Tarptautinės teatro dienos žinia

2016-03-26 Menų faktūra

aA

Tarptautinė teatro diena paskelbta Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva. 1961 m. Helsinkyje, o vėliau Vienoje devintajame ITI pasauliniame kongrese ją pasiūlė švęsti Suomijos ITI centras ir jo prezidentas Arvi Kivimaa. Pasiūlymui pritarus buvo pasirinkta kovo 27-oji kaip teatro sezono „Theatre of Nations“, vykusio 1962 m. Paryžiuje, atidarymo diena.

Kasmet vis kita iškili teatro asmenybė yra kviečiama šios dienos proga paskelbti apie teatrą ir tarptautinę santarvę. Nuo 1962 m., kada pirmasis kreipimosi autorius buvo dramaturgas Jeanas Cocteau, ši žinia verčiama daugiau nei į 20 pasaulio kalbų, jos visą autorių sąrašą galite rasti čia. Šįmet žinią paskelbti buvo suteikta garbė iškiliam rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui.

                      ________________

Ar reikalingas teatras? - klausia tūkstančiai teatru nusivylusiųjų ir milijonai nuo jo pavargusių žmonių.

Kam mums jis?

Tuo metu, kai scena tokia niekingai menka ją palyginus su miestų aikštėmis ir valstybių žemėmis, kuriose vyksta tikros tikro gyvenimo tragedijos.

Ką jis mums?

Paauksuotos ložės ir balkonai, aksominiai krėslai, purvini kulisai, iškankinti balsai ar atvirkščiai - juodos teatro dėžutės, ištepliotos purvu ir krauju ir krūva piktų nuogų kūnų.

Ką jis gali mums pasakyti?

Viską!

Teatras gali pasakyti viską.

Ir kaip danguose gyvena dievai, ir kaip urvuose kankinasi įkalintieji, ir kaip išaukštinama aistra, ir kaip žudo meilė, kaip nereikalingas geras žmogus ir kaip karaliauja apgaulė, kaip žmonės gyvena butuose, o vaikai pabėgėlių stovyklose, ir kaip sugrįžtama į dykumą, ir kaip su mylimaisiais skiriamasi, - teatras gali pasakyti apie viską.

Teatras buvo ir liks visada.

Ir dabar, artimiausius 50-70 metų, jis ypač reikalingas. Nes iš visų viešųjų menų tik teatras yra tai, kas yra iš lūpų į lūpas, iš akių į akis, iš rankų į rankas, iš kūno - kūnui. Jam nereikalingas tarpininkas, nes tarp vieno žmogaus ir kito - skaidriausia šviesa, ne pietūs, ne šiaurė, - pati šviesa, sklindanti iš visų pasaulio pusių, kurią tiesiogiai atpažįsta kiekvienas priešiškas ar draugiškas žmogus.

Reikia įvairaus teatro.

Ir iš įvairių ir daugelio teatro formų pirmiausia bus reikalingos archajiškosios. Ritualinių formų teatras neturėtų būti priešinamas civilizuotų tautų teatrui. Pasaulietinė kultūra silpsta, „kultūrinė informacija“ stengiasi pakeisti paprastą būtį ir susitikimą su ja.

Teatras atviras. Įėjimas laisvas.

Velniop visokius įrenginius ir kompiuterius - eikite į teatrą, užimkite vietas parteryje ir balkonuose, įsiklausykite į žodį ir įsižiūrėkite į gyvus vaizdus! - prieš jus teatras, nenuvertinkite jo ir nepraleiskite jo savo skubriame gyvenime.

Reikalingas visoks teatras.

Ir tik vienas nereikalingas - tai politinių žaidimų, politinių pelėkautų teatras, politikų ir politikos teatras. Mums nereikalingas kasdienio teroro - asmeninio ir kolektyvinio - teatras, teatras, pilnas lavonų ir kraujo aikštėse ir gatvėse, sostinėse ir provincijoje, susirėmimų tarp religijų ir etninių grupių teatras.

                        _______________

Anatolijus Vasiljevas (g. 1942) - garsus Rusijos teatro režisierius, pedagogas ir vienas svarbiausių Europoje teatro kūrėjų. „Dramos meno mokyklos“ įkūrėjas, Liono universiteto profesorius ir „Odeon-Theatre de l´Europe“ meno vadovas. 2006 m. dėl konflikto su Maskvos miesto administracija jis paliko Maskvą ir dirba įvairiuose Europos miestuose, yra kviečiamas į Avinjono ir kitus garsius festivalius bei teatrus pristatyti savo kūrybos, dėstyti įvairiose teatro mokyklose, pvz.,  Grotowskio institute Vroclave ar tarptautinėje trijų metų vaidybos mokykloje Venecijoje.

Už savo ieškojimus ir kūrybą jis apdovanotas Stanislavskio premija (1988), yra Menų ir literatūros ordino kavalierius (1989, 2007), „Europos naujosios teatro realybės“ prizininkas (1990), „Chaoso“ premijos - Pirandello premijos laureatas, Rusijoje apdovanotas „Auksine kauke“ (1997), valstybine premija (1999), „Triumfo“ premija, Prancūzijos „Akademinių palmių ordinu“ už mokslą ir švietimą. 

Menų faktūros inf.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.