Nuo COVID-19 karantino Lietuvoje pradžios praėjo lygiai du mėnesiai. Žiniasklaidoje ir internete taip įkyriai buvo kartojama, jog nuo šiol viskas bus kitaip, kad parūpo tą „kitaip“ kuo skubiau išvysti. Dėl to smalsumo nuskubėta į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje (LTMKM), į Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų parodą. Ši paroda yra pradžia renginių ciklo „Kvadratas“, skirto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai, jį rengia LTMKM ir „Meno fortas“. Beje, ciklo „Kvadratas“ pradžia buvo numatyta tą nelemtą „juodąjį penktadienį“, kovo 13 dieną, jis turėjo prasidėti kitu renginiu. Bet tai, kad Nekrošiui skirtas ciklas prasideda nuo Matvejevo nuotraukų, yra, mano galva, labai dėsninga ir teisinga.
Parodoje eksponuojama per keturiasdešimt stambaus formato 40 x 60 cm ir 60 x 90 cm nuotraukų. Dauguma jų nespalvotos, išskyrus keletą, šiose dominuoja raudona spalva. Viena nuotrauka, kurią sutartinai pavadinčiau „Keturios raudonos Dezdemonos“, yra „plačiaformatė“, 40 x 90 cm, ją fotografas sumontavo iš keturių kadrų. Tai jau ne sykį publikuotas kvadriptikas, užfiksavęs Vlado Bagdono Otelo ir Eglės Špokaitės Dezdemonos pražūtingą valsą. Išsyk matyti, kad pačiam fotografui šis artefaktas labai brangus. Taip čia užsimezga pirmoji tema - kad fotografo savo paties darbų vertinimas ir kitų vertintojų nuomonės gali labai skirtis.
Antai šio teksto autoriui ypač krito į akis kūrinys, pateiktas ir parodos plakate: užkulisyje užfiksuotas Andrius Mamontovas, besirengiantis eiti į sceną ir vaidinti Hamletą. Jis laiko tvirtai apglėbęs aukštą stilizuotą taurę, sklidiną vandens. Vaizdo perspektyvoje pro kulisų tarpą matyti keli žiūrovai, lūkuriuojantys spektaklio pradžios. Vienas jų, kiek snobiškos išvaizdos, susisupęs į gūnią. Ir iš kitų žiūrovių bei vieno žiūrovo kūnų pozų matomas didelis susikaupimas, būsimo teatrinio įspūdžio nuojauta.
Gilinantis į šį fotografo kūrinį savaime užgimsta nuostaba, kaip jis tiksliai atkartoja garsųjį Boriso Pasternako eilėraštį „Hamletas“: „Šurmulys nuščiuvo. Išėjau į avansceną. / Prisiglaudęs prie durų staktos / Mėginu iš atgarsių suvokti, / Kas nulemta nugyventi man...“ (...) / Jeigu Tu gali, Aukščiausiasis Tėve, / Taurę šią patrauki nuo manęs...“ (...) / Amžių nugyventi - tai ne pievą perbrist“ (pažodinis vertimas - J. L.). Štai ji, toji taurė, Mamontovo rankose. Netrukus Klaudijaus (Vytautas Rumšas) išpažinties monologo scenoje iš užkulisių į šią taurę iš orinio šautuvo iššaus legendinis teatrinio pasaulio personažas Gena[i], atlikdamas vieną garsiausių Nekrošiaus sceninių triukų...
Šių žodžių autorius priklauso tai kartai, kuri žino ir kuriai svarbu, kad šį jo negrabiai pacituotą Pasternako eilėraštį spektaklio pradžioje skaitė iš scenos ir kitas legendinis Hamleto atlikėjas, kultinė rusų tautos persona, aktorius ir bardas Vladimiras Vysockis (teko tai regėti). Nekrošiaus „Hamleto“ sąsajų su anuo Maskvos Tagankos teatro spektakliu[ii] čia neketinama vėl įrodinėti, tai tiesiog yra objektyvus faktas.
Tad šis Matvejevo kūrinys tikrai yra ne vien tik talentingai užfiksuota akimirka („gera nuotrauka tėra tai, ką netyčia pavyko nufotografuoti“, - juokauja profesionalūs fotografai). Ir sutapimas su Pasternako eilėraščiu čia visiškai dėsningas. Be to, galima įžvelgti dar vieną subtilų niuansą. Williamo Shakespeare´o pjesėje Hamletas yra „balta varna“. Negana to, kad Hamleto atlikėjas Mamontovas tuomet buvo roko žvaigždė ir pankas, jo asmenybė neišvengiamai skleidė ir slaviškų šaknų dvelksmą. Dėl to jo šiek tiek slaviškas Hamletas Nekrošiaus spektaklyje demonstravo dar ir ypatingus subtilius rusų sidabro amžiaus asmenybės bruožus. Tad toks čia buvo dar vienas, struktūrinis ir estetinis, konflikto tarp Hamleto ir jo aplinkos - racionalumo ir aistrų kamuojamų „grynų europiečių“ - parametras.
Štai tiek minčių ir įžvalgų sužadina tik šis vienas Matvejevo kūrinys. Manau, nebūtų pernelyg drąsu įvertinti jį ne tik kaip šio menininko (fotografo) kūrybos viršūnę, bet ir kaip visos mūsų meninės teatrinės fotografijos ryškiausią šedevrą. Bet čia savaime užgimsta kelios šalutinės temos (problemos): a) ar teatro fotografo menininko darbai atspindi spektaklių autoriaus (šiuo atveju Nekrošiaus) pasaulį, ar tai vis dėlto yra savarankiškas fotografo „fototeatras“? b) ar meninės teatrinės fotografijos artefaktų estetinis efektas yra funkcionalus ir suvokiamas be konteksto - spektaklių bei jų kūrybos aplinkybių žinojimo? c) ar teatrinio fotomeno artefaktų profesionalus komentaras (įskaitant ir technologijų subtilybes) yra pageidautinas, o galbūt ir privalomas?
Ne mažiau svarbu ir parodos eksponavimo principai. Autorius pasakoja, kad rengiant ekspoziciją jam labai padėjo Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas, o ypač - „Meno forto“ vadovas Audrius Jankauskas. Jis pateikė vertingų patarimų ir suteikė fotografui visišką kūrybinę laisvę rengiant ekspoziciją. Ją sudaro trys dalys. Visa pirma salė skirta gastrolėms Danijoje 2001 m., kai Nekrošiaus „Hamletas“ buvo vaidinamas Elsinoro pilyje. Fotografas pasakojo, kad tą vasarą jis buvo Švedijoje - uždarbiavo skindamas braškes. Baigęs darbą ir užsidirbęs pinigų, savo iniciatyva ir savo lėšomis nuvyko į Daniją. Gavęs Nekrošiaus leidimą fotografuoti, užfiksavo ir sukūrė unikalią fotografinių artefaktų seriją, kurios dauguma iki šios parodos dar nebuvo publikuota. Pavyzdžiui, didelė staigmena (bent jau šių žodžių autoriui) buvo užfiksuotas aktoriaus Kosto Smorigino dalyvavimas šiame gastroliniame „Hamleto“ spektaklyje. Itin išraiškingas kadras, kai režisierius stebi vaidinimą iš už specialios širmos scenoje. Kitose nuotraukose aktorių veidai ir kūnai byloja apie ypatingą susikaupimą ir unikalaus momento svarbos suvokimą.
Na, ir du svarbiausi bei garsiausi vertikalios kompozicijos vaizdai, kuriuose matome Nekrošių žiūrovų amfiteatre prieš vaidinimą. Vienam jų jau yra skirta šio rašinio pastraipa. Kitas yra, ko gero, garsiausias ir populiariausias iš pateiktų, pelnęs autoriui, pasak jo paties, ne tik šlakelį šlovės, bet ir kąsnelį pajamų. Jis buvo iškabintas 2007 m. kaip didžiulis viso renginio plakatas Sankt Peterburge ant teatro „Baltijskij dom“ fasado, kai ten vyko festivalis „Visas Nekrošius“, skirtas režisieriaus 55-mečiui. Ten taip pat buvo eksponuojama ir Matvejevo autorinė Nekrošiaus spektaklių nuotraukų paroda.
Šioje nuotraukoje yra ne tik visi komponentai, atitinkantys efektingos teatrinės reklaminės fotografijos kanonus: ideali kompozicija, pozos išraiškingumas, grafinis efektingumas. Joje yra tai, ką Matvejevas, kalbėdamas apie teatrinę fotografiją, mini itin dažnai, - ypatinga dvasinė žmogaus būsena. Savo ruožtu tai galima būtų įvardyti kaip teatrinėje meninėje fotografijoje užfiksuotą ir atvaizduotą sceninės asmenybės kūrybinį alsavimą. Bet yra šiame paveiksle ir detalė, kuri kasdieniškai nusiteikusiojo akiai gali pasirodyti nereikšminga. Tai - vaikiško paspirtuko ratukas prie Nekrošiaus kojų. Ši smulkmena iš tiesų yra labai reikšminga, nes ne tik sukuria matmenų ir reikšmių kontrastą, ne tik į patoso statinę įpila šaukštelį draminio žaismingumo, bet ir kuria už vaizdo ribų esančią istoriją, nežinomą siužetą, kuriam taip ir lemta likti už skliaustų... Už Matvejevo fototeatro skliaustų.
Antroje parodos salėje pateikta gausiausia ekspozicijos dalis - beveik trys dešimtys įvairių Nekrošiaus spektaklių ir jų repeticijų vaizdų. Kokiu principu autorius atrinko nuotraukas šiai ekspozicijos daliai, išsyk suvokti nėra lengva. Visos nuotraukos čia - arba labai retai naudotos, arba pirmąsyk publikuojamos (išskyrus populiarų „Raudonų Dezdemonų valso“ kvadriptiką). Čia matome „Makbetą“, „Otelą“, „Tris seseris“, „Bado meistrą“ (ir Geną, t.y. gerbiamąjį poną Genadijų Virkovskį), „Borisą Godunovą“, „Hamletą“ (Ofeliją su pypke, daužiantį ledą Hamletą ir Polonijų su peršauta taure), „Rojų“, „Donelaitį“ ir kt. Atrodo, dar niekada nebuvo skelbtas ir šis užfiksuotas „nušaunantis“ Bagdono gestas link Mamontovo galvos „Hamlete“. Grublėtų rankų ir drobių pynė „Jobo knygoje“. Fotografas pateikė ir „Vėlinių“ vaizdą, kur aguonų stiebai ir galvos panašios į „Hamlete“ dūžtančias taures... Dviejose nuo scenos viršutinių galerijų žemyn darytose nuotraukose patyrusi teatralo akis atpažįsta dviejų skirtingų scenų dangas, aktorių kojų ir kūnų bei stumdomų dekoracijų nudrožtas scenų grindų lentas. Vienoje - Nacionalinio dramos teatro scena, kurioje buvo repetuojamas „Makbetas“, kitoje - Lietuvos rusų dramos teatro scena, kai Nekrošius ten repetavo „Hamletą“...
Tad kokiu principu autorius vadovavosi sudarydamas antrą ekspozicijos dalį? Paviršutiniškai pažvelgus nuotraukų parinkimas ir išdėstymas atrodo chaotiškai, bet taip nėra. Autorius turėjo konkretų tikslą ir jį pasiekė: čia pateikiami tie kūriniai, kurie būtų visiškai laisvi nuo reklaminės fotografijos „dopingų“, „narkotikų“ ir „afrodiziakų“. Meniškumas - štai kokio tikslo autorius, kaip pavyko suprasti, čia siekė. Jis čia argumentuotai medžiagiškai pateikė publikai savo teatrinės fotografijos meniškumo supratimą - dvispalvio nespalvoto fotografinio vaizdo grafiškumą, plastiškumą ir dinamiką. Ir visa tai - Nekrošiaus teatro pasaulyje. Čia šių žodžių autoriaus bus sau leista iškrėsti šiokią tokią laisvamanystę ir suformuluoti tokią akiplėšišką tezę: šioje parodos dalyje Matvejevas, iliustruodamas Nekrošiaus kūrybą, pasireiškė fotografijoje tarsi Stasys Krasauskas - grafikoje, iliustruodamas klasikus.
Trečioji Matvejevo fotografijų parodos dalis skirta Nekrošiaus portretams. Autorius demonstruoja mums savąjį fotografinio portreto meno suvokimą, realizuodamas jį per tokią dėkingą natūrą, kaip Nekrošius. Bet štai čia kaktomuša susiduriama su vienu žiauriu, tačiau visiškai objektyviu fotografinio meninio portreto dėsniu: jeigu tie portretai yra talentingi, o fotografuojamas subjektas - neeilinė asmenybė, juolab sulaukusi garbingo amžiaus, tai šiems portretams gausiai pasirodyti publikai lemta tik po tos asmenybės mirties. Todėl toks portretinis fotografavimas visuomet turi „memento mori“ temos atgarsių.
Fotografas Matvejevas yra labai jaunatviškas, ir sunku patikėti, kad tai jau šeštąją savo dešimtį bebaigiantis vyras. Sėkmingai kurti meninę teatrinę fotografiją jis pradėjo prieš ketvirtį amžiaus, dar juostinės fotografijos epochoje. Pirmas įžvelgė puikias skaitmeninės fotografijos galimybes teatre, drąsiai investavo į tai daug pastangų, talento, lėšų ir pasiekė tokių svarių rezultatų, kad tapo vienvaldžiu šios srities lyderiu. Ne vieną kartą įvairiuose teatruose teko girdėti postringaujant, ypač iš administracijos pusės: „O gal jau pakanka mums to Matvejevo, atsisakykime jo paslaugų, paieškokime vietoj jo kitų, jaunesnių, naujai dirbančių ir kitaip viską matančių...“ Na, ir ką? Atsisako jo, ieško kitų, lyg ir suranda, o po kurio laiko visi sutartinai grįžta prie Matvejevo. Nes, palyginimui, vietoj vargonų muzikos galima pasisamdyti smuikininką, fleitininką, cimbolų brązgintoją ar skudučių švilpėją. Bet vargonams niekas negali prilygti, efektingai jais groti sugeba tik tikri vargonininkai, ypač jeigu tie „vargonai“ praktiškai jų rankomis surinkti ir tobulai suderinti...
Čia jokiu būdu nenorima sumenkinti jaunesnių už Matvejevą teatro fotomenininkių ir fotomenininkų. Jų tikrai yra labai talentingų, žavių, energingų ir išradingų, turinčių savitą matymą ir braižą, naudojančių modernesnius nei Matvejevo estetinius principus. Kiekvienas kūrėjas priklauso savo laikui. Bet objektyvi tiesa yra ta, kad teatrinės meninės fotografijos jaunimui neišvengiamai tenka irtis Matvejevo milžiniško įdirbio farvateryje, tiek semiantis iš to jo plaukimo savos patirties, tiek stengiantis pasipriešinti tendencingai jo srovei. Iš viso to savaime peršasi išvada, kad Matvejevo meninių teatrinių fotografijų paroda iš ciklo „Kvadratas“, skirta Nekrošiui, yra labai svarbus kultūrinis įvykis, savotiška „raudona linija“, nubrėžta ne tik šio fotomenininko kūryboje, bet ir kur kas platesniame meniniame bei kultūriniame kontekste.
Apie tai - antroje šio rašinio dalyje.
[i] Genadijus Virkovskis, iš pradžių dirbęs vyriausiuoju scenos mašinistu, ilgainiui tapo nuolatiniu Nekrošiaus komandos nariu, o spektaklyje „Bado meistras“ puikiai įkūnijo labai svarbų personažą.
[ii] Maskvos Tagankos teatro spektaklis „Hamletas“, pastatytas 1971 m., išsyk tapo garsiausiu šio legendinio teatro vaidinimu. Režisavo Jurijus Liubimovas. Davido Borovskio scenografija irgi vertinama kaip šedevras. Vysockis vaidino Hamletą iki pat mirties 1980 metais.
