1961 metais Tarptautinis teatro institutas (ITI) nutarė švęsti Tarptautinę teatro dieną - kovo 27-ąją.
Ta proga kasmet visam pasauliui skelbiama Teatro dienos žinia - garsūs teatro žmonės dalijasi mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Šis kreipimasis platinamas tarptautiniu mastu, ir tai - esminė Teatro dienos ceremonijų dalis.
Pirmąją žinią 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė Jeanas Cocteau.
Šiemet, minėdama Tarptautinio teatro instituto septyniasdešimtmetį ir pabrėždama daugiakultūrį bei tarptautinį teatro aspektą, vykdomoji ITI taryba pasirinko penkis Teatro dienos kreipimosi autorius, po vieną iš penkių UNESCO regionų: Afrikos, Amerikos, Arabų šalių, Azijos Ramiojo vandenyno regiono ir Europos. Pateikiame citatas iš penkių teatro meistrų pasisakymų.
Azijos Ramiojo vandenyno regionas: Ram Gopal BAJAJ, Indija
Teatro režisierius, teatro ir kino aktorius, akademikas, buvęs Nacionalinės dramos mokyklos Delyje direktorius
Ar šiais laikais mes dėmesingesni? Jautresni? Džiaugsmingesni? Labiau mylintys gamtą, kurios vaisiai esame?
Žiniasklaidos priemonės, drauge su mokslu ir technologijomis padarė mus galingus kaip demonai. Tad šiandienos krizė slypi ne teatro formoje - tai turinio, pareiškimo ir susirūpinimo krizė. Turime kreiptis į šiandienos pasaulio žmogų, išsaugoti pačią planetą Žemę ir todėl - teatrą. Pragmatiškai žiūrint, aktoriaus menas ir gyvų pasirodymų menas turi būti padarytas prieinamu vaikams pradinėje mokykloje. Tokia karta, tikiu, bus jautresnė gyvenimo ir gamtos teisingumui. Be to, teatras taps daug svarbesniu pačios gyvybės išsaugojimui ir palaikymui; todėl jis turi suteikti galios gyvai pasirodančiam atlikėjui ir žiūrovui, kad negąsdintume vieni kitų šioje kosminėje bendrystės eroje.
Arabų šalys: Maya ZBIB, Libanas
Teatro režisierė, atlikėja, rašytoja, „Zoukak Theatre Company“ bendraįkūrėja
Po didžiųjų ideologijų griūties ir kai dabartinė pasaulio tvarka dešimtmetis po dešimtmečio įrodo savo nesėkmingumą, kaip galėtume iš naujo įsivaizduoti savo ateitį? Kai saugumas ir patogumas yra pagrindiniai rūpesčiai ir pirmenybiniai dalykai, ar mes vis dar galime įtraukti į nepatogias diskusijas? Ar galime persikelti pavojingų teritorijų link, be baimės prarasti savo privilegijas?
Per istorijų pasakojimo ir vaizduotės galią teatras suteikia mums naujų būdų matyti pasaulį ir vienas kitą. Kur turėtumėm kvestionuoti mūsų pasaulį, kuomet didžioji žiniasklaidos dalis išparduota? Kur kitur, jei ne teatro intymume esame pajėgūs permąstyti mūsų žmogiškąją būklę, įsivaizduoti naują pasaulio tvarką... kolektyviai, su meile ir užuojauta, tačiau ir su konstruktyvia akistata, per išmintį, atsparumą ir stiprybę?
Mūsų daug, mes bebaimiai ir esame tam, kad liktume čia!
Europa: Simon MCBURNEY, Jungtinė Karalystė
Aktorius, rašytojas, „Théâtre de Complicité“ bendraįkūrėjas ir režisierius
Kaip buvo įprasta graikų teatruose, žvelgdamas į aktorius, matydavai ir už jų esantį kraštovaizdį. Tai ne tik sutelkdavo keletą vietų į vieną - bendruomenę, teatrą ir natūralųjį pasaulį, bet taip pat draugėn suburdavo visus laikus. Pjesei primenant praeities mitus dabartiniame laike, galėjai žiūrėti už scenos į tai, kas bus tavo galutinė ateitis. Gamta.
Ir todėl, kad teatras egzistuoja tik dabartyje, jis kelia iššūkį šiam pražūtingam laiko vaizdui. Teatro objektas, tema visuomet yra dabartinė akimirka. Jos reikšmės konstruojamos bendru veiksmu tarp atlikėjo ir publikos. Ne tik čia, bet ir dabar. Be atlikėjo veiksmo publika negalėtų tikėti. Be publikos tikėjimo spektaklis liktų neišsipildęs. Mes juokiamės tuo pačiu metu. Mus jaudinamės. Aiktelime arba būname sukrėsti ir panyrame į tylą. Ir tuo metu per dramą suvokiame pačią išmintingiausią tiesą: tai, ką manėme esant pačiu asmeniškiausiu pokalbiu tik tarp mūsų, kas atrodė kaip mūsų pačių individualaus sąmoningumo ribos, taip pat neturi sienų.
Ir jie mūsų nesulaikys. Kiekvieną vakarą mes vėl pasirodysime. Kiekvieną vakarą aktoriai ir žiūrovai vėl susirinks ir ta pati drama vėl bus suvaidinta. Kur tik bus atlikėjai ir žiūrovai, bus vaidinamos istorijos, kurios negali būti papasakojamos niekur kitur, ar mes susirinktume didžiųjų miestų operose ir teatruose, ar stovyklose, teikiančiose prieglobstį migrantams ir pabėgėliams iš šiaurinės Libijos ir viso pasaulio. Mes visuomet būsim vienas su kitu susiję, bendruomeniškai, šiame vis iš naujo vykstančiame vaidinime.
Amerikos žemynas: Sabina BERMAN, Meksika
Rašytoja, dramaturgė, žurnalistė
Teatras: kuo jis paprastesnis, tuo intymiau jis mus sujungia su pačiu nuostabiausiu žmogišku gebėjimu - pavaizduoti Kitą.
Šiandien visuose pasaulio teatruose švenčiame tą šlovingąjį žmogaus gebėjimą sukurti spektaklį. Pavaizduoti ir taip užfiksuoti mūsų praeitį - ir gebėjimą išrasti galimas ateitis, kurios atneš genčiai daugiau laisvės ir laimės.
Labiau nei literatūra, labiau nei kinas, teatras - reikalaujantis žmonių buvimo priešais kitus žmones - yra stebuklingai tinkamas išgelbėti mus nuo tapimo algoritmais, grynosiomis abstrakcijomis.
Leiskite mums pašalinti iš teatro viską, kas nereikalinga. Leiskite mums apsinuoginti. Nes kuo teatras paprastesnis, tuo jis tinkamesnis priminti mums apie vienintelį nepaneigiamą dalyką: kad esame, kol esame laike; kad esame tik būdami iš mėsos ir kaulų, ir širdžių, plakančių krūtinėse; kad esame tai, kas vadinama čia ir dabar, ir ne daugiau.
Tegyvuoja teatras. Pats seniausias menas. Menas būti dabartyje. Pats nuostabiausias menas. Tegyvuoja teatras.
Afrika: Wèrê Wèrê LIKING, Dramblio Kaulo Krantas
Tarpdiscisplininio meno kūrėja
Vieną dieną
Žmogus nusprendžia paklausti savęs klausimo priešais veidrodį (publiką)
Pats išrasti atsakymus ir priešais tą patį veidrodį (savo publiką)
Save kritikuoti, pašiepti savo paties klausimus ir atsakymus
Juoktis arba verkti, taigi, tačiau galiausiai
Pasveikinti ir palaiminti savo veidrodį (savo publiką)
Už tai, kad suteikė jam šią pagiežos ir atokvėpio akimirką
Jis nusilenkia ir pasveikina jį, parodydamas savo dėkingumą ir pagarbą...
Giliai viduje jis siekė taikos,
Taikos su savimi ir savo veidrodžiu:
Jis kūrė teatrą...
[...]
Ir šiais ypatingais metais, dedikuotais ITI,
Esu ypač laiminga ir pagerbta
Atstovauti mūsų žemynui,
Nešti taikos žinią,
Taikią Žinią Teatrui;
Nes šiam žemynui, kuriame, kaip neseniai buvo sakyta,
Gali nutikti bet kas,
O niekas nepajustų net mažiausio negalavimo ar trūkumo,
Vėl pripažįstamas pirmykštis jo vaidmuo,
Tėvas ir Motina Žmonijai
[...]
Nes kiekvienas visad tikisi atrasti ramybę
Savo tėvų glėbyje, argi ne taip?
Ir kaip toks, mūsų teatras, labiau nei bet kada, sukviečia
Ir įtraukia visus žmones, o labiausiai
Visus panašiai mąstančius, matančius pasaulį ir teatrinį veiksmą,
Kad labiau gerbtų save ir vienas kitą
Puoselėdami geriausias humanistines savybes,
Vildamiesi susigrąžinti visiems geresnę žmoniją,
Tokią, kurioje išryškėja išmintis ir supratimas.
Naudodamiesi šia, paveikiausia žmonių kultūrų dalimi,
Tąja, kuri ištrina visas sienas: teatru...
[...]
Parengė Diana Gancevskaitė
