mažasis teatras išdrįso maksimaliai integruotis, maksimaliai „okupuoti“ didžiulę teritoriją, kurioje siekė ne tiek spektaklį pastatyti, kiek poetiškai sušukti: „Čia nebus mirties.“ Teatras yra galingas, tik jis šiai erdvei gali suteikti dvasią, „išlyginti“ atmosferą ir, kalbėdamas pačiomis įvairiausiomis temomis, kalėjimą paversti dvasiniais namais.
Šį spektaklį kūrė absoliučiai visas Mažasis teatras, todėl jų pavardės išrašytos kaip vienos „kūrybinės grupės“. Aktoriai - taip pat visi: ir pirmoji, ir antroji, ir trečioji Tumino aktorių laida. Liūdna, kad nemažai šiam teatrui svarbių aktorių jau Anapilyje.
Pagrindinės spektaklio rodymo vietos - įėjimo vartai, akligatvis, izoliatorius, Šv. Nikolajaus cerkvė ir eglutės kiemas. Prie vartų vyko „Tremties“ scena. Jos metu aktoriai skaitė įvairių tremtinių laiškus, prisiminimus. Aktorė Agnė Šataitė integravo ir savo močiutės Onos Kulpavičiūtės-Šatienės tragišką šeimos istoriją. Tremties siena - senų lentų tvora, atkeliavusi iš ankstesnių šio teatro spektaklių. Tačiau ji tokia galinga, kad viską priartino taip arti, jog rodėsi, kad visos šios istorijos dar nepasibaigė, viskas dar gali sugrįžti. Tekstai pinasi su dainomis, o režisierė, mėgstanti garsą teatre, dainuojančius, muzikalius aktorius, jiems leido tapti dominantėmis. Jau spektaklio pradžioje tapo aišku, kad Šataitės balsas bus raiškiausias ir geriausiai girdimas.
Visų aktorių, kuriems buvo skirti tremtinių vaidmenys, balsai, neabejoju, ypatingai jautriai nuskambės spalio mėnesį, kai šio spektaklio premjera įvyks pačiame Mažajame teatre. Būtent pirmajai tremties scenai reikėjo intymumo, jautrumo, sceninio išmanymo. Atviroje erdvėje itin sunku dalintis liūdesiu, veiksmui suteikti kameriškumo, nors pats vaizdas ypač gerai derėjo prie temos.
Akligatvyje įrengta vaizdo instaliacija, kurios metu galima buvo žiūrėti pirmųjų VMT spektaklių įrašus. Izoliatoriuje vyko monologas ir instaliacija, jos autorius - Darius Bražiūnas, o aktorius Jokūbas Bareikis skaitė Jono Braškio (jaun.), Paulinos Pukytės ir Simono Keblo parašytą tekstą „Puota maro metu“. „Mes gyvename monetarinėje (arba pinigų) sistemoje. Ši sistema užtikrina pinigų ir įvairių valiutų atsiradimą...“ Scena - visiškai siurrealistinė. Žiūrovai galėjo pereiti du aukštus, papulti į du lygius. Stovint apačioje, virš galvų - statybinis tinklas, ant kurio tekstą skaitydamas vaikštinėjo Bareikis, trečio aukšto balkone - muzikuojantys Mažojo teatro veteranai. Girdime realistinį tekstą, kuris čia pat virsta siurrealistiniu. Jis toks, koks gyvenimas, kiekvienas jį gali suvokti skirtingai.
Globalizmas buvusiame kalėjimo izoliatoriuje, apie kurį nenustoji galvoti, nes dar taip neseniai čia blaškėsi įvairaus plauko nusidėjėliai. Taip, buvo laikai, kai šiame kalėjime kalėjo tokie žmonės kaip Žemaitė, Gerardas Binkis ir daugelis kitų šviesuolių. Šis kalėjimas - viena seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje. Jis talpino apie tūkstantį kalinių ir du šimtus penkiasdešimt sargybinių. Baigtas statyti 1903 m. ir tik 2019 m. viduryje uždarytas. Spektaklio metu vaikštai po jį ir matai dar neseniai darytą remontą - sienos išklotos naujomis plytelėmis, kamerose - dar išlikęs kalinių kvapas. Kiekviena kamera „prasideda“ nuo klozeto, už kurio gultai, mažas langelis... O kamerų - keli aukštai. Nejauku. Ir eiti į tas kameras nesinorėjo, nors daugelis būtinai užsukdavo susipažinti su „nelaisve“, - visa tai atpažįstama iš filmų. Visi kalėjimai architektūriškai labai panašūs. Pasiblaškęs po tą nejaukumą, per kiemą papuoli į Šv. Nikolajaus cerkvę, kuri sovietmečiu taip nudrengta ir išvogta, kad jeigu ne kupolas, niekada nepasakytum, jog čia būta maldos namų. Čia aktoriai suvaidino Stalino laikus. Stribai ir žmonės, kovotojai ir pakalikai. Šiuos tipus, šiuos „gyvus paveikslus“ šio teatro aktoriai jau seniai išmokę vaidinti. Naudojant groteską ne visas veiksmas pasirodė nuoseklus, bet kol kas tai buvo spektaklio eskizas, kurį išvysime ateity.
„Ša, inteligente!“ - finalinė scena, kuri vyko didžiuliame išbetonuotame kieme, kurio centre - eglutė. Be abejo, ji buvo vienintelis gyvas ir ryšį su gyvenimu palaikantis simbolis. Kol scenoje vyko vyksmas - tariamas „kakofoninis“ tekstas, dainuojama, vis kirbėjo klausimas, ar tą eglutę Kalėdoms kas nors papuošdavo?
Kalėjimo kamerų langai pamažu žiebėsi, Mažasis teatras visą erdvę naujai „pakrikštijo“. Gabrielei Tuminaitei šioje erdvėje pavyko sujungti kančios ir išgyvenimų būsenas. („Pamanyk, dabar pasaulyje milijonai tokių žmonių kaip mes. Milijonai kenčia, o milijonai laukia savo eilės...“) Nors daug kas atrodė kaip konstatavimas, tačiau galybė žmonių, įvairių įkalinimo formų ir pačios mirties akivaizda paliko dvejopus jausmus. Tai - spektaklis ne spektaklis, bet kartu jis visai neprimena tų pasivaikščiojimų, pasilakstymų po „netradicines“ erdves, kurios dabar ypač išpopuliarėjo. Kad tai yra spektaklio eskizas - tik žodžiai, nes, kuriant uždaroje erdvėje, daugiau nei pusės šio reginio bus neįmanoma perkelti. Tai yra reiškinys, kurį kiekvienas nešios savyje kaip tam tikrą sielos priekaištą. Dokumentiniai faktai perteikti Mažojo teatro stiliumi, kuris Lietuvoje jau gali būti pavadintas autentišku teatro stiliumi.
Svarbus, bet dar nematytas „koroninis“ spektaklis „Pirmeiviai“ įvyko ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kol kas parodytas tik vieną kartą, antroji premjera - rugsėjo gale. O pažiūrėti privalu, nes Gytis Padegimas sukūrė spektaklį apie lietuvių profesionalų teatrą, - kaip atrodė teatro kūrėjų gyvenimas prieš šimtą metų.
Teatro žmonėms ši vasara buvo sunki, nors lig šiol tik vasarą galima būdavo trumpam atsipūsti. Mūsų akyse teatras kinta, įsiklausydamas į visus gyvenimo disonansus.
-----
„Teatro žurnalas“
