Christopher Innes, Maria Ševcova
Kembridžo universiteto leidykla išleido knygą „The Cambridge Introduction to Theatre Directing" („Kembridžo įvadas į teatro režisūrą"). Knygos epicentre - režisierius ir jo funkcija teatre. Jos autoriai - Christopheris Innesas ir Maria Ševcova, Jorko universiteto Toronte bei Goldsmito universiteto Londone profesoriai, įtakingi ir žinomi šiandienos teatro teoretikai. Knygoje autoriai peržvelgia visą modernaus režisieriaus „augimo" kelią, pradėdami dar nuo senovės graikų teatro bei peržvelgdami visą režisūros raidą Europos teatro istorijos kontekste. Aptariami tokių režisierių, kaip Adolphe´as Appia, Eugenio Barba, Bertoltas Brechtas, Peteris Brookas, Jerzy Grotowskis, Ariane Mnouchkin, Frankas Castorfas, Robertas Willsonas, Olegas Jefremovas, Grzegorzas Jarzyna, Thomas Ostermeieris bei daugybės kitų darbai.
Tarp šių režisierių - ir Oskaro Koršunovo vardas. Jis, o konkrečiau, jo režisuotas Williamo Shakespeare´o „Hamletas" nagrinėjamas knygos skyriuje, pavadintame „Rytų Europos režisieriai: teatrališkumas kaip pasipriešinimas". Šis pastatymas puošia ir knygos viršelį, kuriame - Dmitrijaus Matvejevo įamžinta scena iš spektaklio.
Siūlome ištrauką iš šio skyriaus.
[...]
Politine ir socialine kritika grįstas teatrališkumas tapo daugumos Rytų Europos teatro režisierių skiriamuoju ženklu. Kad ir kokias pjeses jie statytų (dažnai tai, žinoma, būdavo Shakespeare´as, suteikiantis daug laisvės metaforų interpretacijoms), jiems tekdavo arba būdavo suteikiamas jų tautos, atskirtos geležine uždanga, atstovų pasaulio visuomenėje vaidmuo. Svarbu pažymėti, kad teatrališkumas kaip komunistinių laikų dvilypio kalbėjimo forma, pokomunistiniais laikais sušvito įmantriausia estetika su giliai įsišaknijusiomis kritinėmis perspektyvomis. Šios dažnai būdavo paslėptos po krūva originaliausių metaforų, keisčiausių vizualinių ir akustinių vaizdinių, lydimų judesio arba šokio, kurie, nors ir ne visada būdavo suprantami iš pirmo žvilgsnio, tačiau be galo paslaptingi.
Lietuvoje ši metamorfozė ypatingai ryški pastarųjų dviejų dešimtmečių Oskaro Koršunovo pastatymuose. Savo 2008-ųjų „Hamlete" jis tarsi imasi egzistencinės gijos, kaip būties ir nebūties metaforos. Iš tos gijos Koršunovas tvirtai suaudžia spektaklį, kurio pagrindas - mūsų socialinio apsimetinėjimo ir melo kritika. Šis minties siūlas apsiveja aplink kiekvieną vienas už kitą siurrealistiškesnį vaizdinį, tarp kurių ir žmogaus su pelės galva vaizdinys - neabejotina aliuzija į Hamleto „Pelėkautų" sceną.
Pirmoji spektaklio scena pakankamai provokuojanti. Joje - į eilę sustatyti grimo staliukai, o priešais juos - aktoriai, besistebeilijantys į veidrodžius. Iš pradžių tyliai, o paskui tolydžio vis keldami balsą, klausia: „Kas tu esi?" „Tu" veidrodžio atspindy tampa „aš" - esantis, bet nematomas, kaip ir Hamleto tėvo šmėkla. Tai, kad į lietuvių kalbą pirmoji Shakespeare´o pjesės eilutė, kurioje kreipiamasi į šmėklą, verčiama ne „Kas ten?", o „Kas tu esi?", tarsi leidžia Koršunovui daryti užuominą, kad „tu/aš" - tai kreipinys, skirtas vaiduokliui. Tokiu būdu šis „tu/aš" tampa klausimu apie būtį-nebūtį (taip pat ir savižudybę), užkoduotu tiek garsiajame Hamleto monologe, tiek ir paties teatro kuriamose iliuzijose.
Teatro grimerinės paveikslas staiga tampa mirties paveikslu: Hamleto tėvo šmėkla - tai ant tų pačių stalelių tysantis lavonas. Kai vėliau Hamletas atstumia Ofeliją (3 veiksmas, 1 scena), tuo priartindamas jos beprotystę, grimo staliukai, papuošti gėlėmis baltose vazose, tokiais formalaus, paviršutiniško gedulo ženklais, jau atstoja altorių arba kapines. Siurrealistiška Ofelijos mirties pranašystė, kurios pabaigoje Hamletas liepia Ofelijai keliaut į vienuolyną, o sceną tuo metu nukloja kraujo raudonumo popieriaus skiautės. Peliažmogis stebi ją it mūšio lauką - tai tarsi finalinės spektaklio scenos, kurioje šios raudonos popierinės servetėlės taps lavonų simboliais, užuomina.
Viso spektaklio metu Koršunovo naudojamos vaizdinės metaforos leidžia mums suprasti, kad veidrodis, kurį Hamletas siūlo iškelti prieš gamtą - tai mūsų amžiaus veidrodis, chimera, melas, kuriame klausimas „Kas tu esi?", paantrintas klausimo „Kas aš esu?", ištirpsta tyloje. Spektaklio pabaigoje pakibusi tyla, kaip instrumento nesugrota paskutinė nata, tarsi byloja apie kažką neužbaigtą. „Hamletas" - tai akistata su neramiais XXI amžiaus laikais. Šios akistatos režisierius žino, jog jo vizija visų pirma turi būti labai asmeniška pačiam sau, kad galėtų tapti tokia ir žiūrovams: jis ją kuria, o jie su ja susitapatina, suteikdami jam laisvę kalbėti visuomenės vardu, nes, nors ir nebeatskirti geležine uždanga, jie vis dar supančioti socialinių spąstų, nematomomis virvėmis apraizgančių pačią gyvenimo/būties esmę.
Iš anglų kalbos vertė Judita Gliauberzonaitė
