Teatrinio karantino mantra. Tą blogą dieną, tą juodąjį penktadienį, 2020 m. kovo 13-ąją, kai siautėjo škvalas ir buvo daug kitokių nelaimingų atsitikimų, dėl COVID-19 epidemijos Vilniuje buvo atšaukti visi vieši renginiai. Per vieną dieną ištuštėjo gatvės, kavinės, teatrai. Visur įsitvyrojo baimė ir nežinia. Po kurio laiko visi žmonės užsidėjo kaukes, ir prasidėjo iki tol dar neregėto masto visuotinis teatrinis vyksmas. Gatvėse žmonių beveik neliko, bet tie, kurie pasirodydavo, visi buvo su kaukėmis. Maža to, žmonių elgesyje atsirado tam tikra choreografija, žmonės pabrėžtinai lankstu apeidavo vieni kitus, o sveikindavosi kojomis arba alkūnėmis. Už uždarų durų priverstinio namų arešto sąlygomis vyko šeimos dramos, kartų konfliktai. Dar niekada iki šiol mūsų visuomenė nebuvo taip ryškiai pavirtusi į teatrinių personažų, karštligiškai ieškančių savo autoriaus, bendriją. Teatras užliejo visas erdves, ir vienintelė vieta, kur nebuvo jokio teatro, buvo patys teatrai. Formalios teatrų pastangos imituoti kažkokią virtualią veiklą buvo bergždžios ir apgailėtinos. Teatro žmonės džiugiai pasinėrė į nieko neveikimą. Pandemijos akivaizdoje mūsų teatrai patyrė visišką fiasko...
Taigi, vėl pakalbėkime apie misterinį teatrą. Šiam tikslui vaizduotės dronas skrieja šimtus mylių į Rytus ir keliolika metų atgal, į jaukią istorinę Maskvos pirklių gatvelę pavadinimu Sretenka. Čia, perstatytame kino teatre, įsikūrė fantastiškiausias ir tobuliausias teatro pastatas, kuriam tobulumu prilygsta nebent mūsų Pohulianka. Jį prieš 20 metų sukūrė du pasaulinio masto teatro menininkai - režisierius Anatolijus Vasiljevas ir scenografas Igoris Popovas. Teatras ligi šiol turi jųdviejų suteiktą pavadinimą - Dramos meno mokykla. Vėliau teatro vadovas Vasiljevas pasitraukė į užsienį, o jo mokinys Igoris Jacko drauge su madingu ir garsiu šiuolaikiniu rusų režisieriumi Dmitrijumi Krymovu[i] perėmė ir teatro vadovavimą, ir meninę veiklą - kol ir Krymovą iš ten išgujo municipaliniai klerkai.
Vasiljevo teatro mokykla visuomet garsėjo fundamentaliomis teatrinėmis teorijomis. Vieną tokių teorijų - misterinio teatro - išmaniai formuluoja ir plačiai dėsto Jacko, o Krymovas savo kūryboje tas teorijas sėkmingai įgyvendina (arba atvirkščiai, Krymovo spektakliai inspiruoja naujausias misterinio teatro teorijas). Iš visų Krymovo spektaklių ypač „misteriškas“ yra vaidinimas „Tararabumbija“[ii] (2010 m.). Tai atvirai misterinio žanro apologiškas teatro kūrinys, skirtas Antono Čechovo pjesėms ir jų pastatymų istorijai.
Savo misterinio teatro teorijoje Jacko įvardija kelis tokio teatro požymius. Tai pirmiausia reginio karnavališkumas. Taip pat visų tokio teatrinio vyksmo elementų - personažų, kostiumų, kaukių, rekvizito - ryški simbolinė reikšmė. Na, ir svarbiausia - tokio reginio tema ir jo metafizinis turinys, kuris yra savaime suprantamas ir dalyviams, ir kūrėjams, ir publikai.
Publika čia jaučiasi esanti lygiavertė tokio reginio dalyvė ir kūrėja. Krymovo spektakliuose vaidina po keliasdešimt dalyvių, kartais arti šimto. Tik nežymi dalis jų būna profesionalūs aktoriai, o didžiąją dalį atlikėjų neprofesionalų režisierius pasikviečia „iš gatvės“ (tai irgi būdinga misteriniam teatrui).
Tokiuose vaidinimuose nebūna „ketvirtos sienos“ tarp žiūrovų ir vaidintojų. Antai spektaklis „Tararabumbija“ (2010 m.): toks įspūdis, kad režisieriui šio spektaklio idėja užgimė oro uoste, lūkuriuojant savo lagaminų prie bagažo konvejerio. Vyksmas čia vyksta ant ilgo ir plataus, nuolat judančio konvejerio juostos. Jis driekiasi nuo „gimimo vartų“ (arba „Kostios Treplevo teatro“ iš pjesės „Žuvėdra“ portalo) ir baigiasi ties „mirties durimis“, pro kurias išžygiuoja anapilin kareivių artileristų pulkas iš „Trijų seserų“. Visų klasikinių Čechovo pjesių personažai čia supainioti, hipertrofuoti, karnavalizuoti, šaržuoti, simbolizuoti. Trys seserys čia atrodo kaip karnavalinės trijų metrų aukščio lėlės, nes vaikšto ant kojūkų. Kareiviai žygiuoja su kareiviškomis kepurėmis ir surdutais, bet su balerinų sijonėliais. Legendinė „žuvėdra“ pasirodo kaip gigantiška šmėkla, siurrealistinė nuotaka su trijų metrų ilgio sparnais iš tiulio, ir t. t. Tekstą sudaro populiarių Čechovo pjesių replikų dėlionė. Labai svarbi yra muzika - parinkta arba sukurta stilizuota, kuri arba žadina žiūrovų stereotipines reakcijas, arba tiems stereotipams tendencingai prieštarauja. Visas šis reginys - įspūdinga infernalinė teatralizuota eisena, kurios patosas yra Čechovo pjesių teatriškumas ir jo teatrinių tekstų gyvybingumas. Pagrindinis konfliktas čia, anot Jacko, yra tarp publikos pritarimo tokiam vyksmui ir kitos žiūrovų dalies prieštaravimo tokiam vyksmui, tokiam temos pateikimui ir tokiam patosui.
O dabar vaizduotės dronu darykime didžiulį lanką atgalios, į Lietuvą, ir nuskriekime į tolimą praeitį, į 1975-uosius, kai dar jaunas režisierius Jonas Vaitkus Kauno dramos teatre rentė savąjį „Svajonių piligrimą“. Dabar jis dievažijasi jokios išorinės įtakos tuomet nepatyręs, bet faktai verčia įtarti ką kita. Prieš tai Kaune buvo stebuklingai atsiradęs visur kitur uitas politinis rezistentas iš Maskvos, režisierius ir filosofas mistikas Jevgenijus Šifersas. Jis 1973 m. pabaigoje čia pastatė unikalų spektaklį „Kol gaidys užgiedos“[iii] (scenografė Janina Malinauskaitė). Tai buvo ryškus neįprasto tais laikais ritualinio teatro žanro vaidinimas su simboline plastika, sulėtintais judesiais, čaižiais garsų akcentais ir visais kitais ritualinio teatro požymiais.
Lygiai po dvejų metų ten pat, Kaune, Vaitkus, sukurdamas savąjį „Svajonių piligrimą“, irgi su Malinauskaite, neabejotinai patyrė kitų ritualinio teatro pavyzdžių inspiraciją. Bet, kaip jam būdinga, tą įtaką „suvirškino“ ir sukūrė itin novatorišką tais laikais apeiginio teatro žanro reginį. Jis ritualinį, t. y. pasikartojančių, nesąmoningų, automatinių apeiginių vyksmų, teatrą transformavo į grynai apeiginį, t. y. į ritualų, pripildytų sąmoningo dvasingo transcendentinio metafizinio turinio, sceninį vyksmą. Į svaiginančias, naujumu ir laisvės oru publikos neapsakomą nuostabą ir susižavėjimą žadinančias „teatrines Jonines“.
O dabar vaizduotės dronu vėl grįžkime atgalios, į šiuolaikinį Vilnių, į Pohuliankos teatrą. Kaip anuomet „Svajonių piligrime“ apie M. K. Čiurlionį, taip dabar spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ apie poetą Vladimirą Majakovskį Vaitkus naudoja tuos pačius struktūrinius, estetinius ir idėjinius principus. Netgi veikėjų funkcijų paskirstymas yra panašus: „Piligrime...“ buvo Jaunuolis, Keistuolis, Klajūnas ir Mergelė; „Apaštale...“ yra Poetas paprastas jaunuolis, Poetas geležinis, Poetas revoliucijos šauklys, Poetas bedievis - ir Marija, kaip simbolis. Režisieriaus lyrinių herojų sąrašas prasiplėtė ir surambėjo, o jo moteriškas idealas persikėlė į transcendentinį lygmenį.
Bet, kas ypač vertinga, per 45 metus statytojas išsaugojo manifestinį savo kūrinių skambesį. Taip pat išsaugojo, iškentėjo ir išplėtojo savo asmeninį, išnešiotą ir iškentėtą temos rakursą. Ta tema - tai menininko ir minios, talento ir Likimo, meilės moteriai ir estetinio grožio aistrai - vidinės kūrėjo priešpriešos, jo Golgota. „Mane suvažinėjo laikmetis!“ - tai ne retorinis lyrinio herojaus šūksnis, tai reginio autoriaus išgyventas sielos klyksmas.
Ties šia samprotavimų vieta išsekęs vaizduotės dronas išjungia visus savo variklius, jo malūnėliai nustoja suktis ir jis minkštai nutupia ant švelnios žalios vejos dailininko Jono Arčikausko „genijaus būstinėje“... Klausiu šeimininko, kaip atsitiko, kad tos teatrinės Joninės, užgimusios anuomet Kaune, išsivystė į tokį galingą dviejų Jonų, Vaitkaus ir Arčikausko, misterinį teatrą? Juk visi misterinio teatro požymiai, kuriuos taip išmaniai įvardija kaip didžiausią atradimą ir išradimą kolegos rusų teatro modernistai, puikiai sau gyvuoja pas mus Vilniuje, po lenkišku mūsų Rusų dramos teatro stogu. Viskas čia yra - ir infernalinė eisena, ir visų elementų simboliškumas, ir dominuojanti akivaizdi tema, ir konfliktas tarp publikos pritarimo temai ir prieštaravimo jai... Ir svarbiausia - akivaizdus publikos dalyvavimas vyksme, kaip šventinėse apeigose, kaip neparėpiamose teatrinėse Joninėse...
Atsakymas vėl paprastas ir konkretus kaip Genijaus būstinės puošmena - Rusų dramos teatro legendinio staliaus Fadėjaus pagaminta taburetė: taip yra todėl, nes kitaip būti negali...
Finalinė sezono mantra. Vienintelė vieta, kur per karantiną dar vyko tikras teatras, buvo Teatro, muzikos ir kino muziejus Vilniuje. Ir vienintelis tikras teatrinis vyksmas buvo ten vykusi paroda „Kvadratas“, skirta Eimuntui Nekrošiui. Taip ji ir išliks istorijoje - prasidėjusi sulig šio pirmojo koronaviruso karantino pradžia ir ties jo pabaiga po 106 dienų buvusi uždaryta, todėl nuo to būsianti neatsiejama.
Paroda „Kvadratas“, itin reikšmingas įvykis, taip pat ir Dmitrijaus Matvejevo fotoparoda - visa tai yra puikus pretekstas pamąstyti ir pasamprotauti apie tokius dalykus kaip asmenybės vaidmuo kultūriniame reiškinyje ir apie tai, kaip kultūrinis reiškinys atsispindi asmenybėje.
Paroda „Kvadratas“ buvo ypač vertinga tuo, kad pateikė Nekrošiaus fenomeną visų pirma kaip kūrybinį reiškinį. Teatro idėja, kurią minėjo Nekrošius, gimsta iš impulso, iš būtinybės. Visuomenėje atsiranda teatro poreikis, ir atsiranda žmonių, į tą poreikį atsiliepiančių. Talentingų žmonių, kurie sugeba scenoje parodyti, kaip galima gyventi kitaip ir kaip kitaip galima pažvelgti į kasdienius dalykus, kaip kitaip viską padaryti.
Taip atsiranda teatro idėja. Tos idėjos priešakyje stovi vienas žmogus - šiuo atveju Nekrošius. Jis yra išskirtinė asmenybė. Jis yra reiškinio veidas, reiškinio balsas, reiškinio vedlys, reiškinio spiritus movens. Bet reiškinys nėra vien tik jis, reiškinys yra šios vienos asmenybės ir kitų reiškinio varomųjų jėgų - kitų talentingų asmenybių - visuma. Šitai puikiai parodo šis visas renginys, ypač Matvejevo fotoparoda.
Belieka pasveikinti su šia didele sėkme LTMK muziejų, jo vadovybę ir darbuotojus, asmeniškai Remigijų Vilkaitį, taip pat teatrą „Meno fortas“ ir jo vadovą Audrių Jankauską. Jų renginys „Kvadratas“ akivaizdžiai dirbtinai pernelyg anksti uždaromas. Kita vertus, tai ir gerai: taip šis „Kvadratas“ liks tvirtai susijęs su praėjusiu pirmuoju karantinu, nes tai sukuria renginio legendą.
Atrodo, kad panašių progų ateityje dar turėsime. Neišmeskime kaukių. Nes teatras be ribų dar tik įsibėgėja.
[i] Dmitrijus Krymovas (g. 1954 m.) - garsaus režisieriaus Anatolijaus Efroso ir garsios teatro kritikės Natalijos Krymovos sūnus. Pastaroji Lietuvai svarbi ir tuo, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje „atrado“ ir išgarsino už Lietuvos ribų Juozo Miltinio teatro fenomeną. Krymovas iš pradžių reiškėsi kaip talentingas dailininkas scenografas, vėliau - kaip sėkmingas tapytojas, o nuo 2004 m. pradėjo režisuoti spektaklius. Sukūrė daugiau nei dvi dešimtis sėkmingų pastatymų, keli iš jų pelnė aukščiausius Rusijos teatrinius apdovanojimus.
[ii] „Тарарабумбия, сижу на тумбе я...“ - tai citata iš Čechovo pjesės „Trys seserys“, seno daktaro Čebutykino replika. Neišverčiamas žodžių žaismas, kuris tuo pat metu yra „čechoviškumo“ dvasios kvintesencija.
[iii] Jevgenij Šifers (1934-1997) - režisierius, disidentas, rašytojas mistikas. Mokėsi Leningrado teatro institute LGITMiK pas Georgijų Tovstonogovą. Dėl disidentinės veiklos jam buvo neoficialiai uždrausta statyti spektaklius SSRS teatruose. 1973 m. pabaigoje Dalia Tamulevičiūtė, tapusi Kauno dramos teatro vyr. režisiere, dėl savo ryšių Maskvoje (vyras - Stalino anūkas, režisierius Aleksandras Burdonskis) suteikė disidentui Šifersui galimybę pastatyti Kaune slovakų autoriaus Ivano Bukovčiano pjesę „Kol gaidys užgiedos“. Premjera įvyko 1973-12-01. Tai buvo paskutinis Šiferso statytas spektaklis. Vėliau jis rašė mistinio turinio knygas, režisavo filmus.
